Netrukus pasirodys Valdemaro Kukulo literatūrinių straipsnių rinktinė „Vertybių apžvalgos ratas“.

Nuo 2004-ųjų balandžio iki 2011-ųjų liepos kultūros savaitraštyje „Nemunas“ Valdemaras Kukulas vertindavo Lietuvos periodikoje pasirodžiusias literatūrines publikacijas. Pernai rugpjūčio 6-ąją poetas ir literatūrologas netikėtai mirė savo namuose: jį sukniubusį rado žmona Deimantė.
Metų pradžioje „Nemuno“ leidykla žada atskira knyga pateikti V.Kukulo rašytas apžvalgas. Susidarė solidus, daugiau kaip keturių šimtų puslapių apimties leidinys.
Jo redaktorė, poeto ir literatūros kritiko našlė Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė, „Veidui“ pasakoja, kad Valdas nuoširdžiai džiaugdavosi aptikęs jaunų perspektyvių rašytojų: „Kadangi savo galvoje turėjo visą mūsų literatūros panoraminį vaizdą, kiekvienam kažko vertam autoriui, netgi pačiam jauniausiam, atrasdavo kontekstą: nurodydavo, prie kurių rašytojų naujokas natūraliai šliejasi, dažnai pats to nesuvokdamas. Kiekvieną žmogų tarsi unikalų stikliuką stengdavosi įstatyti į didelį literatūros vitražą, kad jis nesijaustų vienišas ir žinotų, jog yra anksčiau panašia kryptimi kūrusiųjų nueitas kelias.
Tarp tokių V.Kukulo apžvalgomis augintų rašytojų galima paminėti Ilzę Butkutę, Mindaugą Nastaravičių, Vainių Baką ir, žinoma, Aušrą Kaziliūnaitę, apie kurios eilėraščius pirmąkart V.Kukulas atsiliepė labai kritiškai, bet po kelių naujų atkaklios poetės publikacijų savo nuomonę ryžtingai pakeitė. Nesilaikė įsikibęs asmeninio požiūrio, simpatijų ir antipatijų. Atidžiai stebėjo jaunųjų rašytojų brandos ženklus ir džiaugėsi jų laimėjimais.
Ir atvirkščiai: nevengdavo pavelėti savo saugiuose kiautuose pernelyg ilgai užsitūnojusių „klasikų“. Iš tokių, apžvalgose sulaukdavusių pylos, galima minėti Joną Jakštą, Stasį Stacevičių, Mariją Macijauskienę, Mariją Jurgelevičienę. Kartais būdavo papešiojami ir Kauno, kuriame leidžiamas „Nemuno“ savaitraštis, literatūrinio gyvenimo senbuviai Tautvyda Marcinkevičiūtė bei Gintaras Patackas.
„Valdui dažnai užkliūdavo vadinamųjų Sigito Gedos ir Vytauto P.Bložės poetinių mokyklų atstovai, kurių Lietuvoje radosi labai daug. Dažnai jie būdavo taip užgožti savo mokytojų, kad sunkiai begalėdavo atrasti savo pačių balsą. O tai, kad poetas ar prozininkas turėtų savo atpažįstamą balsą, Valdui atrodė labai svarbu. Spėdavo, kad jei po penkerių metų tokiems sekėjams duotų sumaišytą pluoštelį pačių rašytų eilėraščių – patys nebeatrinktų, kuris yra kieno“, – pasakoja D.Kažukauskaitė-Kukulienė.

Nors kritiškai, bet paminėkit

Apžvalgos pabaigoje autorius mėgdavo išvardyti mėnesio publikacijų favoritus ir autsaiderius. Kai įsitikino, kad į pastabas kai kurie kolegos itin skausmingai reaguoja, tokius minėti vengdavo. Tuomet tie patys rašytojai įsižeisdavo, kad jų publikacijos praleidžiamos. Prašydavo nors ir kritiškai, bet paminėti… Savo kritiką Valdas visuomet rūpestingai argumentuodavo. Tikrai neturėjo literatūroje „draugų“ ir „priešų“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/2012-nr-52 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.