Tik keletui Europos valstybių pavyksta išlaikyti nepriekaištingą nedarbo lygį, neviršijantį 5 proc. Jų receptais bent iš dalies neprošal pasinaudoti toms šalims, kuriose darbo nuolat neturi penkiolika, dvidešimt, o kai kuriais atvejais – beveik 30 proc. darbingo amžiaus gyventojų.

Europos Sąjungoje nedarbas dabar siekia beveik 11 proc., o prošvaisčių, kad šiemet jis ims ir sumažės, beveik visiškai nėra, nes padėtis tik blogėja. Pavyzdžiui, statistika skelbia, kad visoje ES šiuo metu darbo neturi daugiau nei 26 mln. žmonių, o kas mėnesį įregistruojama dar po maždaug 150 tūkst. naujų bedarbių.
Tačiau svarbiausia, kad net 18,8 mln. visų Europos bedarbių gyvena euro zonos šalyse ir daugiau nei 100 tūkst. naujų bedarbių kas mėnesį užfiksuojama būtent šiose 17-oje valstybių. Beje, 2012-aisiais bedarbių euro zonoje skaičius ūgtelėjo daugiau nei dviem milijonais, o tai – didžiausias nedarbo augimas per visą euro zonos gyvavimo istoriją.
Vis dėlto tiek visoje ES, tiek euro zonoje kai kurios valstybės sugebėjo rasti receptų, kaip nedarbo lygį išlaikyti labai mažą, kuris beveik arba visai nepadidėjo net ir sunkiausios finansų krizės laikotarpiu, o kai kuriais atvejais šiuo sudėtingu metu net sumažėjo.

Šalys, kuriose dirba beveik visi

JAV analitikai Michaelas B.Sauteris ir Charlesas B.Stockdale’as iš Volstrito pernai parengė studiją, kurioje analizavo mažiausio nedarbo rodikliais pasižyminčias pasaulio valstybes. Tokių jie rado vos devynias, mat atmetė šalis, kuriose nedarbo rodiklius žemumose išlaiko didelis pusę dienos dirbančių asmenų skaičius, kaip yra, pavyzdžiui, Kinijoje, ar, tarkime, dirbtinės valdžios pastangos mažinti nedarbą sukuriant valstybės finansuojamą užimtumą, kaip Baltarusijoje.
Likusias valstybes jie pavadino visuotinio darbo valstybėmis, mat bedarbių jose jau daug metų yra mažiau nei 5 proc. Tarp šių devynių valstybių atsidūrė vos vienintelė Europos Sąjungos atstovė – Austrija, mat šioje šalyje vos vienintelį kartą per pastaruosius trisdešimt metų nedarbas šiek tiek viršijo 5 proc.
Pasak analitikų, šios valstybės paslaptis – labai išplėtota rinkos ekonomika, paremta aptarnavimo ir pramonės sektoriais, ir ypatingos vyriausybės pastangos skatinti darbdavius neatleisti darbuotojų. Pavyzdžiui, krizės laikotarpiu vyriausybė subsidijavo darbuotojų, kuriems buvo sutrumpintos darbo valandos, atlygį.
Tiesa, Europos Komisija pabrėžia, kad Austrijoje toks mažas nedarbas, ypač tarp jaunimo, šiuo metu yra ir dėl to, kad itin daug vyresnio amžiaus austrų labai vangiai dalyvauja darbo rinkoje, be to, šalyje santykinai ilgai trunka studijos universitetuose, o tai irgi mažina registruotų bedarbių skaičių.

“Hire and Fire”: socialistinis rojus darbdaviams

Dar viena nedarbo požiūriu tiesiog pavyzdinė ES valstybė – Olandija.
Apžvalgininkas Adamas Cohenas pabrėžia, kad krizės laikotarpiu itin gerai suveikė Olandijoje, taip pat ir Austrijoje bei Vokietijoje įgyvendintos trumpalaikio darbo programos. Dėl jų Olandijoje nedarbo lygis neišaugo net tuomet, kai šalyje smarkiai, beveik perpus, smuko, tarkime, sunkvežimių gamyba – viena svarbiausių jos pramonės šakų. Valstybės parama tuomet prisidėjo prie to, kad darbą išsaugojo per 80 proc. šio sektoriaus darbuotojų.
“Hire and Fire” (pasamdyk ir atleisk) – taip vadinasi trumpalaikiai darbo kontraktai, kuriuos krizių laikotarpiu subsidijuoja Olandijos vyriausybė, leisdama darbdaviams, kurių pajamos smunka bent 30 proc. per metus, samdyti darbuotojus be baimės, kad bus sudėtinga juos atleisti, ir kompensuodama visus su atleidimu susijusius mokesčius bei išmokas.
“Daugybė šalių krizės laikotarpiu taikė skirtingas užimtumo didinimo priemones, tačiau Olandijos patirtį pavadinčiau pačia sėkmingiausia visame pasaulyje”, – teigia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos padalinio Paryžiuje Darbo politikos skyriaus vadovas Stefano Scarpetta.
Svarbu paminėti, kad šiai valstybei tokie maži nedarbo rodikliai atsiėjo nepigiai. Skaičiuojama, kad Olandijos biudžetui trumpalaikio darbo programos, kurios į šalies konstituciją kaip būtina priemonė krizės laikotarpiu buvo įrašytos dar nacių laikais, vien per pastaruosius kelerius metus kainavo apie 2 mlrd. eurų.
Tačiau kas tinka vienoms šalims, nebūtinai suveikia kitose. Nobelio premijos laureatas ekonomistas Paulas Krugmanas atkreipia dėmesį, kad trumpalaikio įdarbinimo (kai kuriais atvejais – vos kelioms dienoms ar net valandoms) praktiką tiek devintajame dešimtmetyje, tiek prieš kelerius metus yra išbandžiusi ir Vokietija (čia toks darbo kontraktas buvo vadinamas “Kurzarbeit”), tačiau jai taip ir nepavyko aplenkti Olandijos pagal nedarbo rodiklius.
“Galbūt dėl to, kad Olandijoje buvo panaudotos ir kitos priemonės, kurioms Vokietija nesiryžo”, – svarsto S.Scarpetta, atkreipdamas dėmesį į tai, kad Olandijoje pastarosios krizės laikotarpiu vyriausybė ėmėsi visų priemonių, dažnai vertinamų prieštaringai, kad atbaidytų gyventojus nuo mėginimų piktnaudžiauti bedarbiams skirtomis išmokomis. Pavyzdžiui, pernai Olandijoje staiga liko net 20 tūkst. mažiau neįgaliųjų, mat sugriežtėjo jų tikrinimas gydymo įstaigose.
Vis dėlto tai nereiškia, kad vienu puikiausių pavyzdžių Europoje neverta laikyti ir pačios Vokietijos, kuri šiuo metu yra trečia euro zonoje pagal mažiausią nedarbo lygį.
Vokietijoje nedarbas pasižymi viena ir, ko gero, pačia svarbiausia savybe – jis yra stabilus. Tai reiškia, kad šiai valstybei itin gerai sekasi kontroliuoti nedarbo lygį sunkmečio laikotarpiu, o juk kai kurioms Europos šalims būtent krizė ir tapo didžiausiu išbandymu, padvigubinusiu ar net patrigubinusiu bedarbių gretas.
Pavyzdžiui, Vokietijos nedarbo lygis per krizę beveik nepasikeitė: 2010 m. bedarbių buvo panašiai tiek, kiek ir prieš krizę 2008 m., o 2011 m. bendras darbo nerandančiųjų skaičius buvo net mažesnis. Galima sakyti, kad nedarbo lygis nuo pat 2005 iki 2011 m. stabiliai mažėjo tiek buvusioje Rytų, tiek Vakarų Vokietijoje, o 2011 m. 7,1 proc. siekęs nedarbas buvo mažiausias per visus pastaruosius 20 metų.
“Dabar darbo rinka atsigauna daug sparčiau, nei tikėtasi”, – džiaugiasi Vokietijos darbo ministrė Ursula von der Leyen, paminėdama, jog šalyje, kurios ekonomiką aukštyn tempia didelis vidaus vartojimas ir itin aukštos kvalifikacijos darbininkų gildija, sugebanti lanksčiai prisitaikyti prie rinkos poreikių, taip pat sparčiai daugėja ir visą darbo dieną dirbančių žmonių. Pavyzdžiui, per pastaruosius metus visu etatu dirbančių žmonių Vokietijoje padaugėjo 440 tūkst.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.