Vyriausybei siekiant perskirstyti didesnę dalį BVP per valstybės biudžetą nereikėtų kartoti 2009 m. klaidų, kai padidinus daugelį mokesčių tarifų biudžeto pajamos sumažėjo, nes padidėjo mokesčių vengimas, o nemažai veiklos pasitraukė į šešėlį.

Daug efektyvesnių rezultatų, nepakenkiančių šalies konkurencingumui, galima pasiekti kovojant su mokesčių vengimu ir didinant mokesčių mokėtojų skaičių.

Jau tampa dėsningumu, kad vienas ar kitas politikas atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuva pagal valdžios sektoriaus išlaidų ir BVP santykį yra paskutinėje vietoje Europos Sąjungoje. Tiesa, ar tokią būseną pavadinsime „paskutine“, ar „pirma“ vieta, priklauso nuo ideologijos ir požiūrio. Liberalių pažiūrų ekonomistai greičiausiai teigtų, kad tai yra pirma vieta, nes valstybė ne per daug apmokestina įmones ir gyventojus, leisdama jiems patiems nuspręsti, kaip jie disponuos uždirbtomis lėšomis. Kairesnių pažiūrų atstovai atkreips dėmesį, kad mažai perskirstant per biudžetą valstybė turi mažai galimybių teikti viešas paslaugas ir mažinti socialinę atskirtį.
Lietuva šiuo aspektu atsilieka nuo „gerovės ekonomikos“ – didelio perskirstymo – modelį pasirinkusių ES valstybių, tačiau pasauliniame kontekste nesame išskirtiniai. Pažangiausiose ir konkurencingiausiose pasaulio valstybėse, pavyzdžiui, Šveicarijoje, Honkonge, Singapūre, valdžios sektoriaus išlaidos mažesnės nei Lietuvoje. Tačiau tai neužkerta šioms valstybėms kelio kurti ekonomiką ir visuomenę, pasižyminčią vienu aukščiausių pragyvenimo lygių ir mažiausiu skurdu pasaulyje. Pagrindinės priežastys, kodėl bent artimiausią dešimtmetį Lietuva turėtų lygiuotis ne į ES standartus, o į pastarąsias valstybes, yra didelis mokesčių vengimas, tolerancija kontrabandai, išsikerojusi šešėlinė ekonomika. Svarbiausia, didesnis perskirstymas per valstybės biudžetą toleruotinas tuomet, kai lėšos panaudojamos skaidriai ir efektyviai, kuo kol kas girtis negalime.
Dėl šių priežasčių kalbėti apie mokesčių didinimą Lietuvoje dar anksti. Graikija bei kai kurios kitos Pietų Europos valstybės, bandydamos lygiuotis į Skandinavijos šalis ir didindamos perskirstymą per biudžetą bei mokesčius, neatsižvelgė į tai, kad jos neturi (kaip, beje, ir mes) vieno svarbaus skandinaviško bruožo – aukštos mokesčių moralės.
Todėl teisingas kelias, kuriam, atrodo, pritarė ir naujoji Vyriausybė, yra šešėlinės ekonomikos masto mažinimas, didinant mokesčių mokėtojų skaičių. Juolab kad šioje srityje nereikia išradinėti dviračio: labiausiai skolų krizės pažeistos Europos valstybės – Graikija, Italija, Ispanija pastaraisiais metais įgyvendino labai daug priemonių, bandydamos padidinti biudžeto pajamas neapsunkinant ir taip sąžiningai mokesčius mokančių gyventojų.
Opiausia šių šalių problema yra neapskaitoma prekyba, o viena dažniausiai taikomų jos prevencijos priemonių – atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimas. Italija per pastaruosius trejus metus šią ribą griežtino net kelis kartus ir sumažino nuo 12 500 iki 1000 eurų. Graikijos vyriausybė uždraudė atsiskaitymus tarp privačių asmenų ir verslo subjektų bei tarp verslo subjektų, jei sandorio suma viršija 1500 eurų, o ateityje Finansų ministerija planuoja šį limitą sumažinti iki 500 eurų. Atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimus taiko ir Ispanija, Prancūzija bei Rumunija. Graikija, labiausiai kenčianti dėl šešėlinės ekonomikos ir mokesčių vengimo, net svarsto galimybę taikyti trimis procentiniais punktais mažesnį PVM tarifą prekėms ir paslaugoms, jei atsiskaitymas vykdomas elektroniniu būdu.
Šios priemonės vertinamos nevienareikšmiškai, nes jos kovoja ne su šešėlinės ekonomikos priežastimis, o su jos pasekmėmis. Tačiau šių priemonių paplitimas neleidžia abejoti jų efektyvumu, nes vienaip ar kitaip yra suvaržoma vienintelė terpė, kurioje galimi neoficialūs atsiskaitymai. Tradiciškai tokios priemonės sulaukia menko visuomenės pritarimo, nes dažniausiai manoma, kad iš to naudos turės tik finansinės institucijos. Iš tiesų grynųjų pinigų tvarkymas bankams yra nuostolinga veikla, nes gaunamos komisinių pajamos dažniausiai nepadengia patirtų sąnaudų. Tačiau didėjant elektroninių atsiskaitymų skaičiui dėl to naudos turėtų ne tik finansiniai tarpininkai, bet ir gyventojai bei valstybė.
Lietuvoje grynųjų ir elektroninių pinigų santykis maždaug tris kartus didesnis nei Estijoje bei maždaug šešis kartus didesnis nei Skandinavijos valstybėse. Panašiai skiriasi ir elektroninių atsiskaitymų paplitimas. Populiarėjant elektroniniams atsiskaitymams mažėtų ir vieno atsiskaitymo kaina, o dėl to naudos turėtų ir prekybininkai, ir vartotojai. Nors atsiskaitymų grynaisiais ribojimas nešalina šešėlinės ekonomikos priežasčių, jis leidžia valstybei lengviau fiksuoti nelegalios prekybos ir nelegalių pajamų reiškinius bei efektyviau kovoti su mokesčių vengimu.
Neoficialus darbo užmokestis yra antra opi problema, dėl kurios valstybių biudžetai praranda daug pajamų ne tik Pietų Europoje, bet ir Lietuvoje. Nelegalaus darbo rizikos padidinimas – dažniausiai taikoma prevencinė priemonė. Baudos kartais taikomos ne tik darbdaviui, bet ir darbuotojui (pavyzdžiui, Rumunijoje), o darbdavys už pakartotinius nusižengimus gali būti baudžiamas itin griežtai: Austrijoje – iki dvejų metų nelaisvės. Tačiau dažni patikrinimai yra papildoma našta ir sąžiningai veikiančiam verslui, todėl svarbu sutelkti dėmesį į pagrindinę nelegalaus darbo ir neoficialaus darbo užmokesčio priežastį – per didelę mokesčių naštą.
Svarbu ir tai, kad Lietuvoje gyventojai dažnai sutinka gauti neoficialų darbo užmokestį, nes nežino ar nesupranta įmokų “Sodrai” naudos. Todėl reikėtų grįžti prie diskusijos, pradėtos prieš porą metų, ir socialinės apsaugos sistemą reformuoti į „taškų“ ar „virtualių sąskaitų“ sistemą, kai gyventojo gaunamos paslaugos ar socialinės išmokos tiesiogiai priklausytų nuo jo sumokėtų įmokų.
Deklaruoti gautas pajamas skatina ir galimybės susigrąžinti dalį sumokėto gyventojų pajamų mokesčio (GPM), pavyzdžiui, draudžiantis gyvybę ar įsigyjant kitas visuomenei naudingas prekes arba paslaugas. Priešingai nei PVM lengvatos, galimybės susigrąžinti dalį GPM neiškraipo konkurencijos ir turi realų poveikį gyventojų perkamajai galiai, todėl jų sąrašas galėtų būti plečiamas. Visuotinis ir nuolatinis gyventojų turto bei pajamų deklaravimas padėtų nustatyti daugiau nelegalių pajamų ir neteisėto praturėjimo atvejų, tačiau valstybei tai daug kainuotų (didelė gyventojų dalis kol kas negali padaryti to namie, naudodamiesi asmeniniu kompiuteriu). Tačiau pradėti reikėtų bent nuo to, kad pajamas ir turtą nuolat turėtų deklaruoti visi įsigyjantieji brangaus registruojamo turto.

Didėjant elektroninių atsiskaitymų skaičiui dėl to naudos turėtų ne tik finansiniai tarpininkai, bet ir gyventojai bei valstybė.