BFL

Kiekvienas daiktas turi savo vertę bei kainą ir abu šie dalykai yra labai subjektyvūs. Kas vienam atrodo pigu, kitam gali atrodyti labai brangu, ir atvirkščiai. Todėl labai sunku nustatyti tikrąją vertę, ypač verslo. Tačiau galima mėginti prognozuoti, kokia yra verslo kaina, kurią besidomintis pirkėjas sumokės, o suinteresuotas pardavėjas sutiks priimti, – darant prielaidą, kad abu turi visą informaciją apie tą verslą.

Dar 1938 m. ekonomistas Johnas Burras Williamsas suformulavo, kad bet kokio verslo vertė yra visų jo generuojamų ateities pajamų ir išlaidų skirtumas, skaičiuojant dabarties kainomis ir įvertinant pinigų palūkanų normą. Šis apibrėžimas kone per šimtmetį aktualumo neprarado – neseniai investavimo guru Warrenas Buffettas, paklaustas, kaip jis sugeba taip sėkmingai nustatyti verslo vertę, taip pat pacitavo J.B.Williamsą ir paaiškino: “Jei jūs galite prognozuoti, kokios bus konkretaus verslo pajamos bei išlaidos ir galite įvertinti būsimą pinigų kainą, vadinasi, žinote, kiek dabar yra vertas tas verslas.”

Pinigai gali sukristi į savininko kišenę verslą pardavus – tai yra tai, kas lieka pardavus visą turtą ir grąžinus visas skolas. Taip pat galima kasmet pasiimti sugeneruotą pelną, kurio nereikia verslui palaikyti arba jam auginti. Vertinant verslą, svarbu nustatyti kiekvienos iš šių alternatyvų tikimybę. Pinigų srautai ateityje gali būti briedis girioje, todėl visada paprasčiau suskaičiuoti apytikslę likvidacinę verslo vertę. Tačiau jeigu pinigų srautai yra lengvai prognozuojami, likvidavimo scenarijų galime padėti į šoną.

Pavyzdžiui, visi sutiksime, kad verslas, teturintis vienintelį turtą – pastatą, išnuomotą 100 metų stabiliai valstybei už kainą, kuri kiekvienais metais koreguojama pagal infliaciją, yra labai lengvai prognozuojamas verslas.

Visiškai kitoks atvejis, jeigu vertiname pinigų srautus, priklausančius nuo oro sąlygų visame pasaulyje, pavyzdžiui, žemės ūkį. Daug kartų jau buvo kilusi panika, kad Žemės gyventojai tuoj pritrūks maisto. Nerimas tvyro ir dabar – dėl sparčiai kylančio gyvenimo lygio Indijoje ir Kinijoje, kur gyvena per 2 mlrd. žmonių. Jeigu reikšminga jų dalis pajėgs nusipirkti mėsos, pasaulio grūdų poreikis gali dramatiškai išaugti. Bet didelės kainos gali ir paskatinti užsėti rekordiškai didelius žemės plotus, kurie gali išauginti rekordiškai didelį derlių ir taip numušti produktų kainas, – todėl sunku vienareikšmiškai prognozuoti ir tokio, rodos, dabar labai perspektyvaus verslo pinigų srautus.

Nėra garantuotų verslų – yra tik geresni ir blogesni. Restoranėlį Vilniaus senamiestyje gali atidaryti bet kas, o štai krakmolo ar trąšų gamyklai pastatyti reikia kelių šimtų milijonų litų, tačiau ir tokie pinigai pasaulio gigantams yra tas pats, kas lietuviui atidaryti restoranėlį Vilniaus senamiestyje. Todėl geriausias verslas yra tas, į kurį nereikia daug investuoti, kuris generuoja didelę pelno maržą ir kuris generuoja stabilius pinigų srautus metai po metų.

“Veido” sąraše – daug verslų, sukurtų nuo nulio (pvz., “Vilniaus prekybos” grupė kažkada prasidėjo nuo vieno maisto produktų sandėlio). Tai reiškia, kad pačioje pradžioje savininkai investavo nedideles sumas, bet ne dešimtis ar šimtus milijonų litų. Milijonai atėjo po truputį ir buvo dedami į auksinius kiaušinius dedančias vištas, kurios, jeigu viskas ir toliau bus daroma pamatuotai, pasitelkus aštuntąjį pasaulio stebuklą – kaupimo principą (compounding), ateityje gali pralenkti visos mūsų šalies sukuriamą nacionalinį produktą. Jeigu turtingiausias lietuvis Nerijus Numavičius savo dabar sukauptą turtą sugebėtų kasmet išauginti po 12 proc., o Lietuvos BVP vidutiniškai kasmet augtų po 3 proc., tai šio žmogaus turtas visos šalies BVP pasivytų po 42 metų.