Baigiant dvidešimt pirmus atkurtos nepriklausomybės metus pasitikėjimas Seimu, Vyriausybe, teismais ir partijomis pasiekė rekordines žemumas. Bet ar turime pasibarstyti galvą pelenais ir eiti kur į pakampę? O gal kaip tik gerai, kad pakankamai adekvačiai suvokiame, kokioje padėtyje atsidūrėme, ir nesame linkę su tuo susitaikyti? Nesame abejingi. Juk kelias iš reitingų dugno tik vienas – į viršų.
Jei netikėsime Lietuvos valstybe, jos ir nebus. Gyvensime teritorijoje, kurioje draugiškai švęsime Kalėdas, Velykas, dainuosime per Dainų šventes, bet gyventi nenorėsime. Ir neplanuosime savo vaikų ateities jų tėvynėje.
Lietuviai niekada negyveno taip gerai kaip 2007 ar 2008 metais. Niekada nepirkome tiek skalbimo mašinų, televizorių, automobilių ar būstų. Taigi geriau jau buvo. Socialiniai psichologai yra įrodę, kad paprastai žmonės savo gerovę matuoja pagal tai, kaip sekasi kitiems. Mes elgetų klubo (Sovietų Sąjungos) narystę iškeitėme į turtingųjų klubą (Europos Sąjungą). Akivaizdu, kad laisvės padaugėjo, bet laisvės pojūčio romantizmo užteko tik trumpam. Netrukus pradėjome matuoti savo gerovę ES masteliu. Ir pamatėme, kad mums nelabai sekasi. Vakarų sociologai taikliai fiksavo, kad griuvus Berlyno sienai Rytų vokiečių gerovė smarkiai pagerėjo, bet pasitenkinimas, pradėjus save lyginti su Vakarų vokiečiais, smarkiai pablogėjo.
Perlipę per 2009 ir 2010 metų krizės duobę jau žinome, kad 2007 ir 2008 metais tie pirkti brangūs daiktai buvo apmokėti ne uždirbtais, bet pasiskolintais pinigais. Mūsų darbo efektyvumas nebuvo toks, kad leistų uždirbti tokius atlyginimus. Buvome gundomi išoriniais pinigais. Pasidavėme toms pagundoms.
Susigrąžinti lojalumą Lietuvai gali padėti tikėjimas, kad vis dėlto per dvidešimt vienus nepriklausomybės metus nuveikėme labai daug. Matyt, lygiai tiek, kiek ir gali nuveikti daugiau nei du šimtus metų savo valstybingumo neturėjusi valstybė ir jos piliečiai.
Kaip susigrąžinti lojalumą savo valstybei? Reikia nustoti save lyginti su valstybėmis, kurios nepriklausomybės keliu žengė šimtus ar tūkstančius metų. Nustoti tapatinti Lietuvos valstybę vien su Lietuvos politika ir politikais. Politika, teisėsauga – svarbios valstybės gyvenimo dalys. Bet ar mūsų privatus gyvenimas, mūsų sėkmė, mūsų išsilavinimas, profesija ir kasdienis gyvenimas mums nėra svarbiau nei politika ar teisėsauga?
Apsiginklavę kantrybe ilgam ir kruopščiam valstybės kūrimui, geriau save suprasdami ir vertindami pagal realias galimybes, o ne pagal savo naujojo klubo narių kostiumus bei nesutapatinę savo asmeninės sėkmės su politika, galime pasijusti visavertiškesni ir lojalesni savo valstybei.