Prieš 10 metų, oranžinės revoliucijos laikotarpiu, niekas negalėjo pagalvoti, kad Viktoras Janukovyčius taps Ukrainos varomąja jėga į Europos Sąjungą.

Rusijos politinio ir ekonominio spaudimo akivaizdoje Ukrainos valdžia ėmėsi tvirtų žingsnių strateginio suartėjimo su ES link. Ukrainos vyriausioji rinkimų komisija atmetė Komunistų partijos iniciatyvą surengti visuotinį referendumą dėl prisijungimo prie Eurazijos muitų sąjungos, o Ukrainos ministrų kabinetas sutartinai pavirtino su ES suderėtą Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimą. Rugsėjo pradžioje Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius kreipėsi į šalies parlamentą dėl teisės aktų, reikalingų Asociacijos sutarčiai su ES pasirašyti ir ratifikuoti, priėmimo. Aukščiausioji Rada nedelsdama ėmėsi įgyvendinti šį paliepimą.
Kas prieš 10 metų, oranžinės revoliucijos laikotarpiu, galėjo pagalvoti, kad V.Janukovyčius ir jo pagrindinis finansinis rėmėjas, turtingiausias Ukrainos žmogus Rinatas Akhmetovas taps Ukrainos „varomąja jėga“ į ES? Tokių tikriausiai buvo nedaug. Be abejo, motyvas, skatinantis šiuos veikėjus prisiimti tokį vaidmenį, yra tikrai ne vertybinė orientacija į Europos civilizaciją ar tuo labiau ukrainietiškas patriotizmas, o tiesiog pragmatiški interesai bei sąnaudų ir naudos pusiausvyra.
Nepaisant to, iki Vilniaus viršūnių susitikimo likus vos dviem mėnesiams, stambiausi Ukrainos verslininkai (vadinamieji oligarchai, kurie pastaruosius du dešimtmečius ir diktavo Kijevo geopolitinę kryptį) ir valdantysis politinis elitas nutarė susitelkti aplink prezidentą ir drąsiai paskelbė, kad jų strateginis tikslas keistis nebegali – tai Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimas su ES.
Kalbama, esą R.Akhmetovo verslo struktūros itin intensyviai dirba su įtakingiausių Vakarų Europos valstybių kompanijomis, kad šios spaustų savo šalių vyriausybes neblokuoti Asociacijos sutarties su Ukraina pasirašymo, o V.Janukovyčius ėmėsi griežto valdančiosios Regionų partijos gretų „valymo“ – visi Rusijai ir jos siūlomai alternatyvai Eurazijos muitų sąjungai lojalūs politikai turi arba peržiūrėti savo nuostatas, arba yra šalinami iš politinės arenos.
Asociacijai su ES prieštarauja tik keli verslą su Rusiją plėtojantys Regionų partijos nariai ir penkta pagal dydį komunistų frakcija. Viktoras Fiodorovičius Janukovyčius jau netgi įgijo pravardę „Vektor Fiodorovič“ su nuoroda į nuolatines jo kalbas, kad Ukraina jau tvirtai pasirinko integracijos į Europą vektorių. Tad kaip galima būtų paaiškinti tokią dabartinės Ukrainos valdžios ir stambiojo verslo laikyseną?
Kazachstano ir netgi Baltarusijos verslininkai vis atviriau kalba apie tai, kad bendroje Eurazijos muitų sąjungoje veikiančios Rusijos bendrovės, nesugebėdamos konkuruoti pasaulinėse rinkose su moderniomis ES ir JAV kompanijomis, imasi vidinio protekcionizmo ir netgi tose pačiose ūkio šakose veikiančių kitų muitų sąjungos narių įmonių „išstūmimo“ iš rinkos. Prekybiniai konfliktai dažniausiai skelbiami toms Kazachstano ir Baltarusijos įmonėms, kurios yra tiesioginės Rusijos įmonių konkurentės. Ir situacija gali dar labiau pablogėti, jeigu į Eurazijos muitų sąjungą įsitrauks valstybės, kurių ekonomikoje vyrauja produkcija, galinti konkuruoti su Rusijos gamintojais.
Tai ypač svarbu Ukrainai, kurios svarbiausios įmonės yra tiesioginės Rusijos gamintojų varžovės, ypač tokiose srityse, kaip maisto ir chemijos pramonė, mašinų gamyba ir metalurgija. Kitaip tariant, Ukrainos oligarchai puikiai suvokia, kad bendroje rinkoje su Rusija įvyks rinkos persidalijimas Rusijos verslo naudai, todėl jie iš visų jėgų bando išvengti tokio scenarijaus.
Į Ukrainos informacinę erdvę nuolat patenka Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir premjero Dmitrijaus Medvedevo pasisakymai, kad pasirašius Asociacijos ir laisvosios prekybos su ES sutartį Ukrainos laukia Graikijos arba Kipro likimas, savotiškas ekonominės periferijos statusas. Paradoksalu, bet būtent toks arba dar blogesnis statusas, tik ne bendroje su ES ekonominėje erdvėje, o Eurazijos muitų sąjungoje, laukia tų Ukrainos ūkio sektorių, kurie yra tiesioginiai Rusijos gamintojų konkurentai.
Dar vienas veiksnys, atgrasantis dabartinį Ukrainos politinį ir ekonominį elitą nuo integracijos į Eurazijos muitų sąjungą, – tai, jog nėra jokių teisinių ir politinių garantijų, kad narystė šiame prekybiniame bloke leis sumažinti rusiškų dujų kainą. Nors Ukrainos pramonė yra itin priklausoma nuo dujų kainų ir tai teoriškai galėtų būti rimtas Rusijos svertas santykiuose su Kijevu, akivaizdu, kad narystės muitų sąjungoje dokumentai jokiu būdu negarantuoja energijos išteklių Rusijos vidaus rinkos kainomis. Tai nebent gali būti dvišalė Rusijos nuolaida, bet ne narystės Eurazijos sąjungoje tiesioginis padarinys.
Analitikai pastebi, kad muitų sąjungos narė Baltarusija jau kelerius metus niekaip negali gauti Kazachstano naftos tranzitu per Rusiją (nors pats Kazachstanas tuo irgi suinteresuotas). Tai liudija, kad Maskva siekia ir toliau išlaikyti energijos išteklių tiekimo monopoliją ir jokių tranzito liberalizavimo procesų tiesiog nebus. Energetinė politika ir toliau liks Rusijos vyriausybės ir jos valstybinių įmonių, o ne Eurazijos muitų sąjungos reikalas.
O kaip dėl galimų dvišalių Rusijos nuolaidų Ukrainai? Šiame kontekste iškyla tarpusavio nepasitikėjimo klausimas. V.Janukovyčius jaučiasi ne kartą Rusijos apgautas. Didžiausią pėdsaką paliko 2010 m. vadinamieji Charkovo susitarimai, kai manais į Sevastopolio karinės bazės nuomos pratęsimą ką tik išrinktas Ukrainos prezidentas V.Janukovyčius neva išsiderėjo didelę nuolaidą už rusiškas dujas. Tačiau „Gazpromo“ pateikta dujų kainos sudarymo formulė šiuos mainus pavertė visišku Ukrainos prezidento pralaimėjimu. Šiandien Ukraina moka vieną didžiausių dujų kainų Europoje. Įdomu tai, kad tas pačias rusiškas dujas Ukrainai būtų pigiau pirkti reversu iš Vokietijos, nei tiesiogiai iš „Gazpromo“.
Visame šiame kontekste svarbus ir principų bei savigarbos klausimas. Ne kartą apgautas ir netgi šiek tiek pažemintas (vasarą V.Putinas į susitikimą su Ukrainos prezidentu vėlavo tris valandas, o pastarasis jų susitikimas akis į akį tetruko 15 minučių), V.Janukovyčius nori įrodyti Rusijos lyderiui, kad gali priimti savarankiškus sprendimus, ir nebūtinai sutampančius su Rusijos interesais. Ir kad Ukraina nėra dar viena Armėnija.
Pridėkime dar ir tai, kad proeuropietiška prezidento laikysena didina jo populiarumą jam nesvetingoje Vakarų ir Centrinėje Ukrainoje, o tai jam ypač svarbu prieš 2015 m. vyksiančius prezidento rinkimus.
Tad artėjame prie paradoksalios situacijos, kai politinis veikėjas, dar visai neseniai žadėjęs įtvirtinti rusų kalbos, kaip antros valstybinės kalbos, statusą, neturintis jokio vertybinio bei ideloginio stuburo, nepuoselėjantis ukrainietiškos tapatybės ar Ukrainos valstybingumą stiprinančios istorinės atminties, netikėtai gali tapti žmogumi, kuris į vadovėlius pateks kaip lyderis, užbaigęs du dešimtmečius besitęsusią „daugiavektorinę“ politiką ir nutiesęs kelią šalies integracijai į Europą.

Ne kartą apgautas ir netgi šiek tiek pažemintas V.Janukovyčius nori įrodyti Rusijos lyderiui, kad gali priimti savarankiškus sprendimus, ir nebūtinai sutampančius su Rusijos interesais.