"Veido" archyvas

Savivaldos rinkimuose debiutavę nepriklausomi kandidatai laimėjo 5 proc. mandatų, bet daugiausiai geidžiamiausiuose Vilniuje ir Kaune

Vyrauja nuomonė, kad nei vieni laimėjo, nei kiti pralaimėjo tiek, kiek prognozuota, o pirmą kartą dėl mandatų vietos valdžioje kovoję nepriklausomi kandidatai didelės revoliucijos nepadarė. Tačiau ar iš tikrųjų taip?

Situacija anekdotiška: dauguma didesniųjų partijų savivaldybių tarybų rinkimus įvardijo kaip savo sėkmės istoriją, nors rinkimų kovos visi laimėti negali. Žinoma, jei net Arūnas Valinskas, kurio Tautos prisikėlimo partija negavo nė vieno mandato (“prisikėlėliai” laimėjo tris, tačiau kaip koalicijos “Už mūsų Neringą” nariai), neįžvelgia pagrindo manyti, kad partija rinkimuose pasirodė prastai, ką jau kalbėti apie kitus.

Tačiau faktas akivaizdus: iš tikrųjų rinkimai nugalėtojus išaiškino tik aštuoniose iš 60-ies savivaldybių, kuriose rinkėjai už kurią nors vieną partiją atidavė daugiau kaip pusę balsų, na, dar keliose, kuriose lyderiai turi per 40 proc. mandatų. Kitur – rinkimai baigėsi, bet pagrindinė kova dėl valdžios dar tik prasideda. O joje nepriklausomi kandidatai užsimojo užimti du strateginius partijų postus.

Opozicija lenkia valdančiuosius 12,5 proc.

Dažnas rinkimų rezultatų vertinimas, kad žinios apie valdančiųjų mirtį buvo tokios pačios ankstyvos kaip ir apie opozicijos triumfą, teisingas tik iš dalies. Taip, prognozuotas švytuoklės principas šįsyk suveikė ne taip ryškiai, tačiau ne politikuojant, o skaičiuojant reikėtų pripažinti, kad opozicinės partijos paėmė viršų. Susumavus parlamente turinčių frakcijas opozicinių partijų gautus mandatus, jos atsiriekė 43,5 proc. mandatų pyrago. Valdančiosioms partijoms teko gerokai mažiau – 31 proc.

Jei suskaičiuosime tų pačių partijų kraitį 2007 m. vietos valdžios dalybose, dabar valdančiojoje daugumoje esančios partijos tuomet laimėjo 37,7 proc. mandatų. Labai panašiai – 38,3 proc. buvo laimėjusios dabar opozicinės partijos. Taigi 0,6 proc. atotrūkis per ketverius metus padidėjo iki 12,5 proc. Valdantieji prarado 6,7 proc., o opozicija prisipliusavo 5,2 proc. vietų savivaldybėse.

Kertinės opozicinės Socialdemokratų partijos lyderis Algirdas Butkevičius didžiuojasi partijos pasiektu rekordu: socdemai dar nėra turėję tiek daug – 328 mandatų visose 60-yje savivaldybių. Tačiau jis neslepia pralaimėjimo kartėlio Vilniaus savivaldybėje ir nedelsdamas žada reformuoti šio skyriaus darbą.

O įtakingiausia valdančiųjų partija – Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai, skaičiuojant abiejų, tuomet dar nesusijungusių partijų 2007 m. gautus mandatus, jų prarado net 101. Netgi vieni, be krikščionių demokratų, konservatoriai prieš ketverius metus buvo gavę 20,6 tūkst. daugiau rinkėjų balsų nei dabar jungtinė partija.

Nevienodai sekėsi tiek valdančiosioms, tiek opozicinėms partijoms: opoziciniai “darbiečiai” ir valdantysis Liberalų sąjūdis padidino mandatų skaičių, o “tvarkiečiai” bei Liberalų ir centro sąjunga jų prarado.

Subliūško iliuzija atgimti į didžiosios politikos užribį nustumtiems Artūrui Paulauskui su Naująja sąjunga ir Kazimierai Prunskienei su nauja Liaudies partija.

O vos ne rinkimų sensacija vadinama Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicija “V.Tomaševskio blokas”, tiesą sakant, sensacija tik Vilniaus mieste: Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose jie tradiciškai sutriuškino varžovus, o Lietuvos mastu su 61 mandatu tėra aštunti.

Rinkimų aritmetikoje komiškai atrodo partijų prognozės prieš rinkimus. Pavyzdžiui, “tvarkiečiai” deklaravo planus laimėti 300 mandatų, o gavo tik 155. Didžiausia tikimybė, kad partijų strategai ne tiek buvo netoliaregiški, kiek nesėkmingai bandė savo hiperbolizuotu optimizmu įkvėpti rinkėjus ir sugluminti politinius oponentus. Keisti ir aiškinimai, kodėl nepavyko pasiekti išsikeltų tikslų. Štai Krikščionių partijos, laimėjusios penkiolika mandatų vietoj planuotų 90–100, lyderis Gediminas Vagnorius tai motyvavo tuo, jog pirmąkart dalyvaujant rinkimuose “stebuklai neįvyksta”, lyg būtų užmiršęs, kad nuo A.Valinsko Tautos prisikėlimo partijos atskilę krikščionys būtent dėl tokio stebuklo prieš porą metų ir atsidūrė politikoje. O jei prisiminsime Naujosios sąjungos, “darbiečių” ar “tvarkiečių” debiutą rinkimuose, tai Lietuvoje tokie stebuklai vyksta praktiškai per kiekvienus Seimo rinkimus.

Ne mažiau keista antroji G.Vagnoriaus nurodyta priežastis – kad per savivaldos rinkimus daugiau balsuota už vietos, o ne šalies lyderius, nors išrinkti 52 Seimo nariai ir net trys europarlamentarai. Galima ginčytis ir dėl trečios priežasties – kad viską lemia pinigai: K.Prunskienės Liaudies partija išleido pusę milijono, tačiau telaimėjo septynis mandatus.

Balsuoja, lyg tiesiogiai rinktų merą

Dar viena įdomioji rinkimų matematika – kiek rezultatai skiriasi nuo prieš pat savivaldos rinkimus vykusių sociologinių apklausų duomenų. Štai per “Vilmorus” ir “Lietuvos ryto” apklausą, už ką žmonės dabar balsuotų Seimo rinkimuose, partijų rikuotėje “Tvarka ir teisingumas” buvo antri, o po rinkimų liko ketvirti. Socdemai buvo pirmi, bet su 13,3 proc. reitingu, o rinkimuose pelnė net 21,5 proc. Liberalcentristus per apklausą rėmė 1,7 proc., o per rinkimus – 8,3 proc. Procentų skirtumus galėjo lemti ir akivaizdi savivaldybių rinkimų specifika: čia rinkėjai dažnai renkasi, už ką balsuoti, pagal sąrašo lyderį – lyg tiesiogiai rinktų merą.

Štai nacionaliniu mastu beveik nulinė Centro partija Varėnoje laimėjo vienuolika iš 25 mandatų, tad, tikėtina, Vidas Mikalauskas ir toliau išlaikys mero postą. Turbūt drąsiai galima lažintis, kad jei Druskininkų meras Ričardas Malinauskas būtų metęs socialdemokratus ir perėjęs į bet kurią kitą partiją ar tapęs nepartiniu, jis vis tiek būtų rinkimų lyderis. Amžinuoju meru Ignalinoje tituluojamas nuo 1995 m. savivaldybei vadovaujantis valstietis liaudininkas Bronis Ropė.

Ir, atvirkščiai, lyderių blankumas pražudė socialdemokratus Vilniuje, o Klaipėdoje apskritai nė viena partija, išskyrus abejus liberalus, jau ne pirma kadencija nė neturi ryškių lyderių.

Daugelyje savivaldybių, žinoma, išskyrus geidžiamiausią Vilnių, kur varžėsi partijų lyderiai, Seimo nariai ir net europarlamentarai, pasitvirtino taisyklė: kur nėra stiprių partijų lyderių, ten buvo daugiau vadinamųjų nepriklausomų kandidatų.

Ar nustumti lyderį – tolygu paminti rinkėjų valią

Politologai, beveik vienu balsu prognozavę, kad pirmą kartą savivaldos rinkimuose dalyvausiantys ne partijų sąrašų kandidatai užsistovėjusio politinio vandens smarkiai nesudrums, pasirodė teisūs tik iš dalies. Taip, rinkimuose varžėsi vos 505 tokie kandidatai, tai sudarė 3 proc. viso jų skaičiaus. Jie laimėjo 76 mandatus, t.y. 5 proc. mandatų daugmaž kas trečioje savivaldybėje. Daugiau kaip trečdalį balsų jie teturi trijose – Vilniuje, Kaune ir Raseiniuose.

Tačiau kvepia tikra revoliucija, nes ir tikroje, ir laikinojoje sostinėje nepriklausomieji turi nemažų šansų tapti merais. Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicija sulaukė netgi didžiausio vilniečių palaikymo, nors tegavo 17,7 proc. balsų. “Vieningo Kauno” atstovai laikinojoje sostinėje buvo treti, tačiau susibūrusi koalicija, kurioje nėra rinkimų lyderių konservatorių, į merus siūlo “Vieningo Kauno” lyderį nepartinį verslininką Visvaldą Matijošaitį.

Ar bandymas nustumti rinkimų lyderį – rinkėjų valios pamynimas? “Teisiškai problemos nėra – koalicija formuojama iš rinkėjų išrinktų asmenų. Tačiau tai jau politinės kultūros klausimas. Turėtų būti moralinis įsipareigojimas rinkėjams valdančiąją koaliciją leisti formuoti gavusiems daugiausiai balsų, priešingu atveju rinkėjai nusivilia, nebemato prasmės balsuoti, nes vis tiek neaišku, kas nutiks po rinkimų”, – mano politologė Ieva Petronytė.

Antra vertus, nepriklausomų kandidatų debiutas vietos valdžios rinkimuose vis dėlto šiek tiek sukompromitavo pačią idėją. Nepriklausomi kandidatai demokratinėse šalyse būna vietos bendruomenių lyderiai, o ne politiniai migrantai, nors pas mus iš 505 “nepriklausomų” kandidatų 215 ankstesniuose rinkimuose arba nerinkiminėje veikloje buvo atstovavę įvairioms Lietuvos partijoms.

Vis dėlto nepriklausomų kandidatų šansai laimėti prestižinius ir įtakingiausius abiejų didmiesčių merų postus – karti piliulė partijoms, turinti jas versti gydytis nuo stagnacijos.

Tad rinkimų išvada akivaizdi: kai dėl mandato konkuruoja panašios partijos, abi pralaimi. O kai savivaldybėje valdančiąją koaliciją tenka lipdyti iš penkių ar šešių ir dar gana skirtingų partijų, daug garo nueina pozicijoms derinti, o ne savivaldybės problemoms spręsti. Antra, be charizmatiškų lyderių rinkimus laimėti darosi vis sunkiau. Trečia, neleidusios kandidatuoti visuomeninėms organizacijoms, partijos tik sukėlė daugiau chaoso. Tad laikas dabar pat, nelaukiant kitų rinkimų, imti keisti savivaldos įstatymus, svarstyti Europoje įsitvirtinusios daugiapakopės savivaldos sistemą, tiesioginių merų ir seniūnų rinkimų idėją, leisti kandidatuoti visuomeninėms organizacijoms.

O jei kam nepatinka vietos valdžia, belieka priminti, kad ją išrinko mažuma – 45 proc. rinkėjų.