Prieš 75 metus, 1939 m. spalio 28-osios vidurdienį, mūsų kariuomenės daliniai su dainomis vėl žygiavo Vilniaus gatvėmis – po ilgų svetimųjų okupacijos metų.

Jonas Rudokas

Visa Lietuva tada džiūgavo. Įvykių liudininkai pasakoja – tokių džiaugsmo manifestacijų niekada iki tol nėra buvę. Vienas jų, būsimasis Izraelio premjeras Menachemas Beginas, vėliau rašė: „Aistringa mažos tautos svajonė, kurią visi blaivūs stebėtojai būtų pavadinę fantastiška, staiga išsipildė…“

Bet taip atsitiko ne vien dėl palankiai mums susiklosčiusių aplinkybių, kaip neretai rašoma. Tą ne mažiau lėmė ir 19 metų atkaklių bei vieningų mūsų valdžios ir visos tautos pastangų atgauti savąją sostinę – apie jas gerai žinojo visa Europa, sako, mus užjautė net Šiaurės Afrikos arabai…

Tiesa, Vilniaus grįžimas Lietuvai labai nepatiko mūsų kaimynams – ir Pietuose, ir Rytuose. Lenkų istorikas rašo, kad siekdama atgauti sostinę Lietuva pati įsiprašė svetimas rusų įgulas, taip žengdama žingsnį nepriklausomybės praradimo keliu. Keistoka, kad tam pritaria ir britas Normanas Daviesas, kurio manymu, lietuviams džiaugtis tada nebuvo ko: „Bėgdami nuo lenkiško vilko, jie užšoko ant sovietinės meškos.“

Tai nepagrįsti teiginiai: išsisukti nuo svetimųjų įgulų tuo metu vis viena nebuvo įmanoma, kai jos jau buvo Estijoje ir Latvijoje, kai Maskva buvo pasirengusi esant reikalui primesti jas atvira karine intervencija – 200 tūkst. raudonarmiečių, 1000 tankų, 1400 artilerijos pabūklų. O Vilnių prarasti galutinai tikrai galėjome: tada, 1939 m. rudenį, žlugus Lenkijos valstybei jis galėjo atitekti baltarusiams, kurie net savo sostinę ten planavo perkelti. Bet taip neįvyko, ir dėl to jų istorikai iki šiol reiškia pretenzijas Maskvai – kad jų nuomonės niekas nepaklausė: „Mūsų senąją sostinę, baltarusių kultūros centrą, kuriame žymi dauguma gyventojų buvo baltarusiai ir lenkai, Stalinas ir Molotovas atidavė žemaičiams.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje

Kuo skiriasi okupantas nuo šeimininko

Žinoma, ir mes tada sulaukėme ne tik gerų naujienų: Maskva sugrąžino vos ketvirtadalį 1920 m. liepos 12 d. SSRS ir Lietuvos sutartimi mums pripažintos teritorijos, palikdama Baltarusijai Švenčionis, Gervėčius, Pelesą, Dieveniškes. Maža to, prezidentas Antanas Smetona, 1939 m. spalio 11 d. kalbėdamas Vilniaus grįžimo proga, pabrėžė: „Nepamirškime vieno visų svarbiausio dalyko, kad mes į Vilnių ne tik teises turime, ir turime jas atgavę, bet mes Vilniuje turime daug, be galo daug pareigų.“