Lietuvos mokiniai nuo daugelio kitų šalių jaunuolių atsilieka aukštesniųjų gebėjimų reikalaujančiais pasiekimais – jie prasčiau interpretuoja, integruoja, įvertina. Tokie rezultatai esą liudija ne ką kita, kaip nepakankamą dėmesį kūrybiškumui. O juk jį lavinti galima ne vien piešiant ar kuriant eiles, bet ir mokantis algebros formulių.

„Būdama suaugusi, vaikštau į dainavimo pamokas ir man vis geriau sekasi, nors mokyklos laikais šioje srityje buvau laikoma beviltiška. Nei fortepijonas, nei natos, nei aš nepasikeitėme. Pakeičiau tik pedagogą“, – sako aktorė, televizijos laidų vedėja Beata Tiškevič-Hasanova.
Juk kiekvienoje pamokoje mokinys gali aptikti savo stipriųjų savybių. Net jei jis gabesnis dailei, o ne matematikai, geras algebros mokytojas sugebės įžvelgti ir atskleisti jo pranašumus, pakurstyti kritinį mąstymą. Ir net jei toks mokinys ateityje netaps garsiu matematiku, gero matematikos mokytojo pastangomis jis gali užaugti kūrybinga ir mąstančia asmenybe.
Ugdyti tokias asmenybes, ko gero, kiekvieno mokytojo svajonė. Juolab kad tokių asmenybių auginimas kaip tikslas formuluojamas ir visuose svarbiausiuose nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose, tokiuose kaip Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“, 2014–2020 m. nacionalinės pažangos programa ar Valstybinė švietimo 2013–2022 m. strategija. „Ateityje didžiausią įtaką šalies raidai turės Lietuvos piliečių kultūros, mąstymo, elgsenos pokyčiai ir visuomenėje vyraujančios vertybės, todėl vaizduotė, kūrybingumas, kritinis mąstymas vertinami kaip svarbūs šalies ištekliai, ugdomi nuo mažens visą gyvenimą“, – skambiai rašoma tose strategijose.
Tačiau judėti šių tikslų link, regis, dar tik pradedama, o Lietuvos mokinių gebėjimas mąstyti ir vaizduotė kitų šalių kontekste vertinama vis prasčiau.
Palyginti su geresnius rezultatus demonstruojančių šalių (Honkongo, Pietų Korėjos, Japonijos, Suomijos, Singapūro, Taivano, Kanados) patirtimi, Lietuvos mokiniai stipresni tik žemesniųjų gebėjimų reikalaujančiose srityse – kai reikia rasti informaciją ar daryti tiesiogines išvadas. Užtat mūsų mokiniai pasižymi gerokai prastesniais aukštesniųjų gebėjimų – interpretavimo, integravimo, įvertinimo rezultatais.
Ekspertai neabejoja, kad tokie rezultatai liudija būtent nepakankamą dėmesį kūrybiškumui.

Mokytojai turi didžiulę kūrybiškumo laisvę

Ekspertai sutartinai tvirtina: galimybių ugdyti mokinių kūrybiškumą – į valias. Kiekviena mokykla, kiekvienas mokytojas yra laisvas pasirinkti mokymo ir mokymosi formą – Lietuvos švietimo koncepcijoje pabrėžiama, kad centralizuotai yra valdomas tik rezultatas, o ne procesas. Beje, tokia nuostata buvo išdėstyta netgi 1991 m. Švietimo įstatyme.
„Šiuo metu galioja tas pats principas, nors tai ir nerašyta taisyklė. Mokytojas gali rinktis įvairiausius mokymo metodus, pasitelkti įvairiausias priemones, kurti naujas bendravimo su mokiniais formas“, – sako Švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų biuro vedėjas Ričardas Ališauskas.
Jis teigia, kad kiekvienas mokytojas kūrybiškoms pamokoms turi subręsti, bet geri pavyzdžiai užkrečiami, tad vis daugiau pedagogų visoje šalyje atsisako senų mokymo formų. Vienas mokytojas greičiau, o kitas gal per kelerius metus pamažu pradeda taikyti naujas metodikas, bet tokie procesai šalyje esą tikrai vyksta.
„Kūrybinių partnerysčių“ vadovė Milda Laužikaitė, jau keletą metų dirbanti organizacijoje, padedančioje mokytojams per kūrybą atrasti ryšį su mokiniais, pritaria, kad tų „atsivertimų“ vis daugėja. „Žinoma, tokie pokyčiai yra mentaliniai. Kaip aš žiūriu į save, kaip aš vertinu mokinį? Kol viso to nepermąstysi, kol nepakeisi savo požiūrio, tol nepakeisi ir praktikos“, – įsitikinusi švietimo specialistė.
Ji atkreipia dėmesį, kad nors mokytojai teoriškai yra laisvi, tačiau praktiškai jiems būna sunku viską iš pagrindų pakeisti. „Sunkiausia pedagogams būna suprasti, kad jie irgi mokosi“, – sako M.Laužikaitė.
Ji pateikia vieno mokytojo iš Giedraičių gyvenvietės pavyzdį. „Mokytojas, pamatęs, kad yra kitų būdų bendrauti su mokiniais, pasakė: nelaikiau savęs nekūrybingu, bet supratau, jog dirbau valdiškai, nes laikiau vaikus konteineriais, į kuriuos reikia sukrauti žinias. Dabar jis sako pamatęs, kad vaikus galima įdarbinti, – visi, kurie anksčiau miegodavo ar svajodavo, dabar aktyviai veikia pamokoje“, – pokalbį su mokytoju prisimena „Kūrybinių partnerysčių“ vadovė.

Vaikai patys žino, ko jiems reikia?

Ekspertai sutaria, kad šiuolaikiniai mokiniai patys puikiai žino, kokių pamokų jie norėtų. „Pedagogai klysta manydami, kad jų visi neklusnūs, nedėmesingi mokiniai yra nemotyvuoti, kad jiems niekas neįdomu. Jei jų paklaustumėte, neretai nustebtumėte, kiek daug motyvacijos jie turi ir kiek daug tikisi iš mokytojų“, – įsitikinęs R.Ališauskas.
Tai liudija netgi tarptautiniai tyrimai, kurie atskleidė, kad Lietuvos mokytojai daug rečiau, nei to pageidautų mokiniai, taiko dramos ir imitacijos, didaktinio žaidimo, tyrinėjimo, projektinės veiklos, kūrybos metodus.
Pagal projektą „Renkuosi mokyti“ dirbęs Julius Paplauskas sako, kad dirbant mokytoju jam atrodė labai svarbu įtraukti mokinį į visą ugdymo planavimo procesą. „Norėjosi atsiklausti jo, kaip jis norėtų mokytis, paklausti, ar jam atrodo pasiekiama tai, ko aš noriu su juo pasiekti. Kad tai būtų ne mano planai ir tikslai, o jo paties. Juk kai pokalbis vyksta apie patį žmogų, pasikeičia visa pokalbio dinamika, žmogus visai kitaip įsitraukia“, – bendravimo su mokiniais patirtį prisimena J.Paplauskas.
Švietimo ir mokslo ministerijos ekspertas R.Ališauskas mokinių sąmoningumu įsitikino jau prieš daugelį metų. „Dar prieš penkiolika metų man teko dalyvauti konferencijoje, į kurią buvo pakviesti „Generation Y“ atstovai – jauni žmonės, vadinami „karta igrek“ arba „karta kodėl“, – pasakoja ekspertas. – Jau prieš penkiolika metų jie patys svajojo, koks bus ateities mokytojo ir ateities mokyklos vaidmuo. Dabar mes gyvename toje ateityje, o vaikai, kurie lanko mūsų mokyklas, yra informacinio pasaulio čiabuviai. Jie kitaip viską mato, kitaip elgiasi, jų kiti įpročiai, jiems tradicinė mokykla darosi nuobodi. Jie sako – mes nenorime laukti, kol mokytojai išmoks kažko naujo, kai taip sparčiai keičiasi pasaulis, taip sparčiai vystosi technologijos. Mes patys galime mokyti juos.”
Taip mąstantis jaunimas yra ir Lietuvos realybė. Tad taip sparčiai keičiantis mokiniams ir pasauliui, kuriame jie gyvena, mokykla negali nesikeisti.
M.Laužikaitė priduria, kad tam naujam pasauliui reikia visai kitų dalykų, nei anksčiau buvo mokoma mokyklose. „Reikia nusiteikti, kad mes nebežinome ir nežinosime, ką vaikai veiks baigę mokyklą, nes viskas bus smarkiai pasikeitę. Dabar reikia visiškai kitų gebėjimų, nei mes anksčiau įsivaizdavome. Todėl ypač svarbus yra kuriančių žmonių vaidmuo, nes kūrybinėje sferoje yra ir nebijojimo klysti, ir rizikavimo, ir gebėjimo išlikti netikrumo zonoje. Štai šių savybių reikės mokyklą baigusiam jaunam žmogui“, – pabrėžia M.Laužikaitė.
O to išmokyti galima įvairiausiais būdais – gerų pavyzdžių Lietuvoje esama labai daug.