Rašytoja, dramaturgė, poetė, kritikė, vertėja, mokytoja, dėstytoja, skaučių vadė, dvasinio ir moralinio ugdymo teorijos kūrėja ir įstabi praktikė, visuomenės veikėja, valstybės kūrėja Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė (1886–1958) – moteris, kuriai likimo, literatūros tyrėjos Viktorijos Daujotytės-Pakerienės žodžiais, buvo skirta vesti, vadovauti[1].

Elvina Baužaitė, kamane.lt

Įvardijimų daug ir kiekvienas jų teisingas ir tikslus, atveriantis įvairialypę būtį, rodantis jos turtingumą ir turiningumą, pasirinktą ir išnaudotą (savi)raiškos būdą, kad gyvenimas, buvimas išsipildytų. Kaip matyti skliaustais apribotoje gimimo metų nuorodoje, šiemet – S. Čiurlionienės-Kymantaitės 130-metis[2]. Kaip bebūtų keista, apie įstabios moters jubiliejų viešojoje erdvėje, masinio informavimo priemonėse, netgi kultūrinėje spaudoje (nu)tylėta.

V. Daujotytė-Pakerienė kartą rašė: „Tylus, atsargus kalbėjimas šiandien jau nebegirdimas. Tai didelė spraga, – tylus mąstymas, tylus buvimas yra svarbios kultūros atsargos. Ne tik žurnalistai, bet jau ir mąslesni humanitarai siekia ne ramios kalbėjimo tiesos, o garsaus efektyvumo. Kitaip nebūsi išgirstas. Efektas arti defekto. Mąstymo defektai pavojingesni, negu atrodo.“[3]

Literatūros profesorė dėmesingai, labai subtiliai pasakoja Sofijos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionių santykį, kuris, kaip pastebi, išskirtinis reiškinys Lietuvos kultūros istorijoje.

Įžvalgos akivaizdoje nutylėjimas regisi – vertybė. Tyla – iškalbinga, kalbėjimo galia pasireiškia ne garsais, garsiais ištarimais, bet (iš)tariama,(iš)spinduliuojama pačios asmenybės; jos ir tik jos darbai, veikla kaip pati tikriausia valios veikti apraiška ir paraiška – neblėstančios galios. Jai nereikia nuolatinio žodžių srauto, triukšmo, nepaliaujamo minėjimo, priminimo, kuris dažniau veikia ne kaip atminimas, o tėra lyg sutrikusio žmogaus betikslis mynimas vietoje, taip pėdsakas ne įspaudžiamas, ne paliekamas, o nutrinamas. Visa, kas perdėta, – nuvalkioja, vertę (su)menkina, išdalija, išsklaido – sumažina prasmę ir pasmerkia ją skęsti bereikšmybės daugyje.

Tad gerai, kad ne per daug, tiek, kiek šiandien gali ir ge͂ba kultūros žmonės paimti ir prisiimti, įsiimti, kiek jų patraukia ir kaip pritraukia pati S.Čiurlionienės-Kymantaitės asmenybė, tiek ir taip ji byloja, apie ją liudijama. 2013 metais baigtas leisti S. Kymantaitės-Čiurlionienės Raštų aštuontomis, kurio laida tęsėsi dvidešimt septynerius metus; šiemet išleista Aušros Martišiūtės-Linartienės parengta knyga „Tautos auklėjimo mintys. Kultūros kritika, publicistika, viešosios paskaitos, pokalbiai“ (2016).

„<…> apie Sofiją rašyti – ne naujiena. Parašyta nemažai, vertinta ir bandyta pervertinti. Sofijos fenomenas vis pritraukia“[4], – pri(si)pažino V.Daujotytė-Pakerienė šių metų pradžioje pasirodžiusiame leidinyje „Sofija“ (2016). Literatūrologė sau įprastai, sutelktu atidos žvilgsniu, jaučiant ir atjaučiant kitą, įsijaučiant į kito išorinį ir vidinį pasaulį, atliko nuoseklią, gilią ir nesumeluoto, tikro jautrumo paženklintą analizę, kurioje praskleidžiama, idant skleistųsi ir sklęstų šiandienėje kultūroje, liesdama ir (per)keisdama visuomenę S.Čiurlionienės-Kymantaitės veikla, darbai, pati jos asmenybė. Literatūros profesorė dėmesingai, labai subtiliai pasakoja Sofijos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionių santykį, kuris, kaip pastebi, išskirtinis reiškinys Lietuvos kultūros istorijoje, tai liudija jų laiškai vienas kitam.

Knyga „Sofija“ minėto jubiliejaus akivaizdoje inspiravo pokalbį su V.Daujotyte-Pakeriene (g. 1945), literatūrologe, habilituota humanitarinių mokslų daktare, profesore emerite, parengusia daugybę išsamių, išjaustų literatūros mokslo darbų, kuriuose atsiskleidžia kalbos meno galios beribiškumas, kūrybos radimosi pradmė, ištakos, tąsa, sampynos ir, žinoma, kuriančiųjų asmenybės.

Viktorija Daujotytė-Pakerienė / BFL/T.Lukšio nuotr.

Sofijos asmenybė

- „Kodėl norėčiau parašyti nedidelę knygą apie Sofiją? Neturėjau jokių išankstinių ketinimų, planų <…>. Dar nežinojau, kad rašysiu apie Sofiją, o jau rašiau, rašoma knyga iš vidaus persirašinėjo į kitą tekstą, kol pagaliau ranka didžiosiomis raidėmis įrašiau pavadinimą. Turėjau prieiti ypatingą laiką, patirti, kaip tai yra, kai staiga ima grįžti ankstyvojo gyvenimo turiniai, ieškodami lyg kokio atgimimo, atsigaivinimo pavidalų, formų. Vėl pradėjau galvoti apie Sofijos lapelį <…>.“[5] Pradėkime pokalbį šiuo prisipažinimu, pamąstymu, kodėl rašoma apie vieną ar kitą asmenybę, kūrėją, kūrybą. Dabar, kai knyga jau parašyta ir išleista, kaip jaučiate, manote, kas labiausiai paskatino rašyti „Sofiją“, kuo įstabi moteris Jus asmeniškai patraukė ir išlaikydama virto išrašytu kūriniu?

- Pirmiausia dėkoju kolegei Elvinai už atidų „Sofijos“ perskaitymą, įsiskaitymą ir už turiningus klausimus. Keliais žodžiais apie tylėjimą. Tylime ir kai nenorime pasakyti, ir kai neturime ką pasakyti. Ir kai negalime. Tyla neatskiriama nuo kalbos, kalbėjimo. Tyla yra pasirinkimas. Nutylime ką gal ir galėtume pasakyti, bet atsisakome. Argumentai įvairūs. Nenorime pakenkti, nesame tikri dėl savęs, savo nuomonės. Nenorime rizikuoti. Saugome susitarimus, jei ir ne itin svarbius.  Sofijos jubiliejus nebuvo nutylėtas, tik, žinoma, kad tiems, kuriems ši asmenybė  svarbi, norėtųsi daugiau viešo dėmesio.

Galima sakyti, kad pirmiausia Sofiją išvydau ne iš to, ką ji pati rašė, mąstė, kuo gyveno, o kaip ją matė ir jautė Čiurlionis.

Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės asmenybe pradėjau domėtis dar studijų metais, kai tik perskaičiau pirmąsias Mikalojaus Konstantino Čiurlionio laiškų publikacijas. Laiškai darė stiprų įspūdį, galvojau, kokia įspūdinga turėjo būti ta jauna moteris, kad į ją kreipiamasi tokiais žodžiais, kalbama apie tokią didelę meilę, taip atvirai. Galima sakyti, kad pirmiausia Sofiją išvydau ne iš to, ką ji pati rašė, mąstė, kuo gyveno, o kaip ją matė ir jautė Čiurlionis. Laikas ėjo, su Sofija vis susitikdavau; kai mąsčiau apie Joną Biliūną ir jauną jo našlę Juliją, kai domėjausi Kauno kultūriniu gyvenimu, kai skaičiau Lietuvių literatūros istorijos (XX a. pr.) paskaitas, kai dirbau prie  knygos „Parašyta moterų“, galiausiai, kai atsigręžiau į tekstus, parašytus žemaičių tarme (ar kalba).

Tas ypatingas mano pačios laikas, apie kurį prasitariau, negalės būti detaliau aptartas, pasakysiu tik tiek, kad tai iš tiesų grįžimo laikas, grįžimo prie to, kas buvo svarbu jaunystės metais, kai susidarė lyg koks patirties branduolys. Vėrėsi iš fenomenologinių apmąstymų išnirusi sąvoka patirties patirtis, prisipildė gyvo turinio; tokia lyg pagilinta dvasinė būsena, kuri leidžia (ar bent padeda) suprasti, kas vyksta ne tik mūsų pačių, bet ir kitų gyvenimuose. Ir pačiose individualiausiose patirtyse slypi universalijos;  kai imame tai suvokti, įgyjame daugiau galimybių suprasti ir tai, kas atsitinka su kitais.

Atsargiai sakyčiau, kad buvau priėjusi tokį laiką, gal net tokią ribą, nuo kurios galėjau daugiau matyti, gal tiesiog tuo metu savyje jaučiau daugiau šviesos, tad ir pasitikėjimo. Dabar vėl nutolau, esu kitur, gal net kitos problemos yra mane prisitraukusios. Tad ir mano atsakymai nebegali turėti gilesnės gyvybės. Gyvybė, kiek jos jaučiau, liko knygoje, jei ir ne visur jaučiama.

Tas lapelis, kurį ir Jūs minite, tai yra Sofijos emocinės būsenos apribai, prisipažinimas sau, kad tikrai myli, kad  Taip. Kartojo tą Taip lyg kokius širdies dūžius. Tas lapelis nepriklauso pagrindiniams rašytojos Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės tekstams, o ir priklauso, nes priklauso giliajam jos asmenybės turiniui. Laimė, kadjis nenusimetė, neužsimetė, pati Sofija jo ieškojo. Ir rado.

Intymioji, atskiroji Sofijos gyvenimo dalis dramatiškai pažeista Konstantino lemties.

Kartais mes matome analogijų tarp savęs ir kitų, didieji likimai mus traukia, moko, kartais ir guodžia. Juk buvo išsilaikiusių, tai gal ir tu išsilaikysi. Buvo tai patyrusių, tad nebijok gyventi. Bet rašant reikia išlaikyti distanciją, nei tapatinti, nei tapatintis, žvelgti lyg iš kokio nuotolio. Tikiuosi, kad tos taisyklės nepažeidžiau. Priartėti tik tiek, kad įstengtum matyti. Labai svarbios nuotraukos. Jų iš Sofijos gyvenimo, išskyrus laiką, kai buvo su Čiurlioniu, liko daug, gyvenimas tarsi įvaizdintas. Jos namuose viskas išsaugota, pirma dukters Danutės, dabar dukraitės Dalios. Intymioji, atskiroji Sofijos gyvenimo dalis dramatiškai pažeista Konstantino lemties, o viešoji, iš dalies ir privačioji, vykusi namuose, likusi saugi, dokumentuota, atsimenama.

Lyg dvi Sofijos likimo pusės: viena tamsi ir gili, kita – šviesi, išsiskleidusi ramiuose paviršiuose. Matyti tą ir tą, matyti pasirinkimus, perėjimus.

- „Seniai turėjau viltį – grįšiu prie Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, grįšiu po ėjusių, jau nuėjusių, kažką svarbaus, dar neįžvelgto pamatysiu šitame įstabiame gyvenime, galbūt menką dalelę ir to, ką pati esu patyrusi.“[6] Prisipažinimas veria klausimą: ką grįžusi neįžvelgto pamatėte?

- Taip, turiu pasakyti, kad nebuvau pirmeivė, apie Sofiją Čiurlionienę-Kymantaitę rašyta ir kitų tyrinėtojų, yra net monografija (Ramučio Karmalavičiaus), daug nuveikta Raštų rengėjų, komentarų autorių. Įdomią studiją turėtų išleisti Nida Gaidauskienė, apgynusi daktaro disertaciją. Laikausi nuomonės, kad visko pasakyti niekada neįmanoma. Kad visiems dirbantiems užtenka vietos. Darbu vieta susirandama, gal net pasidaroma. Ne tik laikas rašytoją kitaip apšviečia, ne tik medžiaga kitaip susiklosto, bet ir kitu žvilgsniu viskas pamatoma. Dabar mąstyti apie Sofiją laikas palankus. Palankūs valstybiniai akcentai, ypač laukiant Vasario 16-osios šimtmečio.

Apskritai nieko nereikia bijoti rašant, jei tik pakeli tą sunkumą, kuris gali kilti iš rizikingesnių svarstymų.

Nereikia bijoti įsipareigojimų savajai kultūrai, kalbai. Apskritai nieko nereikia bijoti rašant, jei tik pakeli tą sunkumą, kuris gali kilti iš rizikingesnių svarstymų. Gal svarbiausia mano pasija labai vieša, nieko slapto ir nieko paslaptingo: XX a. pradžioje lietuviškumo ir modernumo terpėje subrendo gili, intelektuali asmenybė – nuostabiausia, kad ta asmenybė buvo moteris, jauna, graži, patraukli, pasitikėjusi savo galimybėmis. Nieko kito ir nesiekiau – tik tai parodyti, jei ir ne atskleisti, tai bent praskleisti.

Grįžtanti banga

- Knygoje ne kartą akcentuojate išties įžvalgią S.Čiurlionienės-Kymantaitės mintį, parašytą laiške dukraitei Daliai: „Tai grįžta didele banga, – kurią pratęsiate pridurdama: – Tai ir yra; tai, kas grįžta.“[7] Žvelgdama retrospektyviai, aprėpdama platų literatūros, lietuvių kalbos, apskritai kultūros lauką, ką šiandien matote, išskirtumėte kaip grįžtančią bangą – idėja, forma, pozicija, asmenybė ar (ir) kt.? Ko grįžtant laukiate, tikitės, linkėtumėte mums, gyvenantiems dabar, taip pat būsiantiems ir kursiantiems rytoj?

Kad atsivertų tai, kas grįžta iš praeities, bet nėra praėję, reikia grįžti ir patiems. Pasitikėti grįžimu. Eiti į priekį tiek, kad galėtum grįžti.

- Grįžimu išskirtinai pasitikiu. Negrįžtame ten, kur lyg ir nieko nebuvo, nieko, kas būtų traukę, dominę, laikę.  O jei grįžtame, tai kažko tikimės. Kažkas turi paskatinti grįžimą, jei kalbame ir apie simbolinę, atminties vietą. Kartais užtenka atminties gūsio, bet ir atminčiai padeda daiktai, laiškai, kokie niekniekiai, netikėtai, laimingai išlikę – kaip tas lapelis. Kai Sofija rašė laišką savo jaunai dukraitei, ji mąstė apie jausmą, apie ypatingą, grįžtančią jo energiją – bangą. Jau buvo atsivertusi ilgai nejudintus Konstantino meilės laiškus. Lyg patikrino ir pasitikrino. Jau buvo ėjusi „Girios Žaliosios“ keliu. Tad galėjau lyg pratęsti tą mintį – pasakyti: jei grįžta, jei ima būti grįžimu, vadinasi, tai tikrai buvo.

Kad atsivertų tai, kas grįžta iš praeities, bet nėra praėję, reikia grįžti ir patiems. Pasitikėti grįžimu. Eiti į priekį tiek, kad galėtum grįžti. Grįžti reikia turėti iš ko. Apskritai abejoju, kad laikas eina (teka) tik į priekį. Gal todėl ne itin pasikliauju visais post post.

Manau, kad mūsų, gyvenusių, gyvenančių ir gyvensiančių, niekada nenustos dominti gyvenimas. Juk asmenybė – tai tiesiog stiprus, ryškiai apšviestas gyvenimas, kurį galime pamatyti, galime apie jį kalbėti, rašyti. Asmenybės – lyg kokie žmonių gyvenimo branduoliai, ryškiausios siužetų  linijos,  likimai. XX a. pradžia duoda mūsų kultūrai ryškių moterų – ir Sofija yra tarp jų, pati jauniausia, prasitęsiančio gyvenimo, nors ir apsunkinto. Ji yra lyg sesuo Marijai – Šatrijos Raganai, Onai Pleirytei-Puidienei, lyg dukraitė Žemaitei, mylėtai, vertintai Gabrielei Petkevičaitei-Bitei. Ir lyg motina Salomėjai Nėriai, lemtingai į jos likimą įsirašiusi.

- Tęsiant mintį klaustina, kas iš kuriamo šiandien, Jūsų manymu, turi galimybę tapti grįžtančia bangaateityje?

- Tikriausiai to konkrečiai negalima žinoti nei numanyti. Į istorijos šiukšlynus nueis tai, kas bandoma daryti imituojant, ką nors mėgdžiojant, specialiai siekiant modernumo ar postmodernumo. Modernu visada lieka tik tai, kas tikra, kas išspinduliuoja asmenybę, likimą. Sofijos knyga „Lietuvoje“ (1910) yra mūsų ankstyvojo modernizmo šauklė. Iš minčių apie būtinąjį meno atsinaujinimą: „Bet kadangi žmogus ant vietos stovėti negali ir, atgyvenęs vienas formas, ieško kitų, išsėmęs sielą lig dugno, trokšta naujo įkvėpimo, tai ir matome – žmonijos genijai kreipiasi jau į kitą pusę. Randasi troškimas ko nors gilesnio, negu gili žmogaus psichologija, randasi troškimas visa apimančių simbolių, neišaiškinamo, aukštesnio, mistiško“ („Mūsų teatras“). Daug kartų paskaitose ir pokalbiuose esu citavusi šiuos Sofijos sakinius, jaučiu jos modernumo siekio vidinį tikrumą. Pasitikiu.

Kiek likimo, virtusio kalbà, tiek ir energijos sugrįžti. Kada nors. Turiu nepaneigiamą pavyzdį – Jurgį Baltrušaitį, beje, susijusį ir su M. K. Čiurlionio paveikslų likimu, ir su Sofija, netgi siūliusį jai po vyro mirties persikelti į Maskvą. Kai pradėjau Baltrušaičiu domėtis (tai buvo 1967 metais), jo vardą jau gaubė tyla. O dabar ši asmenybė gerai žinoma ir tikriausiai jos suvokimas tik gilės. Kaip banga ir grįžta tik banga, ne koks vandens pateliuskavimas.

Būti savimi iš pačių šaknų

- Jeigu pažvelgtume kiek siauriau, konkrečiau – žmogus, asmenybė. Nors žymite, kad „savitosios prigimtys negreit išryškėja, reikia laiko, reikia atskirybės lauko, kad jau niekas negožtų“[8], vis tik ką regite kultūros lauke šiandien esmingai kuriant savą istoriją, asmenybės siužetą? Jūs pastebite: „Susitikdami su savo kultūros herojais ir herojėmis, kuriame ir kuklią savo pačių istoriją, jei jų ir nepapasakojame.“[9] Tad kas galbūt nepapasakoja savo istorijos, bet reikšmingai ir vertingai susitinkasu mūsų kultūros herojais?

- Ne ką ir begalėčiau pridurti. Asmenybė ir konkretu – šiuo atveju Sofija. Ir apibendrinta. Sofija Čiurlionienė- Kymantaitė atstovauja lietuvėms moterims europietėms, jau nuo XX a. pradžios nebijojusioms nei viešumo, nei pasaulio. Jaunutė mokosi toli nuo Lietuvos, sėkmingai studijuoja Krokuvos universiteto Filosofijos fakultete, puikiai kalba lenkų kalba, bet niekur ir niekada to nedaro gimtosios kalbos sąskaita. Kaip lygi su lygiais bendrauja ir veikia tarp vyrų, su vyrais.

Atrodo, kad Sofija yra turėjusi šią brangią savybę – savimi, savo dėmesiu tarsi sustiprinti kitus, jų pasitikėjimą savimi. Gal ir todėl Salomėja Nėris jautė Sofiją lyg atramą.

Mūsų atskirybės laukus ryškina ir laikas, ir kiti. Kas mes esame, pasako kiti. Ir apie Sofiją daug kalba kiti. Gal ir daugiau galėtų kalbėti, tik reikia prakalbinti. Didelio medžio mažesni neužgožia. Bet jei apie žmones, tai tikros asmenybės akivaizdoje niekas nesijaučia mažas. Atrodo, kad Sofija yra turėjusi šią brangią savybę – savimi, savo dėmesiu tarsi sustiprinti kitus, jų pasitikėjimą savimi. Gal ir todėl Salomėja Nėris jautė Sofiją lyg atramą. Iš šių dviejų kūrybingų asmenybių ryšių tikrai pinasi atskiras siužetas, bet jį reikia atkurti. Atkurti gali reikšti ir sukurti. Negalime pasakoti visai nedalyvaudami, pasakojimas jau yra dalyvavimas, kad ir pačiu kukliausiu būdu.

- „Rinkosi žemaitiškumą ir kaip atskirumą, saugesnė buvo ši erdvė, stačioje jos kalboje nebuvo išsiraizgęs patirtas skausmas, šaknys glūdėjo giliau. Gali būti, kad statesnėmis, kampuotesnėmis žemaičių genties reakcijomis Sofija bandė išardyti aukštų, skaudžių, itin jautrių, subtilių įjautų tinklą savyje <…>“,­ – taip aiškinate S.Čiurlionienės-Kymantaitės žemaitiškumo pasiją, kuri, Jūsų žodžiais, neatskiriama nuo lietuviškumo, nuo profesinio įsipareigojimo lietuvių kalbai. Jūs pati žemaitė, tai liudijate sava kūryba, pernai pelniusia Jums, pirmajai moteriai, Antano Baranausko premiją[10]. Ką reiškia gimtavietės pajauta? Kiek šiuolaikinis žmogus geba pasisemti, įsiimti stiprybės iš tų šaknies gelmių? Ar, Jūsų nuomone, vertinimu, gimtinės reikšmė suprantama postpostmodernybėje?

- Sunku ką pasakyti apie postpostmodernybės požiūrį į gimtinę ar šiaip žmogui artimą vietą. Didieji projektai, jei ir ne visai patikimi, tokiais mažais dalykais gal nė neužsiima. Postpostmodernybė gal labiau mato kokį postpostpasaulio žmogų, kuriam visur namai, kur gerai, o gerai ten, kur sotus stalas ir minkšta lova. Kas gali sakyti, kad tai blogai?

Tarmė yra ir kita žmogiškojo siužeto linkmė. Ką gali pasakyti tarme, nepasakysi bendrine kalba.

Bet Sofija turėjo stiprų prieraišumą, jai buvo svarbu savieji. Ypatingas jai buvo Vilnius, atsivėrimo, kultūros, didžiųjų dvasinių išgyvenimų. Mylimo žmogaus kapo. Svarbu Plungė, Kuliai, vaikystės patirčių vietos. Senatvėje džiaugėsi galėdama apsilankyti, išgirsti žemaičių kalbą, intonacijas. Tas teikė jai džiaugsmo, stiprino kūrybingumą – iki senatvės. Vadinasi, galėjo pasisemti, mokėjo, žinojo kaip. Gal ir turiu  nors lašą panašių prigimtinių savybių – gimtųjų vietų jautimą, gimtosios kalbos, gimtosios tarmės. Tarmė yra ir kita žmogiškojo siužeto linkmė. Ką gali pasakyti tarme, nepasakysi bendrine kalba. Bendrinė kalba yra subendrinta, bendresnė. Tarmė atskiresnė – ypač žemaičių. Sofija yra sukūrusi ryškių žemaičių tipų. Čia atsiskleidė ir jos teatriniai, sceniniai gabumai.

Atsakomybė veikti – galia gyventi

- „Vidinės doros ir darnos, vidujo žmogaus turto akcentais Sofija, kaip tautos mokytoja, artima Vydūnui, bet arčiau gyvenimo, konkrečių jo uždavinių, lyg būtų veikusi ir pagal Motiejaus Valančiaus programą.“[11] Dvasinis ugdymas (nuo skautų iki kariuomenės) – gija, Jūsų žodžiais, pereinanti per visą Sofijos gyvenimą, tai lietuvių tautos kūrybingumo jutimas, dėmesys kolektyvinei jos kūrybai, atnaujinančiai tragiškųjų ir komiškųjų elementų jungtis. Įvardijimas, apibūdinimas liudija asmenybės nusiteikimą ir susitelkimą veikti plačiai, tačiau kartu turint labai aiškų tikslą, laikantis žinojimo, kodėl, kam visa. S.Čiurlionienė-Kymantaitė vis tik pirmiausia buvo rašytoja, pamažu prisiėmusi ir kitas funkcijas, veikimo būdus, formas, atlikusi visuomeninius vaidmenis. Nežinia, kaip būtų, jeigu asmeninė istorija būtų susiklosčiusi kitaip. Žymite, kad „kūriniai ne visada atrodo kaip savarankiškos substancijos, atskiram jų veikimui lyg ir pritrūksta savaiminės energijos“, pastebite, veikiausiai pati S. Čiurlionienė-Kymantaitė tai jutusi, „vis ką pradėdama, bet neužbaigdama“[12]. Žvelgdama šiandienos pasaulin, kokį mūsų visuomenėje regite rašytojo vaidmenį? Kokio jo reikia? Kaip jis atliekamas, reikmė (pa)tenkinama?

Sunki asmeninė istorija, bet savo gyvenimą, kai tik kiek atsigavo, valingai kreipė didelių uždavinių linkme, neleido sau užsidaryti gėlos ir liūdesio kiaute.

- Norėjau paryškinti tą momentą, kad Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė buvo Mokytoja, ne tik konkrečia prasme, bet ir platesne – tautos ugdytoja, dvasinių, kūrybinių galių, doros ir darnos pradų skatintoja. Kad šiais momentais tikrai buvo artima Vydūnui. Manau, kad ir Stasiui Šalkauskiui. Buvo ir vadė, vadinasi, vedanti, labai pabrėžusi valią, susitelkimą, net kritiškai žvelgusi į lietuviškąją melancholiją, kartais artimą ir ištižimui, išglebimui. Sunki asmeninė istorija, bet savo gyvenimą, kai tik kiek atsigavo, valingai kreipė didelių uždavinių linkme, neleido sau užsidaryti gėlos ir liūdesio kiaute. Iš patirties žinojo, ką ir kiek gali padaryti valingas žmogus.

Sofija kaip rašytoja neišsemia savo asmenybės gylio. Programiškai užsibrėžia daug, tačiau arba turi imtis kokio kito darbo, vykdyti kitas pareigas, arba tiesiog nuo idėjų nutolsta. Bet yra įstabių kūrinių. Jos kūrybos lauko kraštinės toli viena nuo kitos – sakysime, įstabioji, spalvingoji „Šventmarė“ ir viso gyvenimo kūrinys „Giria Žalioji“, dedikuotas M.K.Čiurlioniui. Nutolusios kraštinės rodo platų kūrybos diapazoną. Stipriausia, kai pasakoja remdamasi žemaičių koloritu. Ir kai pasineria į tautosaką.

Visi raštingi, bet rašytojo raštingumas kitoks –  druska, druskos – kad nei per daug, nei per mažai. Nežinome, kiek tos druskos, o rašytojas žino.

Rašytojo vaidmuo šiandien menkesnis negu Sofijos laikais. Tiesiog menkesnis, silpnesnis literatūros pareikalavimas. Nebeturime literatūros, kalbos alkio. Jį patenkiname vaizdais. Arba greitais informacijos būdais. Turime greito maisto, turime ir greitų tekstų. Didelę dalį dabartinių rašytojų įtraukia greiti tekstai, greitas rašymas. Sunku išlaikyti lėtą rimtį, tylos intarpus, jei net pasakoji komišką istoriją. Sofija nesileido įtikinama, kad nebėra reikalo rašyti žemaitiškai, nes jau visi moką bendrinę lietuvių kalbą. Jau nekalbant apie  svarbesnius dalykus, jei ir nutylėtus ar ištylėtus. Nepatikėjo, kad Salomėjos Nėries likimas toks, kokį jį norėta pokariu oficialiai pateikti. Gal tai ir yra rašytojo vaidmuo – niekuo lengvai nepatikėti, abejoti, ginti.

- Prasitarėte apie rašytojo vaidmenį. Šiandienos akivaizdoje, kai daug kalbama apie poreikio patenkinimą, o patenkinimas gali būti, dažnai ir yra, (pa)prastas pataikavimas, koks, Jūsų nuomone, rašytojas turėtų būti – pakanka būti rašto, teksto žmogumi ar vis tik reikia kažko dar? Kaip rašytojo esatį, reikšmę nusakytumėte Jūs?

- Menininkas pataikavimu ilgai išsilaikyti negali. Kažko dar visi norime. Galiausiai tas kažkas dar ir yra menininko esmė. Kai visko pakanka, tai visko ir trūksta. Visi raštingi, bet rašytojo raštingumas kitoks –  druska, druskos – kad nei per daug, nei per mažai. Nežinome, kiek tos druskos, o rašytojas žino. Žino ir tiek. Tiek ir reikšmės – apie žemės druską išmanyti. Ta žemės druska juk iš toli, iš giliai.

Šakotos visumos pojūtis, kito (at)jauta

- Jūs esate pirmoji, ėmusi dėmesingai žvalgyti moterų rašytojų kūrybą, aiškintis jų visuomeninę ir kultūrinę reikšmę. Kuo, Jūsų patyrimu, S. Čiurlionienės-Kymantaitės kūryba išskirtinė? Kokie esminiai ypatingumo akcentai; kurie reikšmingi, skamba ir šiandien, kurie kal͂ba šiuolaikiniam skaitytojui, jį prakalbina?

- Ne, ne visai taip – ne pirmoji. Ir Sofiją įrašyčiau į pirmųjų tarpą. Gal Sofijos išskirtinumą galima būtų motyvuoti vidinėmis programomis, bet greičiausiai kiekvienam svarbesniam kūriniui reikėtų kito, kitokio rakto. O gal ir nėra būtina ypatingumą akcentuoti. Man artima Vinco Mykolaičio-Putino, Sofijai svarbaus asmens, mintis, kad mus, ypač literatūros tyrinėtojus, turėtų dominti kiekvienas literatūros kūrinys, kuris buvo ar yra skaitomas, kuriuo nors būdu reikšmingas.

Nereikia norėti, kad viskas būtų ypatinga, įdomu. Greitas maistas ypatingas greitumu. Sofija lauktų lėto įsigilinimo, sustojimo ne tik prie grožinių kūrinių, bet ir prie atsiminimų, laiškų, publicistikos, literatūros kritikos. Gal ypatingesni Sofijos kūrybos akcentai ir susidarinėja iš šakotos visumos, iš jos pojūčio. Iš plačių kontekstų, iš polilogų.

- „Žmogus kuria kurdamas save, savimi, savos dvasios galimybėmis <…>.“[13] Žvelgdama į dabarties lietuvių moterų grožinę literatūrą, moterų (moters) rašymą, tekstą, kurias šiuolaikines autores galėtumėte ar (ir) norėtumėte išskirti, įvardydama dabartį įprasminančiomis, šiandienos moterį, jos buitį ir būtį postpostmodernybėje atliepiančiomis ir nusakančiomis?

- Išsamiau neatsakysiu, jau nesu tam pasiruošusi. Bet labai vertinu Danutę Kalinauskaitę, Giedrę Radvilavičiūtę, kuriančias gerą prozą, stilingą ir skirtingą. Norėčiau, kad jos daugiau rašytų. Džiugina Giedrė Kazlauskaitė – ji puikiai valdo distanciją, eilėraščiais priartėja prie šiandienos moters, bet ir lengvai pasitraukia, kad ir prie kokio Putino motyvo. Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė, ji pelnytai atkreipė dėmesį debiutu, pirmąja poezijos knyga, dabar jai reiktų kvėpuoti ramiai, lygiai, neskubėti.

- Be abejonių pripažįstant kalbos kūrinio savaiminę vertę, vis tik klaustina, kaip vertinate dabarties grožinės lietuvių literatūros kūrinius, ar horizontalę (per)kerta vertikalė, kai buityje veriasi būtis, kai žemiškojoje kasdienoje pasirodo amžinybės įvaizdžių prasmės?

- Na, su amžinybe sunku, amžinybės tema tebėra Jurgio Baltrušaičio lygio, vis dar aukšto. Bandau įsivaizduoti horizonto liniją (kad ir nuo savojo Girgždūtės kalno); gal ir sutinku, kad horizonto linija ir yra prasmės linija – nepriartėsi, nepaliesi. Bet juk įžiūriu ir vertikales: eglių, ąžuolų. Sankirtos – taip, tos sankirtos priklauso struktūroms. Gamtovaizdžių. Kūrinių. Bet vėl – kiekvienas atvejis vis kitas, kitoks.

- Sugrįžtant prie S.Čiurlionienės-Kymantaitės, reikšminga Jūsų pastaba: „Nebūtų įgijęs Mikalojus Konstantinas šio mitinio lietuvių vardo (Kastyčio, – straipsnio autorės E.B. pastaba), jei nebūtų sutikęs Sofijos, <…> žemaitiškai atkaklios, atlaikiusios sunkiausius išbandymus, išsilaikiusios, išsaugojusios didžiojo menininko kraujo liniją <…>. Be Sofijos Čiurlionis nebūtų taip įaugęs į lietuvių kultūrą, jai itin svarbią XX a. pradžią, nebūtų taip atsiskleidęs lietuviškumo momentas.“[14] Taip liudijama kito pajauta, atsidavimas jam – visada abipusiška, nes ir atsidavusysis gauna, pasisemia, yra papildomas, pripildomas: „Be Čiurlionio Sofija nebūtų tapusi tuo, kuo tapo – ne tik kūrybinga kultūros asmenybe, bet ir viena ryškiausių grįžtančiųjų: ką mato tie, kurie grįžta, yra labai svarbu. Jie mato iš pačios gilumos.“[15] Taigi S. Čiurlionienė-Kymantaitė turėjusi, sakytina, ypatingą dovaną, o kartu ir užduotįbyloti, įprasminti kultūroje kitą. Mąstant apie literatūrą, pirmiausia kritika, vėliau ir literatūrologija yra tos sritys, kurios pastebi, reflektuoja, mąsto, vertina ir įvietina kitą – kuriantįjį – kūrėją. Tai nuoseklus,žmogaus pajautos ir meilės darbas. Kiek, žiūrėdama šiandienos literatūros kritikos, literatūrologijos tekstų, pastebite to meilės darbo?

- Taip, Jūs teisi, tai nuoseklus žmogaus pajautos ir meilės darbas. Jam reikia laiko, nieko gero negalima padaryti greitai. Kritikas neturi užbėgti už akių tam, apie kurį rašo. Galima tik stebėtis, bet mes dar turime įdėmios, žmogiškos literatūros kritikos. Visada įdėmiai skaitau Eleną Baliutytę, Donatą Mitaitę, Jūratę Sprindytę, Brigitą Speičytę, Marijų Šidlauską…

- Pokalbio pabaigoje, tarsi sugrįžtant į pradžią ir atsispiriant Jūsų minties: „Neramu turi būti dėl tų, kurie ilgai nesugrįžta. / Jų pėdsakai apsineša, veidai nublanksta“[16], klaustina, dėl ko šiandien Jums labiausiai neramu, kad tik suspėtų grįžti, kad veidus (pa)matytume?

- Visa literatūros klasika (pagrindiniai veidai ir vardai) turi būti nuolat permąstoma. Iš klasikos turi kilti problemų, kurios būtų įdomios, domintų, kad permąstymai aiškintų ir mus, ir mūsų dabartį. Vasario 16-osios šimtmetis atvers ir literatūros šimtamečių, kokiais metais už valstybę jaunesnių ar vyresnių, – Alfonsą Nyką-Niliūną, Kazį Bradūną, Eduardą Mieželaitį…  Ir Algirdą Julių Greimą. Ir dar. Ir dar. Progos, bet ir be progos prie Greimo gyvas reikalas grįžti. Ir kaip prie humanistikos asmenybės.

Mariją Gimbutienę reikėtų pakelti.

Baugu, kad ilgokai nieko esmingo apie Simoną Daukantą.

Adomo Mickevičiaus negalima išleisti iš akių.

Reikėtų naujų Salomėjos Nėries Raštų; tik jie paskatintų naujai peržiūrėti poetės rankraščius.

O Žemaitė? Sofijos likimą nulėmė Juozas Tumas-Vaižgantas, nusiuntęs jai Žemaitės fotografiją. Nebūtų per daug ir taip pasakyti.

Dėkoju už pokalbį.

____________

[1] Daujotytė V. Sofija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016, p. 8–9.

[2] Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė gimė 1886 m. kovo 13 d. Joniškyje.

[3] Daujotytė V. Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo. Tekstai [interaktyvus], 2013 [žiūrėta 2016-06-13]. Prieiga per internetą: http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/7295–viktorija-daujotyte-tautiskumas-nacionalumas-kulturos-lygmuo.

[4] Daujotytė V. Min. veik., p. 9.

[5] Ten pat, p. 18–19.

[6] Ten pat, p. 13.

[7] Ten pat, p. 13.

[8] Ten pat, p. 10.

[9] Ten pat.

[10] Baronienė D. Rašytojų krašto premija – Viktorijai Daujotytei. Lietuvos žinios [interaktyvus], 2015 [žiūrėta 2016-06-17]. Prieiga per internetą: http://lzinios.lt/lzinios/Gimtasis-krastas/rasytoju-krasto-premija-viktorijai-daujotytei/214241.

[11] Daujotytė V. Min. veik., p. 14.

[12] Ten pat, p. 17.

[13] Ten pat, p. 21.

[14] Ten pat, p. 17–18.

[15] Ten pat.

[16] Ten pat, p. 25.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. liepos 1 d.

kamane