Jei norime, kad mūsų valstybė pakiltų į aukštesnę lygą, reikia kad mūsų švietimo sektoriaus kokybė gerėtų kur kas greičiau, nei gerėjo pastaruosius 23-ejus metus.

Praėjusią savaitę koalicinė kairiųjų Vyriausybė patvirtino naują Valstybinę švietimo strategiją, kuri, kaip teigia švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis, per ateinantį dešimtmetį, tai yra nuo 2013 iki 2022 m., visiškai pagydys raišą sistemą: pedagogų bendruomenes sudarys nuolat tobulėjantys ir rezultatyviai dirbantys profesionalūs mokytojai ir dėstytojai; Lietuvos mokyklos, kaip ir švietimo srityje pirmaujančios Suomijos, galės lanksčiau organizuoti ugdymą; bus maksimaliai plėtojami vaikų gebėjimai: ypač kaimo vaikų, gabiųjų bei atsiliekančiųjų nuo bendraamžių; taip pat bus sukurtos sąlygos mokytis visą gyvenimą. O įgyvendinus strategiją mažiausiai viena Lietuvos aukštoji mokykla atsidurs tarp 500 geriausių pasaulio universitetų.
Absoliuti dauguma visuomenės, taip pat ir švietimo atstovų, šiuos ministro teiginius pavadino seniai lauktu siekiniu, nes tai, kas pastaruosius dvidešimt trejus metus vyko Lietuvos švietimo sistemoje, netenkino nei moksleivių, nei tėvų, nei pedagogų, nei mokyklų administracijų. Deja, kaip primena privačios sostinės „Saulės” gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė, kadaise pati dirbusi Švietimo ir mokslo ministerijoje, nė viena strategija Lietuvoje dar niekada nebuvo iki galo įgyvendinta. Dažnai jos net nepradedamos įgyvendinti.
Priminsime, kad prieš porą metų mokyklų ir universitetų bendruomenės taip pat entuziastingai aptarinėjo kitą strategiją – dešiniųjų Vyriausybės parengtą fundamentalų dokumentą, Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030″. Joje švietimui ir aukštajam mokslui taip pat buvo skirtas didžiulis skyrius. Deja, šio monumentalaus dokumento vizijos, ypač dėl kaimo ir rajonų mokyklų ateities, kardinaliai nesutampa su naująja kairiųjų švietimo strategija. Todėl tikėtina, kad, jei po trejų metų grįš dešiniųjų Vyriausybė, iš dabartinės strategijos vėl liks tik skuteliai.
Kokia vis dėlto profesionalų nuomonė: ką konkrečiai turėtume keisti švietimo sistemoje, kad kiekvienas jaustume pasitenkinimą savo pasiekimais, o valstybė taptų konkurencinga, ir koks tikėtinas realiausias scenarijus – kaip atrodys mūsų švietimo sistema apie 2020 m.?

Atskirai nuo aukštojo mokslo reformuojamas švietimas rezultatų neduos
Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. Zigmas Lydeka ir buvęs Kauno technologijos universiteto rektorius prof. Raimundas Šiaučiūnas be užuolankų sako, jog didžiausia mūsų švietimo sistemos bėda, kad ji reformuojama atsietai nuo aukštojo mokslo, o šios sistemos glaudžiai viena su kita susijusios. Ir visos bėdos, kurios šiandien susiklostė aukštojo mokslo ar profesinio rengimo srityje, iš tikrųjų daugiausia yra nulemtos chaoso švietimo sistemoje. Ir tol, kol aukštojo mokslo pertvarka nebus suderinta su planuojamais švietimo pokyčiais, tol nieko gero tikėtis ir neverta.
Kai, pasak privačios Vilniaus kooperacijos kolegijos direktoriaus Romualdo Pusvaškio, dėl sumažėjusio gimstamumo bendrojo ugdymo mokyklose kone perpus sumažėjo mokinių, pedagogai bei mokyklų administracijų vadovai (baimindamiesi netekti darbo ar vengdami mokyklos statuso pakeitimo) pradėjo mažinti reikalavimus besimokantiesiems gimnazijoje. “Į gimnazijas priimami visi – nesvarbu, ar mokytis sekasi, ar jaunuolis mokytis nori, – komentuoja R.Pusvaškis. – Ir jau kuris laikas pas mus yra gėda po aštuntos progimnazijos klasės eiti mokytis profesijos į profesinę mokyklą. Tėvams nepatogu prisipažinti, kad jų vaikas studijuoja ne aukštojoje, galiausiai net ir savivaldybės administracija nenori, kad mažėtų gimnazistų, nes tada pabrangs mokyklų išlaikymas.”
Tad visi, net ir negebantys mokytis, kažkaip baigia vidurines mokyklas ir po jų dažnai eina ne į profesines ir netgi ne į kolegijas, kur galėtų įgyti profesinį bakalaurą, bet į universitetus ir mėgina siekti akademinio išsilavinimo.
„Deja, – priduria I.Baranauskienė, – tik nedidelė dalis gimnazistų turi potencialo mokytis gimnazijoje. Lygiai taip pat nėra normalu, kad net pusė visų abiturientų įstoja mokytis į universitetus, nors iš tikrųjų jie nepajėgūs studijuoti aukštojoje mokykloje. Šitai akivaizdu paanalizavus kitų šalių, pirmaujančių švietimo srityje, patirtį. Tarkim, Skandinavijoje į universitetus įstoja tik trečdalis visų gimnazijas baigusių jaunuolių, kiti mokosi profesijos. Taip turėtų būti ir pas mus. Mes tikrai nesame unikalūs savo gebėjimais.”
Būtent dėl to, kad gimnazijose mokosi visi, net ir nepajėgiantys siekti akademinių žinių, katastrofiškai smuko ir vidurinio ugdymo, ir aukštojo mokslo kokybė. Tuo įsitikinę beveik visi šiam straipsniui kalbinti švietimo ir aukštojo mokslo profesionalai.
„Mes nedrįstame kalbėti ir viešai pripažinti, kad mūsų gimnazijose mokosi net vaikai su žemiausiu IQ, kad tokie vaikai ateina studijuoti į universitetus ir kad mūsų universitetai dėl orientavimosi į prastą produktą, atėjusį iš gimnazijų, visiškai neatitinka šių dienų poreikio, kad mūsų mokslas nusirito į dugną. Bet tai yra faktas”, – be užuolankų apibendrina valstybinės žydų Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas. Jis įsitikinęs, kad tokios mažytės šalys, kaip Lietuva, gali išlikti tik konkuruodamos intelektu.
Patyrusiam pedagogui pritaria ir profesoriai Z.Lydeka, R.Šiaučiūnas, kolegijos direktorius R.Pusvaškis, privačios gimnazijos direktorė I.Baranauskienė.
Tiesa, prastai dirbančių ir nė vieno šimtukininko metų metais valstybiniams brandos egzaminams negebančių parengti mokyklų administratoriai išvedžioja, esą visos bėdos kylančios dėl nuolat mažėjančio finansavimo. Bet paanalizavus statistiką tampa akivaizdu, kad tokios kalbos – visiški vėjai.
Taip, skaičiuojant, kokią BVP dalį švietimui kasmet nuo 2003 m. skirdavo valstybė, matyti, kad po krizės finansavimas mažėjo, tačiau mokyklų ir vaikų skaičius jose juk taip pat menko, ir gana smarkiai. O apskaičiavus finansavimo pokytį vienam vaikui aiškėja, kad jis ne tik nemažėjo, bet netgi smarkiai pūtėsi, ypač bendrojo ugdymo mokyklose.
Štai lopšeliuose-darželiuose prieš dešimtmetį vieno vaiko finansavimas siekė 5,6 tūkst., o pernai – jau 7,6 tūkst. Lt. Šįmet, tikėtina, ši suma dar ūgtelės. Bendrojo ugdymo mokyklose 2003 m. vienam vaikui finansuoti buvo skiriama 2,8 tūkst., o pernai – jau daugiau kaip 6,3 tūkst. Lt. Profesinėse mokyklose prieš dešimtmetį vienas moksleivis valstybei kainavo 3,9 tūkst., o pernai – jau 6,8 tūkst. Lt. Mažiausiai didėjo aukštųjų mokyklų studentų finansavimas – nuo 5,1 tūkst. iki 6 tūkst. Lt už vieną.