Scanpix

Prieš savaitę Singapūras atsisveikino su savo „tėvu“ – pirmuoju šio miesto-valstybės premjeru, paklojusiu pamatus tam, kad šiandien Singapūras rungtųsi su labiausiai klestinčiais pasaulio megapoliais.

Lee Kuan Yew būtų labai nusiminęs, jei būtų sužinojęs, kad nesulauks vos po kelių mėnesių vyksiančių Singapūro 50-mečio iškilmių. Tačiau jis vis tiek gali ilsėtis ramybėje, žinodamas, kad šalis, kuriai jis vadovavo nuo 1959 iki 1990 m., dabar yra labiausiai klestinti buvusi kolonija visame pasaulyje. Ir ne tik kolonija. Singapūras pagal įvairius kriterijus kaip lygiavertis varžovas rungtyniauja su Londonu ar Niujorku, o valstybių lygoje varžosi ne su kuo kitu, kaip su Šveicarija.

Tai, ko pasiekė Singapūras, iš tiesų stebina. Ko vertas vien tūkstantį kartų išaugęs šalies BVP vienam gyventojui: 1965 m. šis rodiklis sudarė 516, o dabar – 55 tūkst. JAV dolerių.

Ne be reikalo Singapūras gali pasigirti didžiausiu milijonierių skaičiumi, tenkančiu tūkstančiui gyventojų. O jei šiame mieste-valstybėje likimas lėmė gimti neturtingoje šeimoje, tuomet, skaičiuojama, šansai prasimušti iki gerai uždirbančio visuomenės sluoksnio yra dukart didesni negu JAV.

Be to, Singapūras kartu su Niujorku ir Londonu patenka į miestų, kuriuose geriausia gyventi, trejetuką. Čia ne tik mokami didžiausi pasaulyje atlyginimai vyriausybės darbuotojams – čia yra ir mažiausiai korupcijos mūsų planetoje. Singapūras pirmauja ir pagal Pasaulio banko „Doing Business“ verslo sąlygų indeksą.

Pagal pasaulio ekonomikos forumo skaičiuojamą konkurencingumo indeksą Singapūras yra antras pasaulyje ir nedaug nusileidžia tik Šveicarijai.

Jo ekonomikos strategija iš tiesų skamba kaip puikus verslo planas, o Singapūras neretai pavadinamas geriausiai pasaulyje valdoma įmone.

Svarbiausias šios „įmonės“ valdybos pirmininkas kaip tik ir buvo Lee Kuan Yew.

Ne veltui JAV politologas prof. Samuelis Huntingtonas jį yra pavadinęs vienu XX a. „statybos meistrų“.

Lee Kuan Yew vadovaujama Liaudies veiksmo partija (angl. „People’s Action Party“) laimi rinkimus nuo 1959 m., kai Singapūras dar buvo britų kolonija. Nepriklausomybės metais (1963-iaisiais, gavus nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos, ir 1965-aisiais, atsiskyrus nuo Malaizijos) Lee Kun Yew išbandė net kelis Singapūro „statybos“ modelius. Jis keliavo po įvairias buvusias Didžiosios Britanijos kolonijas ieškodamas sėkmės istorijų ir apsilankė daugybėje jų, nuo Šri Lankos iki Jamaikos. Singapūre jis išmėgino daugelį valdymo ideologijų, pradedant socializmu, baigiant libertarizmu. Singapūrui  Lee Kun Yew nusprendė pritaikyti Nyderlandų urbanistinio planavimo ir melioracijos sistemą bei naftos ir dujų milžinės „Royal Dutch Shell“ vadybos modelį, papildydamas juos geriausia kitų šalių patirtimi.

Iš Izraelio jis „pasiskolino“ ir Singapūrui pritaikė karinės prievolės idėją, iš Vakarų nusižiūrėjo tokį elektroninį kelių apmokestinimą, siekiant išvengti spūsčių, koks dabar naudojamas Londone ir Stokholme. Lee nuopelnas yra ir Singapūro saugumas – savais metodais jis pasistengė, kad Singapūras taptų antru pagal saugumą didmiesčiu pasaulyje po Tokijo.

Tokios vadovo sėkmės paslaptis – geležinė tvarka, kuri jam buvo svarbesnė net už teisę (nors pats buvo baigęs teisės mokslus Kembridže). Tvarka jam reiškė pirmiausia viešąjį saugumą ir politinį nuspėjamumą. Tai reiškia, kad Lee Kun Yew nė kiek nevengė politinių oponentų bauginimo, kad ir kas jie buvo – rašytojai, profesoriai, žurnalistai, teisininkai. Jo pastangomis jie arba bankrutuodavo, arba pakliūdavo į kalėjimą, o kai kuriais atvejais – ir viena, ir kita. Demokratinių šalių žiniasklaida akcentuodavo fizines bausmes už kramtomosios gumos vartojimą ar grafičius ant sienų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.