Verslininkų derlių lemia vienintelis dalykas – institucijos, kurios garantuoja privačios nuosavybės apsaugą ir tinkamas žaidimo taisykles.

Bandant atsakyti į klausimą, iš pradžių būtina susitarti mažiausiai dėl dviejų dalykų. Kas apskritai yra verslininkas ir kodėl (o jei taip, tai kada) jie yra visuomenės gėris?
Pirma, tai žmonės. Didelės korporacijos, žinoma, kuria verslus, tačiau tai tik organizacijos, kurios perka verslininkų idėjas  ir jas pateikia rinkai. Antra, jie veikia neapibrėžtoje aplinkoje. Verslininkas priima tokius ekonominius sprendimus, kur nėra vieno aiškaus atsakymo, o informacijos kaupimo procesas brangus. Tikrasis jo darbas – įžvalgos neapibrėžtumo sąlygomis. Nors kartais sakoma, kad verslas valdo rizikas, tačiau rizikos valdymas nėra verslo prigimtinis bruožas: jei jau kalbame apie rizikas, tai jos gali būti apskaičiuotos ir, sudarius daugybę lygčių, įvertintos bei eliminuotos. Ir tokioje erdvėje veiktų bei rinkas kurtų sumanūs matematikai, o ne verslininkai. Trečia, verslininkai atpažįsta galimybes, kurių dauguma nepastebi. Verslininko sąmonė visada budri ir reaguoja į, atrodytų, keisčiausius ir nenuspėjamus dalykus arba net pamato sąsajas tarp to, ko susieti, regis, tiesiog neįmanoma.
„Verslininko budrumas nėra savybė, kuri išsiskleidžia sprendimo priėmimo metu; tai greičiau kažkas, kur pats tas sprendimas jau yra įkūnytas ir be ko tas sprendimas tiesiog nebūtų įmanomas“, – rašė amerikiečių ekonomistas Israelis Kirzneris.
Ir galiausiai ketvirta – verslininkai kuria įmones, kurios leidžia pelningai panaudoti įžvelgtas galimybes. Įmonė nėra vienintelis būdas, leidžiantis pasipelnyti iš įžvalgos, nes verslo idėją galima ir parduoti. Vis dėlto tokia prekyba reikalauja labai sudėtingos intelektualinės nuosavybės apsaugos, o tai brangus ir laikui imlus kelias, labai priklausomas nuo šalies teisinės sistemos kokybės. Jei tokia intelektinė nuosavybė nėra pakankamai išplėtota, idėja gali būti paprasčiausiai pavogta.
Stabilios, nekintančios ekonomikos sąlygomis iš esmės užtenka gerų vadybininkų, kurie be jokių didesnių vargų pagal nusistovėjusią logiką paskirsto išteklius ir pelnus. Vis dėlto tokioje ekonomikoje sunkoka užčiuopti augimo perspektyvą, kuri jau gali būti traktuojama kaip tikroji potenciali verslo privilegija. Kalbėdami apie tokią, vėl turime skirti mažiausiai du verslininkų tipus. Dalis verslininkų tiesiog atkuria pusiausvyrą jau veikiančiose atsitiktinių įvykių bombarduojamose rinkose: kai rinkos balansas sujudinamas, verslininkams atsiveria pelningos spekuliacijos ar arbitražo galimybės. Tiek vienu, tiek kitu atveju verslininkas stengiasi nusipirkti prekę ar paslaugą mažesne kaina, o parduoti didesne.
Priešingai nei verslininkai spekuliantai, manipuliuojantys esamais gaminiais, veikiančiomis technologijomis ar rinkomis, inovatyvieji verslininkai, kuriuos pirmasis aprašė garsus austrų ekonomistas Josephas Schumpeteris, linkę naikinti esamus produktus, veiksmus ir rinkas, keisdami juos naujais ir taip inspiruodami kūrybinę destrukciją. Būtent šie verslininkai mums padovanojo didžią daugumą technologinių pokyčių. Jie nekuria naujų gaminių, procesų ar rinkų, kad parduotų tai, ko trokšta vartotojai. Priešingai – naikindami tai, ko tie vartotojai vis dar nori, jie siūlo tokius gaminius, procesus ar rinkas, kurių visi dar tik norės. Panašių verslininkų poreikis smarkiai padidėja tuomet, kai vyksta žinių šuoliai, nes būtent tada kūrybinis naikinimas žada didžiausią pelną. O tai savo ruožtu skatina tokių verslininkų troškimą išjudinti jau susiklosčiusias rinkas ir taip pakeisti ūkio plėtros kryptį bei jo apimtis.
Bandydama pagausinti verslininkų būrį, Lietuva griebėsi dviejų strategijų. Dalis energijos skiriama įkyriam kalbėjimui, koks gėris yra kažkoks mistinis verslininkas apskritai, aiškiai nepasakant, kuo jau tokie nuostabūs, pavyzdžiui, žlugusių bankų ar apsivogusių agurkėlių bendrovių vadukai, nepamirštantys savo piniginių, bet ramiai paliekantys be uždarbio jiems dirbusius žmones, klientus ir partnerius.
Kitais atvejais verslas ir verslininkai pateikiami kaip apskritai su sistema labai menką ryšį turintys reiškiniai, atsiradę už sistemos ribų. Juos esą galima padauginti ne tiek pačios rinkos pastangomis, kiek anapus sistemos ribos tinkamai „auklėjant“. Panašios pozicijos nuosekliai laikosi vadinamosios verslo ugdymo koncepcijos, tokios populiarios Lietuvoje (ir ne tik).
Tragikomiškas tokio verslo dvasios ugdymo pavyzdys yra reikalavimas, kad mokyklose per ekonomikos pamokas ne mažiau kaip 30 proc. laiko būtų skiriama labai abstrakčių vadybos, rinkodaros ir apskaitos principų taikymui, kurių išmanymas esą pagimdys naują verslo korifėjų kartą. Tad kuriamos mokomosios su Lietuvos ekonomine sistema nieko bendra neturinčios „bendrovės“. Išplatinus jų akcijas tėvams, šie ir draugai po to ir superka pagamintą produkciją, taip kraudami šiai „verslo“ (???) bendrovei pelną. Vadovauja šiam procesui ekonomikos mokytojai, labai retais atvejais baigę ekonomikos ar vadybos mokslus ir jau itin retai patys kūrę verslą ne abstrakčia primityvoko ir teoriniu bei praktiniu požiūriu smarkiai senstelėjusio ir su Lietuvos realijomis jokio ryšio neturinčio amerikietiško “Junior Achievement” vadovėlio dvasia, o tikrame Lietuvos verslo lauke. Nieko keista, kad galutinis rezultatas nuvilia, todėl nuolat piktinamasi, kad jaunimas esą nenori užsiimti verslu. Tiesa, šio nenoro priežasčių ieškoma ne žvelgiant į Lietuvos ekonomiką ar pačią tokio primityviai techninio verslininko gimdymo modelį, o į tai, kad esą dar per menkai laiko ir pastangų skiriama.
Istorija rodo, kad inovatyvūs verslininkai nėra ta Dievo dovana, kuri vienodai dosniai užlieja visas tautas. Vienose šalyse tų „šumpeteriškųjų“ verslininkų labai daug ir jie energingai stumia savo valstybes pirmyn, o va kitose jų nuolat trūksta, tad šalis pamažu skęsta nuolatinio atsilikimo ir desperatiško bandymo pasivyti liūne. Tačiau atsakymas, kodėl daugybė bandymų pasukti Lietuvą inovacijų link kol kas davė labai menkų vaisių, ne toks jau sudėtingas.
Verslininkų derlių lemia vienintelis dalykas – institucijos, kurios garantuoja privačios nuosavybės apsaugą ir tinkamas žaidimo taisykles. Kol klesti ir nemiršta (nebankrutuoja) veikėjai, kuriems, prisidengus verslu, leidžiama neatlyginti išteklių kainos (pavyzdžiui, mokėti mažus atlygius), siurbti valstybės pinigus negarantuojant, kad darbas bus atliktas, arba vertinant savo pastangas per brangiai, tol čia nebus vietos inovatyviam verslininkui. Tad jei norime tikrų verslininkų, turime priversti bankrutuoti mirusius verslus.

Istorija rodo, kad inovatyvūs verslininkai nėra ta Dievo dovana, kuri vienodai dosniai užlieja visas tautas.