Kasmet tobulėjant medicinai ir gerėjant gyvenimo sąlygoms žmonės gyvena vis ilgiau. „Veidas“ apžvelgia naujausius mokslo atradimus ir atskleidžia, ką daryti, kad gyventume ilgiau ir išliktume sveikesni.

Šią vasarą 102-ąjį gimtadienį švęsiantis vilnietis gydytojas rentgenologas prof. Kazys Ambrozaitis neseniai baigė rašyti ketvirtą atsiminimų knygą, kasdien perskaito laikraščius, klausosi radijo, pats pasišildo maistą, o savaitgaliais ir sriubos išsiverda. Niekuomet lėtinėmis ligomis nesirgusio ilgaamžio ir dabar nevargina jokie skausmai. Tiesa, kartais jaučia silpnumą, tačiau po namus dar vaikšto be lazdelės, o rudenį kasdien išėjęs pasivaikščioti nužingsniuodavo po kilometrą.
Ponas Kazys juokauja, kad taip gerai, kaip dabar, dar negyveno. Mat gyvenimas vyro nelepino – jo tėvai, broliai ir seserys žuvo karo metais, pačiam yra tekę kalėti lageryje, kęsti badą.
K.Ambrozaitis neabejoja, kad jo ilgaamžiškumo paslaptis užkoduota genuose. „Genai – lyg namo karkasas. Gali jį aplipdyti tvirtomis plytomis arba sugriauti. Juk kaip žmogus jausis, net 50 proc. priklauso nuo jo gyvenimo būdo“, – mano profesorius.
Jis pabrėžia, kad maisto nesirinkdavo ir nederindavo, neatsisakydavo nei dešros, nei lašinių, nei kiaušinių ar sviesto, tačiau niekuomet nepersivalgydavo. Dabar ilgaamžis taip pat valgo viską, išskyrus cukrų. „Reikia visko, bet po truputį, kad skrandis spėtų suvirškinti maistą. Tada ir riebaliukai nesikaups. Kai vienu prisėdimu žmogus sušveičia penkis cepelinus, tai organizmas pasiima tiek energijos, kiek jam reikia, o visa kita kaupiasi ant pilvo“, – primena gydytojas.
Dar vienas principas, kurio laikosi K.Ambrozaitis, – kasdien judėti, bet jis griežtai pasisako prieš aktyvų sportą, kai prakaitas žliaugia upeliais, nes tai organizmo sekinimas. Pasak pono Kazio, užtenka kuo daugiau vaikščioti pėsčiomis, savaitgaliais išsiruošti į žygį po mišką ar parką: „Aš į darbą niekuomet nei automobiliu, nei autobusu nevažinėjau. Kai gyvenau Kaune, maždaug kilometrą ristele į darbą nubėgdavau.“
Gydytojo rentgenologo, apsigynusio net tris disertacijas, parašiusio 15 knygų ir daugiau kaip šimtą mokslinių straipsnių, nuomone, norint ilgai ir sveikai gyventi labai svarbu turėti tikslą bei nesiblaškyti. Jis pasakoja, kad visas disertacijas parašė naktimis, nes vakarus skirdavo žmonai ir vaikams. „Vedžiau sulaukęs jau 36-erių, tačiau su žmona nugyvenom 61 metus. Tik tuomet, jei tarp vyro ir moters yra trauka, jei vienas kito pasiilgsta, laukia grįžtančio namo, pavyks draugiškai sutarti visą gyvenimą“, – teigia profesorius.

Paveldime chromosomų galų ilgį, kuris susijęs su senėjimu

K.Ambrozaitis neabejoja, kad ir du jo sūnūs bei anūkai sulauks šimto metų, jeigu tvarkingai gyvens.
Pono Kazio jaunesnysis sūnus 61 metų Ramūnas Ambrozaitis, kaip ir tėvas pasirinkęs gydytojo profesiją, sako nieko specialiai nesistengiantis daryti, kad išsaugotų genus. Valgo daug daržovių, nes jas mėgsta, dažnai renkasi mėsą, jūros gėrybes, o duonos ir bulvių beveik nevalgo. Aktyviu sportu ponas Ramūnas neužsiima, tačiau mėgsta keliauti, važinėti dviračiu, plaukioti baidarėmis.
Nors jis pabrėžia kol kas nepastebėjęs, kad būtų paveldėjęs ilgaamžio tėvo genus, tačiau jokiomis lėtinėmis ligomis neserga, o ir peršalimai nekimba, nepaisant to, kad rūko. „Daug žmonių neturi jokių žalingų įpročių, sveikai maitinasi, sportuoja, tačiau vis tiek nesulaukia nė aštuoniasdešimties. Arba žmogus žino, kad, tarkim, jo silpnoji vieta skrandis, todėl ypatingai prisižiūri, tačiau miršta nuo širdies ligos. Tai lemia genai“, – teigia R.Ambrozaitis.
O jo sūnus, pono Kazio anūkas Vaidotas gyvena sveikiau – nerūko, į darbą dažnai važiuoja dviračiu, kartais pabėgioja gamtoje, stengiasi vartoti kuo mažiau cukraus, nes mano, kad tai vienas nesveikiausių produktų. Reklamos agentūroje dirbantis 25-erių metų vaikinas tikisi, kad turi daugiau galimybių ilgiau gyventi nei vidutinis lietuvis, nes paveldėjo senelio genus. Beje, ir jo močiutė, pono Kazio žmona, sulaukė beveik 90-ies metų.
Pasak gydytojo genetiko dr. Danieliaus Serapino, moksliniai tyrimai patvirtina, kad jeigu šeimoje yra keli ilgaamžiai, tai vaikai taip pat turi kur kas didesnę tikimybę gyventi ilgai. Tačiau genetikas atkreipia dėmesį, kad tyrimai nerodo, jog trumpaamžių tėvų ir vaikai gyvens trumpai. „Įrodyta, kad kiekvienas gimdamas atsinešame tam tikrą chromosomų galų, telomerų, ilgį, kuris tiesiogiai susiję su senėjimu. Paveldėjus ilgesnį telomerus koduojantį geną, ląstelės ilgiau apsaugomos nuo suirimo ir žmogus ilgiau gyvena“, – atskleidžia D.Serapinas.
Beje, svarbu tai, kad išoriniai veiksniai gali pagreitinti arba sulėtinti telomerų trumpėjimo procesą. JAV mokslininkė Elizabeth Blackburn, 2009 m. už šiuos tyrimus pelniusi Nobelio premiją, įrodė, kad fizinis aktyvumas, optimizmas, geranoriškumas, meilė lėtina tolemerų trumpėjimą ir net padeda jiems atsinaujinti. O štai lėtinis stresas, pyktis slopina tolemerų atsinaujinimą, tad trumpina gyvenimą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.