Į pasaulį žvelgiant pro pykčio akinius gali tekti paaukoti ir asmeninius, ir profesinius santykius.

Nuo 1990-ųjų sergamumas psichinėmis ligomis Lietuvoje išaugo 30 proc. Mokslininkų teigimu, tai akivaizdus įrodymas, kad visuomenė pervargusi, nervinga ir nebemokanti atsipalaiduoti.
„Pyktis atspindi visuomenės realybę. Jis – lyg gyvenimo veidrodis: kuo labiau ligotas žmogus, tuo dažniau savo gyvenimo kelyje yra susidūręs su pykčio reiškiniu (arba pats kažką piktas puldinėjo, arba gyvendamas nuolatinio pykčio būsenoje dėl to kentėjo), – neabejoja religijotyrininkas, VDU Katalikų teologijos fakulteto profesorius habil. dr. Alfonsas Motuzas.
JAV Toronto universiteto mokslininkų tyrimai liudija, kad kasdien pyktį patiria maždaug trečdalis planetos gyventojų, dalį jų nuolatinis pyktis pastūmėja į agresiją ir smurtą. Dėl šių emocijų kenčia ne tik aplinkiniai, bet ir patys smurtautojai, nes nuolatiniai pykčio proveržiai, kaip, beje, ir ilgalaikis pykčio neigimas ar slopinimas, gali pasireikšti nesibaigiančiais fiziniais negalavimais (hipertenzija, skrandžio opa ar galvos skausmais).
Apie tai, kad mūsų šalyje pykčio akivaizdžiai per daug, liudija ir kasmet 18–19 mln. Lt kompensuojamiesiems antidepresantams išleidžianti Valstybinė ligonių kasa. Lietuviai antidepresantų suvartoja dvigubai daugiau nei ES vidurkis.
Vis spartėjant gyvenimo tempui, mažėjant laiko, kurį galime skirti savo šeimai, itin svarbus tampa kokybiškas bendravimas su aplinkiniais. Deja, dažnai patys artimiausi žmonės tampa neigiamas emocijas sugeriančiomis kempinėmis: po ilgų nesimatymo valandų ant jų išsiliejame, „apdovanodami“ ne pačiomis gražiausiomis emocijomis, o paskui svarstome, kodėl trūkinėja idealiais laikyti socialiai ryšiai. Individui žvelgiant į pasaulį pro pykčio akinius dažnai tenka paaukoti asmeninius ar net darbinius santykius, o iš to, be jokios abejonės, gimsta dar didesnės bėdos.
Taigi kaip tinkamai „išsikrauti“, nuošalyje paliekant raminamuosius vaistus bei antidepresantus, ir kartu neįskaudinti artimųjų, savo pašnekovų teiravosi savaitraštis „Veidas“.

Pyktis žmogaus arterijose sukelia audrą

„Anksčiau manyta, kad sveikesni tie žmonės, kurie nevengia reikšti neigiamų savo emocijų, tačiau naujausiais medicininiais tyrimais įrodyta: nieko panašaus – pykstantis žmogus sau kenkia ne mažiau nei aplinkiniams. Ilgalaikių stebėjimų duomenimis, pyktis žmogaus arterijose sukelia tikrą audrą, nuo kurios gali užsikimšti kraujagyslės, padidėja trombų tikimybė, rizika susirgti širdies ar kraujagyslių ligomis ir pan.“, – teigia klinikinė psichologė doc. dr. Aistė Diržytė.
Nieko stebėtina, kad gyventojų ilgaamžiškumu garsėjančios Tekančios saulės šalies atstovams toks žudantis lietuvių gyvenimo tempas atrodo nesuvokiamas. 40 metų Didžiojoje Britanijoje gyvenantis 66-erių metų budistų bendruomenės „Kokoro No Kai“ centro vadovas Hiromi Kazumi Hasegawa pastebi, kad europiečiai pasižymi ypatingu nekantrumu ir lėkimu. „Jei žmonės bent akimirkai sustotų ir apsidairytų, galbūt jų gyvenime daug kas pasikeistų, bet jie nemoka pažvelgti į save iš šalies“, – teigia šiemet Lietuvoje viešėjęs japonas.
A.Motuzas priduria, kad vienas žmogaus sveikatos pagrindų yra tikėjimas, tačiau prie jo vertėtų pridėti sąmoningumą, susivaldymą, naujojo „aš“ paieškas per religines meditacijas, kvėpavimo pratimus, įvairias praktikas dirbant su kvalifikuotais psichologais, galiausiai užsidarymą vienuolyne, taip atsiribojant nuo išorinio pasaulio ir ieškant atsakymų į egzistencinius klausimus.
Induizmo vadovėliuose pyktis aprašomas kaip pavojingas ginklas, tačiau išmokus tinkamai jį valdyti galima pasitelkti ir kilniems tikslams.
„Pyktyje slypi didžiulis energijos užtaisas, tačiau kaip jį išnaudosime (konstruktyviai, išeidami už komforto zonos ar destruktyviai, dairydamiesi, ant ko čia išsilieti), priklauso tik nuo mūsų“, – teigia ugdomosios lyderystės specialistas Valdemaras Chmielevskis.
Pašnekovas neabejoja, kad stiprios ir brandžios asmenybės geba valdyti savo emocijas, o ne pačios joms pasiduoda. Išmokti valdyti pyktį verta ne vien dėl ramesnio gyvenimo būdo, bet ir dėl sveikatos (taip išvengiama nerimo priepuolių, erekcijos sutrikimų, aritmijos, depresijos ir pan.). Jau kuris laikas pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, veikia įvairios mokyklos, krizių įveikimo centrai, kuriuose padedama įvaldyti pykčio meną.
„Viena yra suvaldyti pyktį taikioje aplinkoje, o visai kas kita – iš tiesų jam užklupus, kartais būnant ir afekto būsenos. Matyt, šių mokslų vertė tokia: teoriškai žinau, o praktiškai nepanaudoju“, – dėmesį atkreipia psichologė Oksana Slapšienė.
Ji mano, kad pykčio valdymą lemia individo sąmoningumas. „Jei atvirai, bet kurio socialinio sluoksnio asmeniui, išprovokuotam pykčio, gali nutikti taip, kad jis sunkiai susivaldys. Šiuo atveju visai nesvarbu, ar tai batsiuvys, ar Seimo narys. Žinoma, inteligentų šeimoje pykčio protrūkis mažiau tikėtinas nei socialiai pažeidžiamoje aplinkoje, tačiau tiesa ta, kad emocinis šiukšlynas vėliau ar anksčiau iš žmogaus išeis. Tikėtina, kad tai nutiks aplinkoje, kurioje asmuo jausis socialiai saugus“, – aiškina O.Slapšienė.
Pasak Šeimos santykių instituto psichologės Indrės Marcinkevičienės, žmones, linkusius išlieti pyktį į aplinką, gana dažnai pas psichologą ar į pykčio valdymo užsiėmimus atlydi šeimos nariai, o kai kuriais atvejais – ir darbdaviai. Tiesa, nė vienas iš atėjusiųjų to nepripažįsta, sakosi atėjęs savo iniciatyva, genamas smalsumo.
Paklausta, kas būtent skatina pykčio proveržius Lietuvos visuomenėje, psichologė neslepia: pykčio apraiškų buvo visais laikais, tiesiog dabartinis laikmetis toks, kad jo raiška tapo agresyvesnė.
Su tuo linkęs sutikti ir Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius Valentinas Mačiulis: „Nepriklausomybė daliai visuomenės atrišo rankas, o kitiems jos nariams atlaisvino potraukius ir ydas. Liūdniausia, kad daugelyje valstybinių įstaigų nutrūko žmogiškieji ryšiai. Kaip pavyzdį galima minėti mokyklas, į kurias dauguma vaikų šiandien eina kaip į darbą ar į tarnystę: ryšiai formalūs, nemažai daliai vaikų tenka samdyti korepetitorius, nes jie neįsisavina daugelio dalykų.“
Gana taikliu pykčio mato vienetu mūsų visuomenėje galima laikyti savižudybes (šioje srityje lietuviai – nepralenkiami), didėjantį nusikaltimų skaičių, smurtą mokyklose, šeimose, nesiskaitymą darbovietėse, patyčias, žūtis keliuose. „Visų šių reiškinių dabar nepalyginti daugiau nei ankstesniais metais“, – primena psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas. Tačiau šiuo atveju peržengtą leistiną ribą parodo agresija.
Nejučiomis kyla klausimas: kas toliau? Nejau nuskęsime pesimizmo ir nevaldomo pykčio liūne?
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ direktorė Rasa Dičpetrienė mano, kad dar pats laikas atsigręžti į šeimą, rodyti tinkamą elgesio pavyzdį savo atžaloms: „Vaikas negimė visuomenėje, taigi natūralu, kad jam būtina suprasti, kokios elgesio ribos toleruotinos, o kokios – ne. Matydamas tinkamą tėvų pykčio valdymo pavyzdį, vaikas pats juo seks, taigi tereikia išmokyti tinkamos pykčio raiškos.“
Žinoma, šiuo atveju tampa itin svarbu, kad tėvų pavyzdys neprieštarautų jų elgesiui, antraip galima tikėtis priešingo poveikio.