Baltijos Amerikos klinikos nuotr.

Viktorija BALSYTĖ

Gydytojas ortopedas traumatologas Tomas Sveikata, dirbantis Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje bei Baltijos ir Amerikos klinikoje, sako, kad skausmas – labai plati sąvoka ir apie tai galima kalbėti labai įvairiai. Vienaip apie skausmą kalbėtų neurologas, kitaip – LOR specialistas, dar kitaip – stomatologas. Tačiau visi pasakytų tą patį: skausmo kęsti pacientas neturėtų.

– Koks būna skausmas, kuo jis skiriasi?

– Skausmas gali būti ūminis arba lėtinis. Ūminį sukelia įvairios trauminės būklės. Vien Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės skubios pagalbos skyriuje ortopedai traumatologai kasdien priima iki 150 žmonių su įvairiausiomis traumomis – žaizdomis, sumušimais, patempimais, kaulų lūžiais. Jas visada lydi skausmas – kartais mažesnis, kartais intensyvesnis.

– Kuo ypatingas lėtinis skausmas?

– Lėtinį skausmą sukelia įvairios lėtinės ligos, pavyzdžiui, įvairūs artritai. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, tai yra viena dažniausių būklių, sukeliančių lėtinį skausmą bei invalidizuojančių pacientus. Toks skausmas nebūtinai bus toks intensyvus kaip ūminiais atvejais, bet jis labai varginantis. Kita vertus, pasakyti, kiek skausmas yra intensyvus, labai sudėtinga.

– Kaip pamatuoti skausmą?

– Tai labai subjektyvu. Žmonės skirtingai toleruoja skausmą. Mes, profesionalai, galime maždaug įvertinti, kiek kokia būklė galėtų sukelti skausmo ir kaip reikėtų elgtis, kad pacientui neskaudėtų, nes tai ir yra pagrindinis tikslas. Žinoma, vienaip skauda, kai nikstelima koja, kitaip – kai ligonis patiria daugybinius atvirus lūžius.

Vienaip skauda ūminio skausmo atveju, kitaip – lėtinio. Kiekvienu atveju pacientui jo paties skausmas yra didžiausias.

Vienaip skauda ūminio skausmo atveju, kitaip – lėtinio. Kiekvienu atveju pacientui jo paties skausmas yra didžiausias.

Esama įvairių metodų skausmui įvertinti, ir dažnai tai daro patys pacientai. Jų gali būti prašoma įvertinti savo skausmą pagal dešimties balų sistemą arba dešimties centimetrų juostelėje užbraukti brūkšnį ties ta vieta, kurioje pacientas jaučiasi esąs pagal juntamą skausmą. Vaikams rodomi veidukai – nuo šypsenėlės iki nusiminusio, susiraukusio, verkiančio ir prašoma pasirinkti, kuris veidukas atitinka jo juntamą skausmą.

Nors tai labai subjektyvu, bet kartu labai svarbu, nes vertina ne medikas, o pats pacientas. Kai kada prie šios balų sistemos bandoma „pririšti“ net būtinąją pagalbą. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse ji teikiama, kai skausmą pacientas įvertina šešiais ir daugiau balų.

Medicinoje dabar problema dažnai vertinama iš paciento pozicijų, paciento akimis. Labai svarbu, kaip skausmą ar galūnės funkciją vertina pacientas, o ne tik gydytojas.

– Ar skausmas yra tik ligos simptomas, ar galima sakyti, kad skausmas irgi yra liga?

– Jei panagrinėtume pacientų skundus, pamatytume, kad artritų atveju pagrindinis skundas yra būtent skausmas. Tik paskui rikiuojasi galūnės deformacija, funkcijos sutrikimas, tai yra judesių ribotumas bei raumenų atrofija. Pacientas skundžiasi tada, kai junta skausmą.

Kartais jo visiškai išvengti neįmanoma, bet gydytojas profesionalas turi žinoti, kaip skausmą valdyti, nes tikslas – kad skausmo būtų kuo mažiau.

– Ar visada reikia malšinti skausmą? Gal kartais vaistų žala organizmui didesnė negu skausmo, jei jis nėra labai stiprus?

– Kartais skausmas būna ir mūsų „draugas“, nes leidžia suprasti bei vertinti tam tikrų organų būklę. Kartais sportininkams per varžybas užblokavus skausmą, tai yra vietiškai užšaldžius skaudamą vietą ar paskyrus analgetikų, įvyksta traumos, nes skausmas žmogaus nebestabdo, jis nejaučia, kad kažkas yra negerai.

Skausmas gali būti ir signalas, kad kažkas negerai po operacijos. Pavyzdžiui, trečią dieną pacientas skundžiasi, kad skausmas jam nepraeina ar net intensyvėja, o mes žinome, kad tuo metu skausmas jau turėtų mažėti. Vadinasi, kažkas yra negerai.

Nors kęsti skausmo nereikėtų, pacientai labai dažnai jį kenčia. Net ligoninėje dalis pacientų kenčia skausmą, aiškindami, kad apie skausmą personalo neinformavo, nes nakties metu „nenorėjo trukdyti seselių“ ar manė, jog gali pakentėti. O juk tam pacientas ir yra ligoninėje, kad personalas jam galėtų suteikti pagalbą tada, kada reikia.

Yra pacientų, kurie vengia vaistų manydami, kad taip išvengs šalutinio jų poveikio, tačiau toks požiūris – klaidingas. Skausmas žmogų vargina, išbalansuoja. Yra atlikta daug mokslinių tyrimų, įrodančių skausmo ryšį su įvairiomis depresinėmis būsenomis.

– Kaip tinkamai pasirinkti nuskausminamuosius?

– Pacientas turi klausyti gydytojo rekomendacijų. Skirdamas nuskausminamuosius vaistus gydytojas įvertina ne tik medikamento chemines charakteristikas ar paciento skausmo intensyvumą, bet ir kitus faktorius, tokius kaip paciento amžius ar gretutinės ligos.

Po operacijos rekomenduojama nelaukti, kol skausmas įsismarkaus. Atsiradus nemalonių pojūčių reikia informuoti gydytoją ar slaugytoją.

Kartais, kai skausmas užklumpa netikėtai, nelieka kitos išeities, tik bėgti į vaistinę ir nusipirkti tai, ką pataria vaistininkas. Tačiau reikia žinoti, kad vaistininkai šiandien turi labai siaurą nereceptinių vaistų spektrą, kuriuo gali disponuoti, dėl to geriau kreiptis pagalbos į gydytoją. Jis diagnozuos ligą, sukėlusią skausmą, ir paskirs tinkamiausią vaistą. Svarbiausia – nemanyti, kad dėl skausmo neverta kreiptis į gydytoją. Niekada nereikia kęsti skausmo.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA