"Scanpix" nuotr.

Telefono ekrane iššoko žinutė: „Jūsų draugas pasižymėjo esantis saugus Briuselio sprogdinimų metu.“ Mane apėmė bejėgiškumas. Kodėl ir vėl? Ir dar taip arti, Europos Sąjungos sostinėje.

Rūta Naujokaitė, euroblogas.lt

„Negalėjau tuo patikėti. Atėjusi, pastebėjau didžiulį nerimą direktorate. Telefonai nepaliaujamai skambėjo. Didesnis sambrūzdis kilo tuomet, kai pastebėta, jog nėra kelių darbuotojų. Mano vadovas pasakė: „Dar keli sprogimai metro – Maelbeeke,  Schumane…“ Tuomet likau kaip ir stovėjau. Mintyse prabėgo: juk prieš porą minučių ėjau per Schumano metro. Po kelių akimirkų pasipylė žinutės ir laiškai su klausimu, ar man viskas gerai. Širdyje jaučiau didžiulę laimę: dar kartą įsitikinau, kad Dievas su manimi. Buvo labai malonu gauti daugybę žinučių, matyti, kaip rūpi artimiesiems, draugams“, − štai taip savo išgyvenimus Briuselio sprogimų metu apibūdina tinklaraščio Euroblogas.lt pirmoji pašnekovė Tatjana Cepukoit.

Kaip vėliau paaiškėjo, sprogimai nugriaudėjo Briuselio oro uoste ir Maelbeeko metro stotyje.

Tatjana dar visai neseniai atsikraustė į Briuselį, kur stažuojasi Europos Komisijoje, Mobilumo ir transporto generaliniame direktorate DG MOVE.

Mintyse prabėgo: juk prieš porą minučių ėjau per Schumano metro. Po kelių akimirkų pasipylė žinutės ir laiškai su klausimu, ar man viskas gerai.

Gyvenimas virė beveik kaip įprastai. Kai kurios parduotuvės buvo uždarytos, metro vežė iki tam tikrų stotelių. Svarbūs lankytojai buvo evakuojami iš miesto. „Draugė, kurį buvo atvažiavusi su delegacija į vieną svarbų susitikimą, vėliau kartu su kitais nariais buvo greitai evakuota ir išskraidinta. Grįždama namo gatvėse mačiau begalę mašinų, spūsčių. Galiu drąsiai sakyti, kad labiausiai šiuos įvykius išgyveno vietiniai, tie, kurie dirba ilgesnį laiką, o ne tie, kurie atvažiuoja keliems mėnesiams.“

Tatjana pabrėžė, jog net žiniasklaida neišvengė klaidų, kurios dar labiau sukrėtė gyventojus. „Tądien prie Parlamento nebuvo panikos. Juodžiausiai šie įvykiai atrodė per atstumą. Kai kurie žurnalistai sugebėjo pateikdami reportažą supainioti pastatus ir, pasakodami apie Parlamentą, rodė Komisiją.“

Ar tai buvo netikėta?

„Ir taip, ir ne. Nuo pirmos dienos Briuselyje mačiau gatvėse daug apsaugos, jautėsi laukimas kažko blogo. Kadangi dažniausiai išpuoliai būna metro stotyse, labiausiai vengiau jų. Savaitgalį, po Paryžiaus teroristo sulaikymo, pastebėjau mažiau apsaugos ir žmonių. Sekmadienį teko važiuoti būtent metro ir tikrai nebuvo apsaugos kiekvienoje metro stotyje. Belgas man paaiškino, kad nėra reikalo. Bet ar tikrai nereikėjo? Gal įvykiai būtų susiklostę kitaip? Gal nebūtų tokio skaičiaus žuvusiųjų?“ − sako Tatjana.

Kadangi dažniausiai išpuoliai būna metro stotyse, labiausiai vengiau jų.

Kitas tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantas, šiuo metu atliekantis praktiką Lietuvos nuolatinėje atstovybėje prie Europos Sąjungos, Simas Kojelė pabrėžia, jog įvykis tikrai nebuvo netikėtas.

„Savaitgalį Briuselyje buvo paskelbta aukščiausia terorizmo grėsmė. Ne paslaptis, kad Briuselis yra tapęs Europos džihadizmo sostine. Belgija pirmauja tarp Europos šalių, kurių piliečiai išvyko kautis už ISIS. Žinomos didelės problemos dėl Molenbeeko rajono. Taigi, žmogiškai šie įvykiai šokiravo, bet tikrai nenustebino“, − sako pašnekovas.

Jis pastebi vis dar nemenkas tarpvalstybinio bendradarbiavimo spragas.

„Sąsaja tarp įvykių Artimuosiuose Rytuose ir Europoje yra. Sveikintina, jog vyksta Ženevos procesas, ieškoma politinio susitarimo dėl Sirijos konflikto. Po Briuselio sprogdinimų kalbama apie aktyvesnį žvalgybų bendradarbiavimą Europos viduje. Akivaizdu, kad be šito labai sunku efektyviai kovoti prieš terorizmą. Deja, aukščiausio lygio žvalgybos veiklos efektyvumas per dieną nesusikuria.“

„Europa turi suprasti, kad prieš ją vyksta karas“

„Šiuo metu mes apsisprendžiame, koks bus mūsų civilizacijos likimas. Mums reikia nuspręsti, ar manome, kad Europa yra senstanti išsisėmusi civilizacija. Išmirštanti savo iniciatyva. Galime numirti ramiai ir šiltai, kaip tai padarė Senovės Romos civilizacija, nusprendusi nekovoti su barbarais. Kitas variantas − gynyba. Būtina aiškiai nusistatyti, kas yra draugas, o kas – priešas“, − tinklaraščiui Euroblogas.lt sako tarptautinių sąntykių ekspertas ir Seimo narys Egidijus Vareikis.

Galime numirti ramiai ir šiltai, kaip tai padarė Senovės Romos civilizacija, nusprendusi nekovoti su barbarais. Kitas variantas − gynyba.

Pasak jo, abiem atvejais reikia imtis ryžtingų veiksmų. Aktyvuoti gynybą arba senatvę. Anot pašnekovo, jeigu renkamės pensiją − nesiskundžiame, kad po truputį įsigalėja kitų įstatymai. Jei giname, tuomet ryžtingai braižome tvorą ir fronto liniją. „Tai, kas vyksta, yra gana logiška. Mes neturime stiprios oficialiai patvirtintos metodikos, kaip užkirsti kelią tokiems teroro aktams. Deja, galima laukti tik kito panašaus atvejo“, − sako E.Vareikis.

Prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą, 1990 metais, įsitvirtino koncepcija, jog iki tol gyvavusi netvarka baigėsi, geležinė uždanga nukrito, dabar tik laiko klausimas, kada visos šalys taps demokratinėmis.

„Istorija baigėsi, daugiau nebebus karų ar didelių diktatūrų. Visi gyvens demokratiškose rinkos ekonomikose, o pagrindiniu siekiu taps žmonių gerovė ir tobulėjimas. Europos Sąjunga save suvokė kaip taikingą, minkštąją galią. Ji niekam negrasina, duoda pinigų ir nori su visais draugauti. Nėra pagrindo manyti, kad kažkas gali tos Europos nemylėti ir grasinti. O jeigu kažkas gali, tai tik nesusipratę pavieniai nusikaltėliai, o ne globalios jėgos“, − svarsto pašnekovas.

Strategija paprasta − jei mes nesikišime į jų tvarką, jie mūsų irgi nelies. Todėl prancūzai ir kritikavo invaziją i Iraką.

Pasak jo, patikėjome, jog rinkos ekonomika ir demokratija yra geriausias kelias visiems. Todėl juo neišvengiamai seks visos šalys. Nors ir matėme terorizmo daigus, manėme, kad tai tėra pavienis nelogiškas ir net barbariškas fenomenas, kuris greitai nurims, sako E.Vareikis.

Praėjus 15 metų po Rugsėjo 11-osios suvokiame, jog visi taikyti būdai yra beverčiai

„Viską pakeitė Rugsėjo 11-oji, po kurios atsirado dvi skirtingos koncepcijos. Pirmoji, amerikiečių: terorizmas yra ūmi liga, kurią reikia gydyti čia ir dabar. Bandymas buvo aiškiai matomas Irake ir Afganistane. Antrasis būdas, prancūzų arba europiečių, skelbia, jog terorizmas yra liga, kurios greitai nepagydysi. Strategija paprasta − jei mes nesikišime į jų tvarką, jie mūsų irgi nelies. Todėl prancūzai ir kritikavo invaziją i Iraką“, − sako pašnekovas.

Anot jo, per 15 metų abi pusės patikrino savo logiką: amerikiečiai naikino, daužė, griovė režimą, bet pačios ligos neišgydė. Prancūzų idėja, pasak E.Vareikio, irgi nepasitvirtino. Kaip matome, netgi jei į terorizmą nesikišame, jis vis tiek ateina pas mus. Jo izoliuoti nepavyks. Tokia atvira visuomenė neturi priešnuodžių, sako pašnekovas.

Strateginės kryptys prieš terorizmą

Pasak Egidijaus Vareikio, terorizmas − organizuoto nusikalstamumo forma, prieš kurią reikia kovoti bent trijose srityse. Pirmiausia, reikia stiprinti prevenciją, žvalgybą. Būtina, kuo labiau įsiskverbti į šias organizacijas ir taip sužinoti jų planus. Antra, turime atskirti teroristus nuo finansinių šaltinių. Be resursų, pinigų tokia veikla bus neįmanoma. Trečias komponentas − visuomenės nuomonė. Privalu ją keisti. Formuoti nepakantumą terorizmui. Deja, šioje srityje rezultatai patys menkiausi, sako E.Vareikis.

Berašydama šį tekstą tame pačiame socialiniame tinkle gaunu pranešimą: „Jūsų draugas pasižymėjo esantis saugus Pakistano sprogdinimų metu“…