BFL

Visos Lietuvos mokyklos finansuojamos vienodai, bet ne visos tampa geros. “Veidas” ieško atsakymų į klausimą, kieno rankomis sukuriama mokykla, kuria džiaugiasi ir mokiniai, ir tėvai, ir joje dirbantys mokytojai.

Šią temą paskatino Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos pavyzdys. Prieš kelerius tai buvo pati nepopuliariausia sostinės Antakalnio mokykla, kurią lanku apeidavo net šalimais gyvenantys mokiniai bei jų tėvai, o dabar norinčiųjų į ją patekti skaičius viršija mokyklos galimybes. Čia pasikeitė tik vienas dalykas – mokyklos direktorė, per trumpą laiką sugebėjusi įkvėpti pasitikėjimo mokytojams, nustatyti griežtesnę ir aiškesnę tvarką visiems: tiek pedagogams, tiek mokiniams.

Visiškai aišku, dėl ko geriausiais visoje Lietuvoje savo mokinių laimėjimais garsėja Vilniaus ir Kauno jėzuitų gimnazijos, Vilniaus licėjus ar KTU gimnazija, – šios mokyklos jau per stojamuosius egzaminus atsirenka geriausius ir gabiausius mokinius. Tačiau net ir šių mokyklų buvę mokiniai prisimena ne daug žinių jiems suteikusias pamokas, bet gerą atmosferą, bendruomeniškumo pojūtį. O kasmetiniame “Veido” gimnazijų ir mokyklų reitinge pirmą vietą pernai užėmusios Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis pabrėžia, kad pagrindinė jo mokyklos statybinė medžiaga yra geri mokytojai. Savo ruožtu tokie veržiasi dirbti į tas mokyklas, kuriose yra pastebimos jų pastangos, dirba darnus kolektyvas, o direktorius sugeba aiškiai suformuluoti mokyklos taisykles ir tikslus.

Renkasi pagal nuogirdas

Vilniečių Mažeikų šeimai šis pavasaris – naujų sprendimų metas. Dukra Elzė baigė vieną pradinių Vilniaus mokyklų ir tėvams teko nuspręsti, kur toliau mokysis jų vaikas. Nebuvo lengva: būtent pagrindinio mokslo (nuo 5 iki 8 klasės) mokyklų lygį įvertinti itin sunku. Gimnazijas (nuo 9 klasės) jau galima lyginti pagal jų reitingus, pasirinktą profilį, galų gale – savo vaiko žinių lygį, mat dauguma gimnazijų jau vykdo mokinių atranką. O vidurinės grandies mokyklą tėvams tenka rinktis remiantis vien nuogirdomis, pažįstamų tėvų atsiliepimais ir pasikliauti savotiškomis madomis, ant bangos tai iškeliančiomis, tai nuleidžiančiomis vieną ar kitą mokyklą.

Elzės tėvai pasirinko visai šalia namų esančią Simono Daukanto pagrindinę mokyklą. “Tačiau vieta šiuo atveju nebuvo svarbiausias argumentas, renkantis mokyklą. Žinoma, labai patogu, kai vaikas mokosi prie pat namų, tačiau mums svarbiausia buvo mokyklos reputacija, kitų tėvų atsiliepimai apie tvarką ir mokymo lygį mokykloje”, – tvirtina mama Laura.

Šeimą įtikino mokyklą jau lankančių vaikų pasakojimai apie gerą jos atmosferą, draugišką bendruomenę bei tėvų atsiliepimai apie profesionalius, savo darbą mėgstančius pedagogus.

Čia kyla klausimas, kaip kai kurioms mokykloms pavyksta išsiskirti iš kitų savo gera reputacija, kodėl, turėdamos absoliučiai vienodas finansavimo sąlygas, vienos mokyklos suklesti – susitvarko aplinką, pritraukia gerų mokytojų, įveda savo unikalias taisykles, o kitos nesurenka pilnų klasių, nors yra įsikūrusios tame pačiame didmiesčio kvartale.

“Geros mokyklos pamatas – geri mokytojai. Tokie nori dirbti ten, kur gera vadyba, taigi svarbus mokyklos direktoriaus vaidmuo. Tokia komanda jau gali kurti savo tvarką, atmosferą, tradicijas”, – tris elementus išskiria švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys.

Jis pabrėžia, kad ypač dabar, kai mokinių kasmet mažėja ir ši tendencija tik stiprės, dėl mokinių krepšelių kovojančios mokyklos laimi tada, kai sugeba sukurti savo veidą, turėti kažką unikalaus, ko neturi kitos mokyklos. “Todėl patarčiau ne kopijuoti populiarių mokyklų sėkmės receptus, o susėsti patiems ir nuspręsti, kuo su savo kolektyvu, savo mokyklos istorija galėtume būti patrauklūs mokiniams ir jų tėvams”, – pataria viceministras, anksčiau pats vadovavęs populiariai Šiaulių Didždvario gimnazijai.

Įvedė tvarką

Jau minėtos M.Daukšos vidurinės mokyklos direktorė Regina Mikalauskienė kratosi pagyrimų ir nesutinka, kad per trejus metus įvykęs mokyklos sužydėjimas yra tik jos nuopelnas. “Viską padarė mokytojai. Teko atsisveikinti tik su trimis pedagogais, visi kiti liko dirbti ir padarė tai, ką dabar matote”, – savo kolektyvą giria vadovė.

Tai kodėl tas pats kolektyvas anksčiau nesukūrė mokiniams ir jų tėvams patrauklios aplinkos? “Žmonėms sunku dirbti, kai nėra aiškiai nubrėžtų gairių. Pirmiausia, ką padariau atėjusi, tai kartu su mokytojais sutariau, kokių siekiame tikslų, kokios yra jų atsakomybės ribos, mokinių elgesio taisyklės. Visi labai greitai užsidegė entuziazmu pakeisti padėtį mokykloje, ir mums pavyko”, – pasakoja vadovė.

Ji prisimena, kad prieš trejus metus, kai atėjo čia dirbti iš kitos sostinės mokyklos, kurioje buvo direktoriaus pavaduotoja, ją šokiravo pirmasis įspūdis: pamokos mokykloje nesiskyrė nuo pertraukų, tvyrojo visiškas chaosas.

Užtat dabar į šią mokyklą pradėjo užsirašyti mokiniai ne tik iš aplinkinių namų, bet ir kitų Antakalnio, toje pusėje nusidriekusių Vilniaus priemiesčių. “Kai klausiu, kodėl jūsų čia nebuvo anksčiau, sako, kad čia nebuvo tvarkos. Štai ir atsakymas, ko labiausiai reikia mokyklas besirenkančioms šeimoms”, – dėsto R.Mikalauskienė. Ji pabrėžia, kad tvarką galima įvesti ir tada, kai mokykloje mokosi įvairių gabumų, iš įvairios socialinės aplinkos atėję vaikai.

S.Daukanto pagrindinės mokyklos direktorė Jūratė Lutinskaitė-Kalibatienė, paklausta apie jos vadovaujamos mokyklos patrauklumo receptą, taip pat pirmiausia kelia kepurę prieš mokytojų kolektyvą: “Jis mūsų mokykloje tikrai stiprus ir motyvuotas.” Labai reikalingais ji vadina ir tris čia dirbančius socialinius pedagogus, padedančius spręsti įvairialypio 600 mokinių būrio problemas.

Vadovė pabrėžia, kad jai tekęs vadovavimo uždavinys buvo lengvesnis dėl to, kad ji jau paveldėjo gerą buvusios S.Daukanto vidurinės mokyklos reputaciją (prieš kurį laiką ji skilo į pagrindinę 1–8 klasių mokyklą ir 9–12 klasių gimnaziją). Iš ten – ir tėvų itin vertinamos papildomos matematikos pamokos nuo 5 klasės, didesnis dėmesys užsienio kalboms. “Galime sau leisti tai daryti, nes turime visiškai sukomplektuotas klases, surenkame pakankamai lėšų iš mokinio krepšelių”, – pasakoja direktorė.

Dėl to galima sukurti ir geras darbo sąlygas mokytojams – kiekvienoje klasėje įrengta kompiuterio darbo vieta, kai kurie kabinetai turi elektronines lentas. “Gaila, kad mokyklų finansavimo tvarka neleidžia papildomai paskatinti gerai dirbančių mokytojų. Tačiau ne mažiau svarbus ir moralinis jų darbo įvertinimas: juk nesunku pagirti mokytoją, kai išgirsti, kad jis įdomiai ir išradingai pravedė pamoką”, – patirtimi dalijasi J.Lutinskaitė-Kalibatienė.

Svarbiausia – jaustis įvertintiems

Vienoje Vilniaus vidurinių mokyklų anglų kalbos mokytoja dirbanti Ingrida Galkauskienė pritaria, kad gera mokykla – tai visų pirma gera joje tvyranti atmosfera. “Viską lemia kolektyvo darna, o ją labiausiai lemia mokyklos direktorius”, – neabejoja pedagogė.

Jos vertinimu, mokyklos vadovas turėtų būti geras vadybininkas ir visai nebūtinai – patyręs pedagogas: “Svarbu gerai sutvarkyti mokyklos ūkį, sukurti geras darbo sąlygas mokytojams.”

Materialinė mokyklos bazė – tai ne tik mokytojų algos (jų koeficientą taip pat turi teisę reguliuoti mokyklos administracija), bet ir patogios darbo vietos, įvairi metodinė medžiaga. Net ir mokytojų kvalifikacijos kėlimas priklauso nuo direktoriaus – jis sprendžia, kiek jo kolektyvo pedagogų ir kurie kiekvienais metais dalyvauja atestacijoje.

Svarbu, kad vadovybė nustatytų ir mokytojų bei mokinių bendravimo taisykles. Pavyzdžiui, ar mokytojai privalo dieną naktį atsakinėti į tėvų skambučius, kiek šie gali kištis į ugdymo procesą. “Taigi mokyklos sėkmės raktas – direktoriaus rankose: jis kuria kolektyvo dvasią, kuri vėliau plinta po klases”, – apibendrina I.Galkauskienė.

Švietimo konsultantas Algirdas Zabulionis geros mokyklos apibūdinimą nuleidžia į mikrolygmenį: “Tai visų pirma gera klasė – tokia, į kurią vaikai nori susirinkti ryte ir kurioje klimatas palankus mokytis. Taigi gera yra ta mokykla, kurioje yra daug tokių gerų klasių.”
O gera klasės atmosfera kuriama trijų lygiaverčių jėgų – bendrą tvarką ir mokytojų darbo sąlygas nustatančio direktoriaus, tiesiogiai su vaikais dirbančių mokytojų ir pačių mokinių. “Jei kažkuriai iš šių jėgų mokyklos gerumas nerūpi, kitos dvi stebuklo nesukurs”, – apibendrina pašnekovas.

Apie bendrąjį lavinimą skaičiais

Šiais, jau besibaigiančiais mokslo metais Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose (nuo 1 iki 12 klasės) mokėsi beveik 416 tūkst. mokinių. Šis skaičius kasmet mažėja. Pavyzdžiui, prieš trejus metus mokyklos suole sėdėjo daugiau nei 489 tūkst. mokinių. Mokytojų per trejus metus sumažėjo nuo daugiau kaip 42 tūkst. iki daugiau nei 38 tūkst. Beje, mokinių ir mokytojų mažėjimas netolygus – suolai dabar 15 proc. tuštesni, o pedagogų sumažėjo tik kiek daugiau negu 9 proc.

Matant mokyklų tuštėjimo tendenciją, su ekonomine logika visiškai prasilenkia jų finansavimo skaičiai – kasmet jie vis didesni. Pavyzdžiui, vien pedagogų atlyginimų fondas nuo 2007 iki 2010 m. padidėjo 33 proc. – nuo 2,15 mlrd. iki 2,86 mlrd. Lt.
Jei vertinsime Lietuvos švietimo sistemos išlaidų skaičius, mes turėtume būti viena labiausiai išsilavinusių valstybių Europoje – išlaidų šioje srityje santykis su BVP siekia 6,8 proc., o ES vidurkis tesudaro 5,2 proc. Tačiau akivaizdu, kad ši disproporcija liudija ne ypatingą lietuvių šviesos troškimą, o paprasčiausiai inertišką ir daugybę metų taip iš esmė ir nereformuotą, besitraukiančiai tautai per didelę visų grandžių – tiek bendrojo lavinimo, tiek aukštojo mokslo sistemą.