Dėl temperatūros svyravimo daugiau nei 60 laipsnių per metus – nuo 30 laipsnių šalčio iki 30 laipsnių karščio – mums brangiau ir sudėtingiau statyti namus, plėtoti infrastruktūrą, prižiūrėti automobilius, rūpintis savo sveikata.

„Jei Egipto piramidės būtų buvusios pastatytos Lietuvoje, jų jau seniai nebūtų likę ant žemės paviršiaus“, – tvirtina nepriklausomas statinių ir jų projektų ekspertas dr. Česlovas Ignatavičius. Lietuvoje dažnai vyraujanti drėgmė ir šaltis būtų sparčiai suardę galingus smiltainio blokus, kurie šilto ir sauso klimato Egipte stovi amžių amžiais.
Taigi gyvename šalyje, kurioje klimatas nėra labai palankus pastatams. Pasak Č.Ignatavičius, jei pastatai sausi, jiems temperatūros svyravimas itin didelės reikšmės neturi, tačiau jei pastato konstrukcijos įmirkusios, tuomet šaltis pridaro didelių bėdų: vanduo, patekęs į bet kokių medžiagų poras, šaldamas didina savo tūrį iki devynių procentų ir ardo konstrukciją. „Dėl šių procesų gali atšokti dažai, namų fasadai tampa dėmėti ir negražūs, pradeda byrėti tinkas. Matome labai daug pastatų, nuo kurių tinkas krinta būtent dėl temperatūros svyravimo ir drėgmės. Veikiami drėgmės ir šalčio pastatai greičiau nusidėvi“, – paaiškina ekspertas.
Beje, dėl temperatūros svyravimo, vandens poveikio trumpiau tarnauja ne tik pastatai, bet ir keliai, tiltai. Lietuvos automobilių kelių direkcijos Kelių techninio normavimo ir technologijų skyriaus vedėjas Zigmantas Perveneckas pabrėžia, kad kelių danga turi atlaikyti dar didesnį temperatūros diapazoną nei įprasta – nuo 30 laipsnių šalčio iki 55 laipsnių šilumos, mat juodas asfaltas įkaista gerokai daugiau negu oras.
„Kuo didesnis temperatūros diapazonas, tuo daugiau jis sukelia problemų, kurias reikia spręsti parenkant konstrukcijas, patvarias medžiagas. Pavyzdžiui, bituminis rišiklis, esminis elementas klojant asfalto dangą, turi būti toks, kad ir žemai temperatūrai esant užtikrintų kuo geresnes sąlygas, ir kai asfalto temperatūra būna 55 laipsnių netaptų plastiškas ir nesiformuotų provėžos. Didžiausias uždavinys inžinieriams – surasti tam tikrą balansą“, – pabrėžia Z.Perveneckas.
Keliams, taip pat kaip ir pastatams, žiemą labai kenkia atlydžiai ir vėl sustiprėjęs šaltukas – dėl tokio dvejopo poveikio pavasarį vairuotojams nervus gadina asfalte atsivėrusios duobės. Pasak Z.Pervenecko, neigiamos įtakos turi ir druskos, dėl kurių prastėja asfalto sudedamųjų dalių – rišikio ir mineralinių medžiagų tarpusavio sukibimas.
Nenuostabu, kad Lietuvoje viršutinio asfalto sluoksnio, kurį veikia druskos, šalčio ciklai, didelis temperatūros diapazonas, vanduo ir automobilių apkrovos, tarnavimo laikotarpis siekia 12–15 metų, o šilto klimato šalyse jis 30 proc. ilgesnis. Be to, Lietuvoje dėl visų išvardytų veiksnių reikia ir dažnesnės periodinės kelių priežiūros.

Lietuvoje statyti ir brangiau, ir sudėtingiau

Dėl mažiau palankių klimato sąlygų Lietuvoje statyti pastatus ir tiesti kelius yra gerokai sudėtingiau ir atsieina brangiau nei šilto klimato šalyse. Pasak Z.Pervenecko, dėl šalčio poveikio Lietuvoje reikia parinkti storesnes konstrukcijas, nes įšalas siekia 1,2 ar kartais net 1,5 metro, o, pavyzdžiui, pietinėje Prancūzijoje į įšalą iš viso nereikia kreipti dėmesio – užtenka atsižvelgti, tarkim, į galimas kelių apkrovas. Dėl šių priežasčių Lietuvoje kelių konstrukcijos yra 15 proc. storesnės nei Vokietijoje. O kur dar milijonai litų, išleisti valyti ir barstyti keliams sniegingą žiemą.
„Savaime suprantama, kad ir pastatus statyti mums sudėtingiau. Mūsų išorinės sienos sluoksniuotos – mūras, šilumos izoliacija, apdaila, o Pietuose visko reikia mažiau – mūras iš karto tinkuojamas“, – lygina ir Č.Ignatavičius.
Tad Lietuvoje, kur klimatas statybai nėra palankus, ypač svarbu, kad pastatai būtų statomi kokybiškai. Deja, dėl statybininkų neprofesionalumo ar bandymų sutaupyti naujos statybos namuose dažnai išryškėja įvairių defektų. Pavyzdžiui, Č.Ignatavičius teigia, kad stambiaplokščio namo pietinė siena nuo temperatūros pokyčių žiemą sumažėja vienu centimetru, o vasarą padidėja vienu centimetru, tad jeigu metalinėse atitvarose neįrengtos deformacinės siūlės, gali atsirasti plyšių. Lygiai taip pat darant pastatų apdailą iš keraminių ar silikatinių plytų rekomenduojama kas šešis–aštuonis metrus palikti deformacines siūles.
„Mūsų statybininkai šito nedaro, todėl labai dažnai tie apdailinti fasadai būna supleišėję. Jei stato profesionalai ir nori apsaugoti namą nuo drėgmės, jie tikrai gali tai padaryti, nes kokybiškų medžiagų pasiūla didelė, galima pastatyti kuo puikiausius pastatus, kad ir pačiam popiežiui gyventi. Bet geros medžiagos kainuoja, todėl žmonės kartais taupydami naudoja pigesnes. Dėl to ir atsiranda defektų“, – komentuoja Č.Ignatavičius.

Daugėja karščio bangų

Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas prof. hab. dr Arūnas Bukantis tvirtina, kad temperatūros svyravimo amplitudė Lietuvoje išties didelė: jei skaičiuotume nuo aukščiausiai pakilusios temperatūros lygio, 37 laipsnių, iki pačios žemiausios – 49,9 laipsnio, siektų beveik 80 laipsnių. Permainingą orų paletę sukuria kontrastingų oro masių judėjimas mūsų teritorijoje – tiek iš Šiaurės, tiek iš tropikų.
Vis dėlto klimatologai tvirtina, kad ši amplitudė nebedidėja. „Šalčio rekordų pasitaiko vis rečiau, o ir šaltų dienų mažėja. Nepaisant to, kad žiemos ilgos, jos nėra šaltos. O vasarą karščiai vis dažnesni. Tas dienas vadiname karščio bangomis. Tokių dienų, kai termometro stulpelis pakyla per 30 laipsnių, daugėja, karščio rekordai vis ankstyvesni – pernai balandį užfiksuota daugiau nei 30 laipsnių karščio. Dabar kai kuriomis vasaromis būna po 10–15 karštų dienų, o XX a. jų būdavo pustrečio karto mažiau“, – tikina profesorius.
Pasak Centro poliklininkos šeimos gydytojos Daivos Berškienės, didelis temperatūros skirtumas tarp žiemos ir vasaros didelio poveikio žmonių sveikatai neturi, nes orai keičiasi pamažu ir organizmas spėja prisitaikyti. O štai karščio bangos visai kas kita – jos turi neigiamos įtakos sveikatai, nes daugelis žmonių dėl įpročių, skubėjimo, užimtumo yra nuslopinę savo troškulio refleksus, tad nepakankamai geria vandens. Esant karštiems orams vidutinis skysčių kiekis suaugusiam žmogui turi būti 2–2,5 litro. Dėl vandens trūkumo gali lėtėti medžiagų apykaita, tirštėti kraujas, o pasekmės gali būti net miokardo infarktas ar ūminis insultas. Ypač blogai per karščius pasijunta sergantieji kvėpavimo takų ir širdies ligomis.