Vakaruose populiarėjantis lėtesnis ir kokybiškesnis gyvenimo būdas, patrauklus ir lietuviams, deja, dėl socialinių ir ekonominių įsipareigojimų prieinamas tik nedaugeliui mūsų visuomenės narių.

„Apie lėtesnį gyvenimo tempą ir galimybę įsikurti atokiau nuo megapolio susimąsčiau gyvendamas Londone. Urbanistikos studijos didmiestyje labai aiškiai atskleidė informacinės visuomenės trūkumus: pajutau norą pabėgti nuo varginančio srauto, spalvų ir žmonių pertekliaus, jei atvirai, pervargau emociškai, taigi priėmiau tuo metu, atrodytų, nepopuliarų sprendimą kraustytis į Giedraičių kaimą ir kurti savo buitį švarioje ir ramioje aplinkoje“, – savo apsisprendimą įsikurti Molėtų rajone prisimena Domantas Užpalis.
Tuo metu šokolado gamyba susidomėjusiam verslininkui tebuvo 26-eri, tačiau prieš ketverius metus pradėtas jo projektas „Chocolate Naive“ šiandien jau duoda pelno ir garsina jį visoje Europoje. 200 kg šokolado per savaitę pagaminantis D.Užpalis tikina išmokęs svarbiausią gyvenimo pamoką: nesivaikyti madų, vengti didmiesčių ir nesiimti to, ką daro visi.
Unikalų kelią suradęs ir šiandien Lietuvoje gaminamą šokoladą Japonijos, JAV, Prancūzijos, Vokietjos, Italijos ir Kazachstano rinkoms tiekiantis manufaktūrininkas ir ateityje žada išlikti mažu gamintoju. „Augsime per kokybę, ji – mūsų prioritetas. Nenorime per daug plėstis“, – sako lėtu gyvenimo tempu su vietos bendruomene besidalijantis pašnekovas.
D.Užpalis neslepia, kad ir šiandien jo akiratyje netrūksta žmonių, kurie randa drąsos ir išteklių užsiimti širdžiai miela veikla užmiestyje, būtent tai septynerius metus informacinių technologijų srityje pradirbęs verslininkas ir vadina lėtu gyvenimu.
Drabužių dizainerė Livija Daugirdaitė, įprastai puošianti Lietuvos grožio konkursų dalyves, lėčiau ir kokybiškiau gyventi ėmė persikėlusi į Vilniaus užmiestį. „Kairėnuose pajutau, kad mano aplinkoje neliko nuolatinio vertimosi per galvą. Dabar nebe aš skubu į darbą, o klientės beldžiasi į mano namų duris. Laiką, kurį praleisdavau automobilyje, dabar galiu skirti kavos pertraukėlėms nuosavame balkone“, – pakitusia kasdienybe džiaugiasi pašnekovė.
L.Daugirdaitė, kaip ir dauguma kitų „Veido“ kalbintų savo srities profesionalų, sutinka, kad sulėtinti chaotišką šiuolaikinio gyvenimo tempą nėra taip paprasta, tačiau verta, o laimėjimų esama daug ir įvairių: „Asmeniškai aš pati neįsivaizduoju kūrybos be vienatvės. Galbūt įmanoma sukandus dantis kažką nuveikti ir minioje, bet man tai gana sudėtinga. Vienatvė – neišvengiama sąlyga kurti. Tik ją patirdama jaučiu komfortą. Kita vertus, man jau pakankamai metų, kad galėčiau sau leisti neskubėti, stengtis iš kiekvienos akimirkos patirti įmanomą malonumą, vienas jų – kurti ir gyventi toje pačioje erdvėje.“
Lėto judėjimo (angl. „Slow Life“) šalininkų užmojai visai nestebina karjeros konsultantų. Jie atkreipia dėmesį, kad pasaulis jau kuris laikas juda individualistinės visuomenės link: žmonės nebenori gyventi pagal kažkieno primestą išankstinį gyvenimo planą, nebėra ankstesniais laikais būdingo vieno profesinio kelio.
O sociologai pastebi, kad naujoji gyvensena neatsiejama nuo pasaulyje didelio atgarsio sulaukusių ekologinių idėjų, darnios plėtros principų, harmonijos su gamta ir aplinka. Tačiau, pasak VDU Sociologijos katedros lektorės socialinių mokslų daktarės Jurgos Bučaitės-Vilkės, alternatyvus lėto gyvenimo būdas labiau priimtinas aukštesnio socialinio sluoksnio žmonėms. „Masėms jis netinkamas, nes dauguma vidurinės ir žemesnės klasės darbuotojų turi rimtų įsipareigojimų darbdaviui, šeimai, taupo atžalų mokslams ir pan., taigi jų norai dažniausiai taip ir lieka svajonių lygmens“, – apibendrina sociologė.
Principu “miegas–metro–darbas” gyvenanti Vakarų visuomenė daugeliu atvejų vadovaujasi primestomis socialinio sluoksnio nuostatomis ir bando įtilpti į vartojimo standartus, kuriuos vėlgi apriboja ir kontroliuoja tas pats socialinis sluoksnis. Šiuo atveju alternatyvaus gyvenimo būdo pasirinkimas gali būti traktuojamas kaip tam  sluoksniui privalomų standartų atsisakymas, o tam ryžtis gali išties nedaugelis.

Neapleidžia įkyrios mintys apie darbą

Sociologai, apibūdinantys šį laikmetį kaip perdėto susirūpinimo savimi amžių, kai visuomenės nariai stengiasi būti ne tuo, kuo iš tikrųjų yra, bet tuo, kuo siekia būti, pastebi, kad daugelis projektuoja save pagal tam tikrus visuomenėje vyraujančius socialinius modelius, taip įsisukdami į darbus bei papildomas veiklas.
„Ir nors Lietuvos įstatymuose numatytos visos prielaidos, kad žmogus darbe nepervargtų, tačiau dar nesukurta tokia sistema, kuri išlaisvintų į namus grįžusį asmenį nuo galvojimo apie darbą“, – juokauja psichiatras psichoterapeutas Raimundas Alekna.
Apie būtinybę protinį darbą dirbantiems žmonėms atitrūkti nuo informacinių priemonių srauto kalba ir Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas prof. Liutauras Labanauskas. „Atlikti moksliniai tyrimai įrodo, kad to nepadarius netenkama galimybės tinkamai pailsėti. Žinau, kaip sunku grįžus namo po darbų neįsijungti kompiuterio. Kadangi pats nebepajėgdavau jo apeiti, tiesiog išmečiau iš namų. Be jo kankinausi gal porą mėnesių, o paskui įprotis po darbo sėdėti prie kompiuterio tiesiog dingo“, – asmenine patirtimi dalijasi medikas.
Pasimokyti efektyvaus darbų organizavimo iš pagrindinio „Rokiškio sūrio“ akcininko milijonieriaus Antano Trumpos galėtų ne vienas jaunas specialistas. Tačiau jo paties sūnus Dalius Trumpa prisipažįsta iki šiol nemokantis taip organizuoti savo darbų kaip tėtis: „Kiek tik prisimenu, darbe jis retai kada užsibūdavo ilgiau, nei reglamentuoja darbo valandos. Visą veiklą susiplanuodavo taip, kad po darbo netektų gaišuoti.“
Pašnekovas neabejoja, kad šis gebėjimas itin svarbus ir būtinas ne tik vadovui, bet ir kiekvienam šioje visuomenėje. Tik laiku užvėrus darbo duris galima kalbėti apie kokybišką gyvenimą po jo: laiką, skirtą artimiesiems, pomėgius, kelionėms ir pan.
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Jonas Prapiestis mano, kad gebėjimu geriau planuoti savo gyvenimą šiandien pasižymi vyresnės kartos asmenys: „Jie dar geba nepasiduoti itin greitam gyvenimo tempui, negaišta laiko smulkmenoms ir moka atsirinkti bei išlaikyti ribą tarp namų ir darbų.“
Kaip sektiną pavyzdį, iš kurio derėtų pasimokyti kokybiško gyvenimo ir laiko planavimo, pašnekovas išskiria savo kolegą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją, Teisėjų garbės teismo pirmininką Albiną Sirvydį.