Ketvirtadienį įvyko diskusija tema “Ką laimėjome ir ką pralošėme įstoję į Europos Sąjungą?“

Lietuva iki galo neišnaudoja Europos Sąjungos (ES) teikiamų privalumų ir galimybių ne dėl bendrijos kaltės, o dėl savo pačių neveiklumo ir nesugebėjimo visapusiškai pasinaudoti jos resursais. Kita vertus, „SEB banko“ vyr. ekonomisto Gitano Nausėdos teigimu, „jei šiandien nebūtumėme ES nariai, rašytumėme prastais pieštukais, o klaidas reikėtų trinti labai blogais trintukais. Dabar gi turime puikius pieštukus, bet neturime… Ignalinos atominės elektrinės. O tai – pusantro milijardo litų nuostolis per metus.

Tikėjome iliuzijomis

Nepriklausomybės akto signataro Rolando Paulausko tvirtinimu, Lietuva prieš šešerius metus tiesiog negalėjo nestoti į ES. Jo manymu, Lietuvą į ES vedė tikėjimas vizijomis, iliuzijomis. Europos Sąjunga buvo tarsi mitas, išgelbėsiantis Lietuvą. Tačiau realiai ES mes nepažinojome, negalėjome patikėti, kad ES biurokratai ir lobistai kur kas aršesni nei CK veikėjai Maskvoje. Įtakojo ir geopolitiniai interesai. Tačiau, subyrėjus SSSR, buvo galima tartis su artimiausiais kaimynais dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės idėjos atkūrimo.

“Mes stojome į savo susikurtą ES. Iš pradžių gyvendami už uždaros sienos ir negalėdami palyginti savo gyvenimo, susikūrėme tam tikrą viziją ir stojome iš tikrųjų į šitą viziją. Tai galima palyginti su įsimylėjusi mergaite. Įsivaizduokite, mergaitė įsimylėjo, tėvai mato, kad ji įsimylėjo visai ne tą žmogų, kad jis ją išnaudoja. Jūs jai galite aiškinti kiek norite, nieko nepadarysite, kol mergaitė pati nenusvils, ji eis paskui tą žmogų. Tas didžiulis mūsų civilizacinis darinys buvo įsimylėjęs Europos viziją. Kas būtų buvę, jei Lietuva nebūtų įstojusi į Europos Sąjungą?”- sakė R. Paulauskas. “Ar atsimenate, kiek kainavo alus referendumo dėl stojimo į ES dieną?”, retoriškai klausė R. Paulauskas.

Valdo pasaulinės korporacijos

“Dar neaišku, kas ko labiau norėjo – ar mes Europos Sąjungos, ar ji mūsų? Ne paslaptis, kad politikus beveik visame pasaulyje valdo stambiosios korporacijos. Stambiosios monopolijos jau nebetelpa senuose ES rėmuose, jos neturi kur dėti pigintų, kurie duotų pelną. Todėl įnirtingai Briuselio biurokratus rėmė prie bendros rinkos 2004 m. prisijungti dar bent 15 valstybių. Perėjus per sostinės Gedimino prospektą, net baisu darosi nuo angliškų užrašų”. R. Paulauskas prisiminė senus laikus, kai Kauno Laisvės alėjos parduotuvėse pats tikrino, kad užrašai ant prekių rusų kalba būtų kuo mažesnėmis raidėmis. “Jei anksčiau „rusenome“ (bet „nedegėme“), tai dabar jau visiškai „suanglėjome“, – šaipėsi R. Paulauskas.

Seimo Darbo partijos frakcijos narys Kęstutis Daukšys priminė liūdną mūsų tekstilės pramonės sužlugdymą. Dauguma naujųjų šalių pageidavo muitų tekstilės gaminiams iš Kinijos. Tačiau olandams, kurie patys neturi jokios tekstilės pramonės, pavyko prastumti įstatymą, kad kinų tekstilei muitų nebūtų. Mat olandai yra didžiausi kinų tekstilės gaminių prekybininkai Europoje. O kas nutiko su Kauno „Drobe“, „Alytaus tekstile“, „Lentvario kilimais“, „Dirbtiniu pluoštu“ ir kt.

K. Daukšys svarstė, kad ES buvo sukurta, nes tarptautinėms kompanijoms reikėjo bendros rinkos, įstatymų, muitų nebuvimo. Dėl to jos, matydamos, kad sovietinis blokas sužlugdo, ieškojo, kaip “pasiimti” būtent šias rinkas. K. Daukšys taip pat ieškojo alegorijų ir teigė, kad Lietuva, jos politinis elitas, stodamas į ES, elgėsi tarsi paauglys, atitrūkęs nuo tėvų. Lietuva atsiplėšė nuo Sovietų sąjungos, ji maištavo, jai reikėjo kito tėvo, kurio būtų globojama. Parlamentaras teigė manąs, kad Lietuvai galbūt būtų pakakę įstoti tik į NATO ir Pasaulinę prekybos organizaciją (PPO). Ir to būtų užtekę.

Kodėl iš Europos Sąjungos dabar tyliai šaiposi šveicarai ir norvegai? Prisiminkime danų istoriją, kurie referendume du kartus pasisakė prieš ES, bet vis vien buvo „išprievartauti“.

Buvome su rožiniais akiniais

“O mes tiesiog užsidėję gražius akinius ėjome, nes ES lyg ir saugiau”, – sakė jis.- Ir klausėme naujojo tėvo, ką tik jis pasakydavo… uždarykite Ignaliną, padarykite tą ir tą.
“Darbietis” citavo euroskeptiko, Europos Parlamento nario iš Didžiosios Britanijos Nigelo Farage žodžius, kad “tokios mažos šalys kaip Lietuva, prisijungdamos prie ES, pralošė viską. Jos jau išsilaisvino iš sovietų priespaudos, bet santykinė Vakarų gerovė, kuri iš pradžių taip žavėjo, ėmė blankti”. Lietuvos tauta nebuvo subrendusi gyventi savarankiškai ir prisiimti visą atsakomybę.

Finansų analitikas Gitanas Nausėda teigė manąs, jog stodama į ES Lietuva turėjo dvi galimybes – laikytis neutralumo politikos arba jungtis prie branduolio, iniciatyvos, kurią parodytų, pavyzdžiui, centrinės Europos valstybės, kurtų bendrą sąjungą, paremtą ekonominiais ar kokiais nors kitais interesais.

Diskusijos dalyviai minėjo tokius teigiamus ES duotus dalykus kaip laisvas judėjimas darbo, studijų tikslais Šengeno erdvėje, Lietuva tapo patrauklesnė turizmui, užsienio investicijoms. Tačiau lietuviai, emigravę į ES šalis, ten dirba juodžiausius darbus, nes vietiniai tą daryti tingi. Kita vertus, ir su įstatymu paisymu ES ne tokie jau geri reikalai: tarp lietuvių pilna dirbančių nelegaliai, neturinčių jokių socialinių garantijų. Tai dar viena iš priežasčių, kodėl mus viliojo ES. Mat Lietuvoje beveik visiškai sunaikinta bet tokia stambi gamyba, baisi bedarbystė, žmonės be emigracijos neturi kitos išeities.

Kita vertus, Lietuva, įstojusi į ES, prarado muitus, Ignalinos atominę elektrinę, rusų turistus Druskininkuose, Zarasuose, Ignalinoje, nualino savo beveik visą labai stiprią lengvąją pramonę, išpardavė žemę užsieniečiams, danų kiaulėmis prasmardino pusę kaimų, „skandinizavo“ visus bankus, būdama visai jauna „geltonkase“, buvo priversta konkuruoti žiaurioje laisvoje prekyboje. Per metus dėl to, kad esame ES, patiriame 1,5 mlrd. litų nuostolį. O parama kaimui – tai tik iliuzija, kad tik mes nedirbtume savo žemių ir pirktumėme prancūziškus sūrius. Į Lietuvą kasmet plaukia ES finansinė parama, bet ji iškreipia konkurenciją, o patys iki šiol neišnaudojame ES privalumų ne dėl bendrijos kaltės, o dėl savo pačių neveiklumo. Iš dalies kalti ir sudėtingi biurokratiniai barjerai norint gauti bent vieną ES eurą.

Nesame lygiaverčiai

Anot pašnekovų, Lietuva, palyginti su kitomis ES valstybėmis, nėra lygiavertė. Jie lygino, kaip Lietuva ir, tarkime, Vokietija, Jungtinė Karalystė ar Airija atstovauja savo interesams ES. Nors ES biurokratai ir bando įrodinėti, kad lietuviai europarlamentarai sąlyginai turi tris kartus daugiau balsų negu vokiečiai, vis tiek tai tik lašas jūroje.

“Buvome pripratę, jog reikia dėdės Maskvos paklausyti, tai lygiai taip pat skubiai susiieškojome dėdę, kuris yra Briuselyje. Bet tam dėdei iš tikrųjų “dzin” kaip mes gyvename, tam dėdei svarbu, kaip jis gyvena, kaip išeis jo produkcija, kaip pardavinės savo prekes, jo darbuotojai gaus atlyginimus, užsakymus. Štai apie ką reikia šnekėti, ir mums taip pat reikia galvoti, o negalvoti, kad ES mums neš dovanų”, – teigė Seimo narys K. Daukšys.

Su problema, ar tinkamai Lietuva išnaudoja ES galimybes, susidūrė ne tik dabartinė, bet ir ankstesnės Vyriausybės.

“Tai, ką dabar kalbame, tos blogybės, kurias siejame su naryste, didele dalimi susijusios su Vyriausybių darbo efektyvumu, ryžtingumu”, – aiškino profesorė Kazimira Prunskienė.

Tuo tarpu ekonomistas G. Nausėda, kalbėdamas apie ES “blogybes”, sakė, jog ES vertiname neigiamai, nes esame neūkiški, nesugebame susitvarkyti, derėtis dėl savo interesų. Dėl Ignalinos darbo pratęsimo iš esmės nepadarėme nieko, o štai Vokietijos kanclerė Algela Merkel užvakar šaltakraujiškai pareiškė, kad AE darbą vokiečiai dar pratęs 10-14 metų. Nors saugumo prasme Ignalinos elektrinė ne prastesnė nei vokiečių.

Reikia elgtis ryžtingiau

“Įsivaizduokite, kad ta lietuvaitė apsivedė, pradėjo nebesirūpinti namų ruoša, neprižiūrėti nagų, kasų. Ar tas jaunikis ją ilgai mylės? Daug šitų dalykų yra susijusių ne su pačia ES (…), o su mūsų pačių nesugebėjimu rūpintis savo žmonių interesais”, – svarstė G. Nausėda.

K. Prunskienė taip pat ragino lietuvius ryžtingiau atstovauti savo interesams ES. “Turime pagaliau suvokti save ne kaip ES naujokai, kurie įsiklauso į vyresniųjų valią ir balsą, o būti drąsesni, ryžtingesni. Bet tam pirmiausia reikia suvokti mūsų interesus ir jų realizavimo būdą, orientuotis reikaluose, savo vidaus problemose ES galimybių ribose. Tada mums viskas eisis kur kas geriau. Kiek mes būsime laimingi ir patenkinti naryste ES, priklauso nuo ES lankstumo, jos didelių ir mažų šalių interesų įvertinimo”, – kalbėjo ji.

“Tikiu mūsų perspektyva net ir ES, bet daug kas priklausys ir nuo mūsų pačių. Jeigu galvosime, kad ES yra upė, į kurią įšokame ir ji neša, mums nereikia jokių pastangų nieko daryti, tai galime ir nuskęsti ar būti išmesti į krantą ir niekam nereikalingi. Bet ES ir buvimas joje neatima prievolės galvoti savo galva ir stengtis savo šaliai padaryti gerus darbus, kuriuos įmanoma padaryti net ir būnant šioje bendrijoje”, – apibendrino G. Nausėda.