Ar pastebėjome, kad sulaukusios trisdešimties įgyjame daugybę prievolių – vyrui, vaikams, tėvams, draugėms… Mums tik atrodo, kad gyvename savo gyvenimą. Bet geriau įsižiūrėjusios galime įsitikinti, kad jis iš tiesų priklauso ne tik nuo mūsų. Ypač kai to norėdamos ar nenorėdamos nuolat verčiamės per galvą, besistengdamos visiems padėti. Taip nejučia tampame kitų įkaitėmis.

Pirmoji taisyklė: mylėk kitus, bet galvok apie save

Nors šį savaitgalį Irma planavo atsikvėpti, bet jau pirmadienio rytą į darbą paskambinusi anyta įsakmiu tonu pareiškė, kad visas iškylas teks atidėti, nes ji turinti daug darbo sode. Po kelių valandų apie tą patį pragydo ir pačios Irmos mama. Žodžiu, žemė šaukia. Vos išgirdusi gilų atodūsį mama užsiplieskė kaip degtukas: “Nejau taip sunku padėti? Kitų vaikai nė neprašyti pas tėvus veržiasi. Ir ką iš viso namie tokiomis dienomis veikti? Juk žinai, kad bulvės pačios nepasisodins…”

Beje, Irma niekada anksčiau nesusimąstė, kodėl visi prašymai dažniausiai išdėstomi tik jai. Priekaištai, žinoma, taip pat. Atsakymas paprastas: ir anyta, ir mama žino, kad Irma iš kailio išsiners ir ne tik pati ras laiko joms padėti, bet ir vyrą privers patalkinti. Šis, žinoma, bus iš anksto jos nuteiktas imtis žemdirbystės. Ne kam kitam, o Irmai teks išklausyti jo nepasitenkinimo monologą. Juk tai ji, o ne jis nori būti geras savo tėvams. Tiesa, gerumas irgi gali turėti ribas. Juolab kad pats gyvenimas priverčia mus prisiminti save. Jis ima ir trumpam sustabdo, pasiųsdamas depresiją ar kitą ligą.

Pagalvoti apie save Irmą taip pat paskatino neseniai patirtas mikroinsultas. Gydytoja, išrašydama trisdešimt septynerių metų moterį iš ligoninės, visai rimtai pastebėjo, kad jeigu ji nori užauginti savo vaikus, turi išmokti mylėti ne kitus, o save. Todėl nors energingas anytos balsas tikino, kad grynas oras jai tik į naudą, o mama įrodinėjo, jog dukra galės vaikštinėti po namus, tai moteriai tik dar kartą parodė, kad apie save ji pirmiausia turi pagalvoti pati.

Antroji taisyklė: išmok gyventi savo gyvenimą

Vaikystėje Jurgitai teko nuolat prižiūrėti keliais metais už ją jaunesnį brolį ir seserį. Ji negalėjo užsimiršti žaisdama, nes reikėjo žiūrėti, kad nieko nenutiktų mažiesiems. Mama ir tėvas iš darbo grįždavo pavargę, todėl Jurgita dažniausiai jaunesniuosius ir valgydino, ir migdė. Jos rūpesčiai nesibaigė ir jiems paūgėjus. Tai ji vedžiojo brolį ir seserį į mokyklą bei būrelius. O vėliau, kai jie studijavo, jai teko priglausti juos savo ankštame bute. Už tai kiekvieną vakarą Jurgitai tekdavo klausytis nepatenkinto vyro priekaištų.

Ji nė neįsivaizdavo, kad galėtų gyventi kitaip, nes taip buvo pripratinta nuo mažens. Beje, mažos savęs Jurgita beveik neprisimena. Juk mama visada sakydavo, kad ji didelė. Jau sulaukusi ketverių kulniuodavo į parduotuvę pieno ir bandelių, plaudavo indus ir šluodavo laiptinę, o pradėjusi lankyti pirmą klasę nuolat nemokšoms bendraažiams raišiojo batų raištelius…

Jurgitai visada teko rūpintis visais, kuriems tik prireikdavo kokios nors pagalbos. Tiesa, apie tai ji beveik nesusimąstydavo. Neturėjo kada. Vis paskubomis, vis bėgte. Vos ūgtelėjus Jurgitos sūnui, sesuo savaitgaliais jai palikdavo ką tik gimusius dvynukus, nes jauniems tėveliams atrodė, kad jie turi teisę atsikvėpti. Statydamasis namą brolis į jos butą atvežė dalį baldų. Ir paliko juos visiems metams. Juk ji sesuo.

Kad vyras neburnotų, Jurgita stengėsi kaip įmanydama jam įtikti. Beje, kai sesers vyras, žaisdamas azartinius žaidimus, pralošė bendrabučio kambarį, ne kas kitas, o Jurgita priėmė seserį su dvynukais į savo namus. Gyvendama sesers ir brolio problemomis Jurgita nė nepajuto, kaip pašlijo ir jos šeimyniniai santykiai. Vieną dieną vyras pareiškė, jog jis nutarė su ja skirtis.

Šiuo metu Jurgita gyvena su dukra. Jos sesuo, susiradusi draugą, išvyko laimės ieškoti į užsienį, palikusi Jurgitai vos ūgtelėjusius dvynukus. Neseniai iš Londono ji gavo laišką, kad atostogų sesuo nežada grįžti, nes jai būtina pailsėti…

Trečioji taisyklė: nesistenkime įtikti

Viktorija ištekėjo vos sulaukusi aštuoniolikos. Vienas po kito gimė vaikai. Kadangi su vyru gyveno jo tėvų namuose, stengėsi, kad šie neturėtų jai jokių priekaištų. Ji kėlėsi naktimis prie vaikų, ryte sukiojosi po virtuvę, kad rengdamasis į darbą vyras jau rastų ant stalo paruoštus pusryčius. Užmigdžiusi mažylius tvarkė namus, dirbo darže. Jai atrodė, kad vyras džiaugiasi. Vaikams pradėjus lankyti darželį, Viktorija įsidarbino mokyklos bibliotekoje ir dar ėmė vakarais valyti sporto salę. Vyras vis dažniau į namus grįždavo išgėręs. Galiausiai jis prarado darbą. Beje, tėvai priekaištavo ne sūnui, bet marčiai. Girdi, gerų žmonų vyrai negeria.

Gal ne veltui liaudies išmintis teigia, jog su mumis elgiamasi taip, kaip norime mes pačios. Iš tiesų kodėl mes tokios greitos užsikrauti visus šeimos rūpesčius ant savo pečių? Nenorime, kad pervargtų vyras? Bijome, kad nebūtume paliktos? Bet ar nepastebėjote, kad vyrai, dažniausiai pamiršę visus žmonos nuopelnus, būna linkę pulti anaiptol ne į darbščiųjų bitelių glėbį. Protingos moterys vyrams namie visada randa gausybę darbų. Ir iš to laimi visa šeima.

Beje, darbiniu arkliuku tampama pamažu. Nė nepajuntame, kaip pačios įsikinkome į vežimą. O kai įsikinkome, tada galime sulaukti ir botago..

Kaip elgtis, kai tavęs prašo padėti

1.  Nevaidink gailestingosios Teresės. Jeigu nuolat dirbi kitų gelbėtoja, gerai pagalvok, ar tau pačiai nereikia pagalbos.

2.  Užuot iš karto sutikusi, gerai pasverk savo galimybes.

3.  Įsitikink, ar ta pagalba iš tiesų reikalinga. Gal artimi žmonės tik naudojasi tavo gerumu.

Kad būtum patenkinta savimi

·    Išmok paskirstyti darbus kitiems. Patikėk, vyras gali išmokti ruošti pietus, lyginti skalbinius ir tvarkyti butą nė kiek ne blogiau nei tu pati. Tik reikia liautis jį kritikuoti.

·    Netapk gerąja fėja, kuri nuolat guodžia drauges, tvarko jau suaugusių vaikų kambarius ir dažnai alpsta iš nuovargio.

·    Patikėk, visiems neįmanoma padėti.

·    Nepamiršk, kad poilsio reikia ir kūnui, ir sielai, ir protui.