Tekstologai nepraranda vilties rasti anksčiau nežinotų Kristijono Donelaičio laiškų.

Šiandien, kai apie Kristijoną Donelaitį kalbame kaip apie Europos intelektualą, puikiai išmaniusį jos literatūrą nuo antikos laikų, skambinusį fortepijonu, kūrusį poeziją bei giesmes ir tuo pat metu kažkaip stebuklingai sugebėjusį statyti namus, tekinti optinius stiklus, gaminti muzikos instrumentus, mikroskopus ir meteorologijos prietaisus – termometrus beigi barometrus, atrodo, tarsi gerai šį „viežlybą“ žmogų pažinotume, lyg būtų jis gimęs ne prieš tris šimtmečius, o daugiausiai prieš šimtą metų. Tačiau retas, skaitydamas „Metus“, įsivaizduoja, kiek nedaug paties poeto rankraščių tėra išsaugota, o visas poemos tekstas mus pasiekė netgi ne rankraščio, o amžininko laiku padaryto jo nuorašo pavidalu. Ir, žinoma, šio kūrinio vertę įžvelgusių „Metų“ leidėjų pastangomis, kurie suspėjo publikuoti šį nuorašą, kol negailestingi karų verpetai nepasiglemžė ir jo.
Humanitarinių mokslų daktaras Mikas Vaicekauskas, vadovaujantis Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Tekstologijos skyriui, „Veido“ žurnalistei vardijo iki jubiliejinių poeto metų spėtus jo garbei (ir mūsų visų naudai) nuveikti darbus. Tarp jų galima paminėti suskanduotą, tai yra su pažymėtais hegzametro kirčio skiemenimis, „Metų“ leidimą. Tiksliau, net du panašius leidimus: vienas pasirodė „Gyvosios poezijos“ serijoje, papildytas Rolando Kazlo skaitomos poemos įrašu, antrasis – skirtas mokykloms.
Vis dėlto ar šiandien būtų įmanoma autentiškai restauruoti poemos fonetiką, tai yra perskaityti ją taip, kaip būtų skaitęs pats K.Donelaitis savo draugams? M.Vaicekauskas neabejoja, kad tokia užduotis nereali: „Jau neįsivaizduojame netgi to, kaip žmonės kalbėjo dvidešimto amžiaus pradžioje, nes iš tų laikų likę tik „pagreitinti“ kalbos įrašai. O ką kalbėti apie aštuonioliktą amžių…“

Rankraščių paieškos tebevyksta

Šįmet LLTI mokslininkai numato parengti dvi knygas, įamžinsiančias rašytinį poeto palikimą. Pirmoji – tai išlikusių K.Donelaičio rankraščių fotografuotinis leidimas su komentarais ir įvadu. LLTI bibliotekoje saugoma poeto rankraščių byla nėra didelė, taigi ir knyga nežada būti stora. Išlikę dvi paties poeto ranka iš juodraščių perrašytos „Metų“ poemos dalys („Pavasario linksmybės“ ir „Vasaros darbai“), laiške siųstas trumpas, vieno popieriaus lapo apimties ankstyvojo „Metų“ varianto fragmentas, vėliau panaudotas „Vasaros darbuose“ (mokslininkų šis rankraštis vadinamas „Tęsiniu“) ir du asmeniniai poeto laiškai, rašyti kolegai iš gretimos Valtarkiemio parapijos pastoriui Johannui Gottfriedui Jordanui. Gerokai daugiau turime išsaugotų poeto tarnybinių laiškų ir dokumentų, ir jų, anksčiau nežinotų, vis dar surandama užsienio archyvuose. Pavyzdžiui, pernai vasarą Vokietijos archyvuose mokslininkams Vaidui Šeferiui ir Liucijai Citavičiūtei pavyko rasti du tokius K.Donelaičio laiškus.
Pasak tekstologo, ekspedicijų užsienio archyvuose perspektyvos anaiptol neišsemtos, būtų ką veikti ir Vokietijos, ir kol kas menkai „čiupinėtuose“ Lenkijos archyvuose. Literatūros istorikai spėja, kad K.Donelaičio rašyti laiškai galėjo nugulti ir Rusijos archyvuose, kur jų iki šiol niekas nė nemėgino ieškoti.
„Per Antrąjį pasaulinį karą ir iškart po jo Karaliaučiaus archyvai buvo išgabenti ir išslapstyti skirtingose vietose. Dalis išvežtų dokumentų pražuvo, dalies iki šios dienos nepavyko rasti, o dalis atsidūrė aplinkinių valstybių archyvuose. Todėl šansų, kad paieškos gali būti sėkmingos, net ir po dviejų su puse šimtmečio yra išties nemažai“, – optimistiškai laukiančius darbus vertina LLTI Tekstologijos skyriaus vedėjas.