Prancūzija užima antrą vietą tarp pažangiausiai ir sėkmingiausiai savo kiną eksportuojančių pasaulio šalių po JAV.

Prancūziškų filmų sklaidos reikalus užsienyje sklandžiai tvarko ir remia asociacija “Unifrance”. Jos kvietimu kiekvienų metų pradžioje Paryžiuje organizuojamą renginį “Pasimatymas su prancūzų kinu” aplanko filmus perkantys platintojai ir apžvelgiantys žurnalistai.
Taigi sausio 11–16 d. Paryžiuje susirinko svarbiausi pardavimo agentai ir skirtingų šalių platintojai, kurie nuo pašalinių akių kruopščiai saugomuose uždaruose seansuose žiūrėjo pačius naujausius prancūziškai kalbančius ir prancūziškais pinigais finansuotus filmus. Žiūrovai apie juos išgirs kiek vėliau ir pamatys per šiuos metus.
Tarkime, dar iki šios vasaros Lietuvos žiūrovai išvys du prancūziškus komercinę gyslelę turinčius filmus. Vienas jų – tai ant bangos užšokusio ir dėl “Oskarų” kovojančio lietuvių kilmės Michelio Hazanavichiaus kartu su būreliu bičiulių režisierių suklijuotas trumpų istorijų rinkinys – komedija “Neištikimieji” (apie moteris ir vyrus, meilę ir neištikimybę). O reklamos nestokojantis garsusis Fredericas Beigbeder užsigeidė pats režisuoti savo bestselerį “Meilė trunka trejus metus”. Jį taip pat jau netrukus išvys Lietuvos žiūrovai.

Džiuginantis lankomumas
Prancūzų kino sklaidą skatinanti asociacija “Unifrance” stengiasi, kad kuo daugiau žmonių domėtųsi prancūziškais filmais ir teiktų jiems pirmenybę, atrastų naujas jaunas prancūzų kino viltis ir nepamirštų patikrinti gerbiamiausių režisierių darbų. 2011 m. užsienio šalių kino teatruose buvo parodyta 450 prancūziškų filmų ir juos pamatė 65,7 mln. žiūrovų (palyginti su 2011 m. statistika, šis skaičius ūgtelėjo 10 proc.).
Prie sėkmingų rezultatų ir 405 mln. eurų pajamų (19 proc. daugiau nei 2010 m.) labiausiai prisidėjo Luco Bessono prodiusuotas veiksmo trileris “Kolombiana” (7,71 mln. parduotų bilietų), Venecijos kino festivalį juokinusi Romano Polanskio komedija “Kivirčas” (1,86 mln.), “Oskarų” viltimis nušvitęs meilės laiškas nebyliojo kino erai “Artistas” (803 tūkst.), pažintinė trimatė ekskursija “Sea Rex – Jūrų dinozaurai 3D” (406 tūkst.) ir San Sebastiano bei Toronto kino festivalių publikos simpatijų prizais apdovanotos Libano režisierės Nadine Labaki dramedija “Ir ką mums dabar daryt?” (345 tūkst.).
Du filmai iš lankomiausiųjų penketuko turėtų prisidėti prie Vilniaus tarptautinio kino festivalio “Kino pavasaris” programos.
Įdomu ir tai, kad didžiausią paklausą turėjusiuose prancūzų kilmės filmuose nenuskambėjo nė vieno prancūziško žodžio. Todėl nenuostabu girdėti “Unifrance” vadus liūdinančią statistiką, kad filmų prancūzų kalba lankomumas pernai sumažėjo 19 proc. Lietuvos indėlis į prancūzų kino sklaidą kol kas palyginti kuklus, nes 2011 m. rodyti premjeriniai ir senesni 32 prancūziški filmai atsiriekė 3,82 proc. bendro mūsų kino rinkos lankomumo. Tai normalu Holivudo studijų produkcija perkrautai šaliai, bet galėtų būti daug geriau. “Unifrance” mažais žingsneliais siekia, kad lietuviškame repertuare taip pat atsirastų daugiau prancūziškų filmų, ir ieško naujoviškų sklaidos būdų.
Prancūzų kino festivalis “Žiemos ekranai” kiekvieną sausį bando pramušinėti sniegingus ledus karščiausiomis kino naujienomis ir vertingomis retrospektyvomis. Prancūzijos ambasados ir Prancūzų kultūros centro pastangomis Lietuva šiemet džiaugsmingai prisidėjo prie naujausios “Unifrance” iniciatyvos – “Mano prancūzų kino festivalio”. Nuo sausio 12 iki vasario 1 d. viso pasaulio žiūrovai turėjo progą už simbolinę kainą (1–2 eurus) pamatyti po dešimt prancūziškų ilgo ir trumpo metro filmų internete bei pareikšti nuomonę dėl publikos simpatijų labiausiai verto kūrinio. Programai atrinktų visų filmų dialogai buvo išversti į 14 užsienio kalbų, tarp jų ir lietuvių.
Kol kas dar anksti daryti išvadas, ar antrus metus vykdomas ir vis dar tobulinamas revoliucinis sklaidos projektas pasiteisino Lietuvoje. Realių rezultatų reikėtų tikėtis kitais metais, kai mūsų šalies vartotojai pripras prie naujos galimybės legaliai žiūrėti filmus. Bendri “Mano prancūzų kino festivalio” lankomumo rezultatai pranoko organizatorių lūkesčius: 20 tūkst. peržiūrų per pirmąją dieną ir 400 tūkst. – per dešimt dienų. Įspūdingas rezultatas simbolizuoja milžiniškai išaugusį paslaugos populiarumą, nes 2011 m. per tris savaites buvo užfiksuota tik 40 tūkst. peržiūrų.

Lietuva = Rusija
“Pasimatymo su prancūzų kinu” širdis – per vieną viešbučio “Le Grand Hotel” aukštą išsiskleidusi mugė, kurioje Prancūzijos kino platinimo kompanijos ir pardavimo agentai skubėjo supažindinti kino pramonės atstovus su savo naujausiais filmais (ne tik prancūziškais), parodyti ištraukas iš dabar kuriamų ar montuojamų filmų ir papasakoti apie 2012 m. planuojamas premjeras. Francois Ozonui užteko parodyti kelis trilerio “Be namų” su aktore Kristin Scott Thomas epizodus, ir pasipylė pardavimo sutarčių pasirašymai (Lietuvoje šis filmas taip pat bus rodomas).
Taip jau susiklostė, kad dauguma svarbiausių ir įtakingiausių kino pardavėjų dirba Prancūzijoje. Kai kurie jų keisti sprendimai ne visuomet džiugina Baltijos šalių kino pramonės atstovus, kai teisės platinti reikšmingus filmus Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje būna parduodamos Rusijos kino platintojams. Jeigu jie laiku nesumoka pažadėtų pinigų ar neapsisprendžia dėl premjeros savo kino teatruose, tai nupirktas filmas pakimba niekieno zonoje – jis niekur negali būti rodomas, o tokiu atveju Lietuva tampa savotiška Rusijos verslininkų įkaite.
“Mes žinome apie šį nepatogumą, bet nieko negalime padaryti. Prancūzijos kino platinimo ir pardavimo kompanijos yra nepriklausomos, o “Unifrance” neturi teisės daryti įtakos jų sprendimams. Tokį jums neparankų verslo modelį tikriausiai padiktavo istorijos įvykiai, ir kino pramonė vis dar priskiria nuo Sovietų Sąjungos atsiskyrusias valstybes finansiškai galingai Rusijai, kuri perka filmus daugeliui šalių. Ilgainiui, tikimės, ši situacija pasikeis”, – “Veidui” sakė acociacijos generalinė direktorė Regine Hatchmondo. Ji sutinka, kad Rusijos kino verslininkų dominavimas dažnai stabdo prancūziškų filmų sklaidą Baltijos šalyse.

Naujos viltys, nauji veidai
R.Hatchmondo ypač džiaugiasi, kad 2012 m. Berlyno kino festivalis atidarymo ceremonijai pasirinko prancūzų režisieriaus Benoit Jacquot istorinę biografinę dramą “Atsisveikinimas su karaliene” apie keturias paskutines Marijos Antuanetės gyvenimo dienas. “Šis įspūdingas, jausmingas ir gražus filmas turi daug naudingų kozirių, kad sudomintų užsienio šalių platintojus. Po premjeros Berlyne pasklis daugiau teigiamų nuomonių, kurios palengvins pardavimą”, – prognozuoja “Unifrance” generalinė direktorė, daug vilčių siedama ir su fantastine nuotykių komedija “Asteriksas ir Obeliksas Jos Didenybės tarnyboje” (ketvirtą kartą šaunųjį stipruolį suvaidinęs Gerard’as Depardieu prisiviliojo į kompaniją Catherine Deneuve), ir su lankomumo rekordus Prancūzijoje laužančia komedine drama “Neliečiamieji”.
“Pripažįstu, kad prancūzų naujoji banga vis dar turi labai gerą reputaciją. Žinau, kad daugelyje pasaulio šalių labiausiai mylimi tie prancūzų aktoriai, kurie dažnai filmuojasi Holivude. Vis dėlto mes norime stipriau reklamuoti ir populiarinti mažiau žinomus, bet talentingus jaunosios kartos savo aktorius, tokius kaip “Neliečiamuosiuose” atrastas Omaras Sy ar “Prisiminimuose iš viešnamio” sužibėjusi Adele Haenel”, – sakė R.Hatchmondo.
“Unifrance” vadovei neabejodamas pritartų Prancūzijos kino žvaigždūnas Francois Cluzet. “Atkreipkite dėmesį į mano jaunąjį partnerį šiame filme. Įsiminkite jo vardą. Jis pamalonins ir nustebins genialiu vaidmeniu. Vis dar negaliu patikėti, kokį stebuklą jis sugebėjo padaryti”, – “Neliečiamuosiuose” atsiskleidusį aktorių O.Sy per San Sebastiano kino festivalio uždarymo ceremoniją gyrė 50 metų vaidinantis ir didžiulę patirtį sukaupęs profesionalas.
Pagal 2011 m. rezultatus, “Neliečiamieji” tapo užtikrintu šalies kino rinkos lyderiu, kuriam šių metų vasario pirmąjį savaitgalį pavyko pasivyti ir aplenkti Jameso Camerono “Įsikūnijimą”. 120 mln. eurų pajamas vien tik Prancūzijoje peržengusi komedinė drama dabar turi tikslą nukarūnuoti visų laikų čempioną – komediją “Sveiki atvykę pas šti” (Bienvenue chez les Ch’tis).
“Niekas nesitikėjo tokios nerealios sėkmės. Nenoriu to plačiai analizuoti. Mes stengėmės atrasti komediją ten, kur jos paprastai nebūna. Tikriausiai žiūrovus įtikino harmonija tarp abiejų aktorių, nuoširdumas ir pasiaukojimas. Žmonėms dabar reikia įkvepiančių istorijų, geros nuotaikos, vilties ir linksmų filmų, o mums pavyko juoku užgniaužti depresyvius dalykus”, – sakė F.Cluzet.

Prancūzai žino Joną Meką

Žurnalistams “Unifrance” suteikė unikalią progą susitikti su užsienio šalyse premjerų vis dar laukiančių filmų aktoriais ir režisieriais. Christophe’as Honore atrodė laimingas girdėdamas, kad jo muzikinė drama “Mylimieji” bus rodoma Lietuvoje. “Esu įsitikinęs, kad kuriu labai prancūziškus filmus, kuriuos sunkiau perprasti konteksto nežinantiems užsieniečiams. Per pastarąjį pusmetį girdėjau daug priekaištų, kad mano naujausias filmas per ilgas. Bet žinokite, kad man reikėjo to laiko, nes 50 metų laikotarpį apimantis siužetas nesutilptų į tradicinį 90 minučių formatą. Pradinė “Mylimųjų” versija tęsėsi pusketvirtos valandos, tačiau spaudžiamas prodiuserių iškarpiau daugiau nei valandą”, – pasakojo Ch.Honore, kuris per pertraukas tarp filmų mėgsta režisuoti teatro spektaklius Avinjone.
Jam Lietuvos vardas pirmiausia asocijuojasi su legendiniu filmininku Jonu Meku, kurio įkvėptas netgi buvo nuvykęs į Niujorką ir spontaniškai filmavo vaizdo dienoraštį.

Edvinas Pukšta