Kol Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikai dėlioja taškus ant „i“ atominiame Visagino projekte, dalis kaimyninių šalių gyventojų spalvingai kovoja prieš branduolinę energiją.

Rygos gatvėmis neskubėdamas važiuoja sunkvežimis, prikrautas statinių su ženklu „radioaktyviosios atliekos“. Jo kabinoje – baltais chalatais vilkinti ir dujokaukes dėvinti brigada. Staiga iš sunkvežimio priekabos pasipila žalias skystis. Mašina sustoja, dujokaukes dėvintys vyrukai iššoka iš kabinos ir šluotomis ima valyti tariamai radioaktyviu skysčiu aplietą šaligatvį. Vieni praeiviai sprunka tolyn neatsisukdami, kiti smalsiai stebi ir fotografuoja šią neįprastą sceną, treti greitai supranta, prieš ką nukreipta ši akcija, ir ima garsiai reikšti savo poziciją.
Tokių ir panašių akcijų Latvijoje per pastaruosius metus buvo bene dešimt. Visas jas organizuoja Latvijos žalieji ir nevyriausybinės organizacijos, šitaip mėginančios kovoti prieš visų trijų Baltijos šalių branduolinių jėgainių, tarp jų ir Visagino AE, statybos projektus.
Svarbiausias jų argumentas: regioną nusės branduolinės atliekos, ir tai nutiks jau netolimoje ateityje, kai tik pradės veikti nauji branduoliniai reaktoriai Lietuvoje ir šalia jos sienų – Baltarusijoje bei Karaliaučiaus srityje.
Vienas pagrindinių šių akcijų organizatorių, Žaliųjų organizacijos valdybos narys Viesturas Sileniekas aiškina, esą didžiausia problema, kad nei Latvijos, nei Lietuvos, nei Estijos valdžia nesirūpina atliekų likimu ir kol kas nepadarė visiškai nieko, kad būtų užtikrintas saugus jų utilizavimas.
Kitas Latvijos protestuotojų motyvas – abejonės dėl atominių elektrinių saugumo. Pavyzdžiui, Latvijos „Dvinos“ patriotinio jaunimo sąjunga kartu su Daugpilio jaunimo organizacija „Kislorod“ (Deguonis), rengianti akcijas „Stop Baltic Fukushima” (Sustabdykime Baltijos Fukušimą) teigia siekiančios ne tik Latvijos, bet ir Lietuvos visuomenei paaiškinti (protestuotojai buvo atvykę ir į Zarasus bei Ignaliną), kad atominė energetika naudoja pasenusias elektros gamybos technologijas, kurių realią grėsmę jau patyrė Černobylio ir Fukušimos avarijų aukos, o avarijų padariniams likviduoti valstybės išleidžia milijardus.
„Antras pagal dydį Latvijos miestas Daugpilis įeina į tiesioginio branduolinio poveikio 30 km zoną, aplink Fukušimą – tai negyvenama zona, bet mes neturime nei evakuacijos plano, nei tinkamos infrastruktūros“, – teigia Daugpilio jaunimo organizacijos „Kislorod“ vadovas Nikolajus Charlamovas.
Lietuvoje šiuo požiūru padėtis gerokai ramesnė. Nors branduolinės atominės elektrinės idėjai, vadovaudamiesi ekologiniais sumetimais, prieštarauja kuopelė aktyvistų, kurių vėliavnešiu galima vadinti buvusį prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėją žurnalistą Liną Balsį, vis dėlto tokios aistros kaip kaimyninėje Latvijoje čia tikrai nekunkuliuoja. Mūsų šalyje, kaip ir Estijoje, svarbiausias skeptikų argumentas – abejonių kelianti ekonominė nauda.
Prieš branduolinę energetiką nukreiptų judėjimų esama ir Estijoje. Ypač aktyvūs jie buvo pernai po Fukušimos katastrofos: tuo metu Taline ir kituose Estijos miestuose vyko protestai, kurių dalyviai reikalavo valdžios ir verslo neinvestuoti į atomines elektrines. Tačiau net ir ataušus pernai kunkuliavusioms aistroms nemažai estų tebėra nusiteikę skeptiškai, ir būtent dėl ekonominės naudos.
Pavyzdžiui, apklausos liudija, kad nors besipriešinančių branduolinei energetikai Estijoje per metus sumažėjo, tačiau taip nusiteikusių vis dar tebėra tikrai daug, apie 65 proc. (pernai skeptikų buvo per 75 proc.), ir svarbiausia priežastis – abejonė, ar brangiai kainuojančios statybos kada nors atsipirks.

Manipuliacija kainomis
Įdomu tai, kad visų trijų Baltijos šalių žiniasklaidoje nurodoma skirtinga bendra Visagino AE projekto vertė, taip pat kiekvienos šalies indėlis į šią elektrinę. Pavyzdžiui, latviai būgštauja, kad Latvijai į šį projektą teks investuoti 1,5 mlrd. latų (7,4 mlrd. Lt).
Dar įdomesnių ir keistenių variacijų galima išvysti stebint prognozes, kokia gi bus Visagino AE gaminamos elektros energijos kaina. Lietuvos valdantieji nuolat kartoja, kad elektros gamybos kaina būsianti 7–10 centų už kilovatvalandę, o pridėjus kapitalo sąnaudas – 17–25 ct. Nevyriausybinės organizacijos skaičiuoja, kad kaina sieks 30 ct. Latvijos dienraščiuose mirgantis skaičius – 45 ct, Estijos – 1 Lt.
„Svarbiausia, kad tiek Seime, tiek visuomenėje prasidėtų racionalios diskusijos, nes dabar visi kalba apie kažką, ko visiškai nenutuokia, nors jau deda parašus”, – rašoma didžiausiame Latvijos dienraštyje „Diena“.
Tiesa, Estijai ši pastaba negalioja, nes šios šalies politikai kol kas apskritai susilaiko nuo sprendimo, ar tikrai prisidės prie projekto. Pavyzdžiui, vasario mėnesį skelbta, kad Estijos kompanija „Eesti Energia“ apsispręs iki Joninių, o kovo pradžioje pranešta, kad koncesijos sutartis dėl naujos AE statybų Lietuvoje birželį bus sudaryta be „Eesti Energia“.
Kaip aiškina „Eesti Energia“ valdybos pirmininkas Sandoras Liive, estų koncernas turi galimybę prisidėti prie sutarties vėliau, kai paaiškės atsakymai „į svarbius klausimus, susijusius su didele investicija“. Priminsime, kad „Eesti Energia“ į šį projektą turėtų investuoti apie milijardą eurų (3,4 mlrd. Lt).
Latvijoje, regis, abejonių bent jau iš valdžios pusės mažiau: vienintelis neaiškumų keliantis klausimas – ar aptariamas projektas bus konkurencingas.
Kai kalbama apie galutinę projekto naudą – gaminsimą energiją, gerokai skiriasi išankstinis Lietuvos energetikos ministerijos įsivaizdavimas, kiek elektros gaus Latvija bei Estija, ir dabartinis šių šalių nusiteikimas. Visai neseniai Estijos žiniasklaidoje paskelbta, kad naujoje 1400 MW galingumo elektrinėje Estija nori 300 MW dalies. Latvijos valstybinė elektros energetikos bendrovė „Latvenergo” tikisi įsigyti iki 20 proc. planuojamos statyti Visagino atominės elektrinės ir pretenduoja į 275 MW elektros dalį.
Beje, Latvijai visai neaktualu šiuo projektu padidinti energijos, gaunamos nenaudojant iškastinio kuro, dalį. Mat dabar Latvija daugiau nei pusę elektros energijos pasigamina savo hidroelektrinėse ir pagal elektros energijos, gaminamos nenaudojant iškastinio kuro, rodiklį (57 proc.) Europos Sąjungoje atsilieka tik nuo Austrijos (64 proc.).
Tačiau kad ir kokie būtų argumentai už ir prieš, visų trijų šalių oficialieji asmenys linksi galvomis pritardami, jog projekto svarba – strateginė ir neginčijama, nepaisant to, kad nežinia, ar sutartis birželį tikrai bus pasirašyta, o gal viską sujauks Lietuvoje vyksiantis referendumas.
Estijos energetikos bendrovės „Eesti Energia“ valdybos pirmininkas S.Liive teigia, kad šis projektas iš tiesų svarbus ne tik Lietuvai: „Įvertinę pasaulio ūkio dinamiką ir įsitikinę, jog globali ekonomika vis dėlto pamažu auga, galime sakyti, kad šis projektas turi strateginę reikšmę visam regionui.“