"Veido" archyvas

Paminklo Vytautui Didžiajam atidengimo iškilmės Veliuonoje. 1930 m. Fotografas A.Mickus

Kaip telkti tautą, kaip skatinti patriotizmą, galėtume pasimokyti iš 1930-ųjų, kai visa šalis ištisus metus minėjo Vytautą Didįjį, jo žygius ir nuopelnus.

Prisiminti to laikmečio įvykius, jų tikslus ir prasmę verta todėl, kad tai buvo neeiliniai, unikalūs metai, kokių mūsų istorijoje niekada nėra buvę: dėl savo gana kryptingų renginių ir priemonių, dažnai masinių, įvairių ir gausiai lankytų, suorganizuotų bendromis visuomenės bei valstybės pastangomis ir – ką šiandien ypač verta pabrėžti – bendromis lėšomis.

Šie metai paliko ryškų pėdsaką mūsų tėvų ir senelių sąmonėje, pagaliau iš tada paveldėjome ir nemažai paminklų, statinių, dabar jau tapusių istoriniais. Daugiausiai jų tada atsirado laikinojoje sostinėje Kaune, bet esama net nuošaliuose miesteliuose – Perlojoje, Veliuonoje ir kitur. Tiesa, ne vieną jų atgimimo metais teko atstatyti – bet tai dar vienas įrodymas, kad jie mums brangūs ir reikalingi.

Kodėl tada prisimintas didysis Lietuvos kunigaikštis

Gilinantis į mūsų tautinio judėjimo XIX a. II pusėje–XX a. pradžioje istoriją galima pastebėti, kad lietuvių tauta buvo atsidūrusi labai arti pražūties ribos – ne fizinio išnaikinimo, o nutautėjimo ir polonizacijos. Vis dėlto ji ne tik neišnyko, bet net sugebėjo sukurti savo valstybę. Tai lėmė įvairios priežastys. Tarp jų būtina paminėti tai, kad ano meto mūsų tautos gelbėtojai, žadintojai – Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kiti vykusiai pasinaudojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, žinoma, ją šiek tiek pagražindami, idealizuodami. Kitos išeities nebuvo. Štai ką apie tai rašė Vincas Mykolaitis-Putinas: “Tautinis mūsų renesansas, “Aušros” pradėtas, buvo atremtas į savo tautos praeities aukštinimą. Dabarties vergovei ir sumenkėjimui XIX amžiaus patriotai kaip antitezę ir idealą rodė praeities laisvę ir karžygiškumą. Ši antitezė pavergtai tautai turėjo nepaprastos psichologinės galios.”

Tačiau ir iškovojus nepriklausomybę toliau teko remtis į garbingą mūsų tautos praeitį. Nes jaunoje valstybėje buvo nepaprastai aktualūs patriotizmo ugdymo, valstybingumo dvasios stiprinimo ir tautos konsolidavimo reikalai. Mat visi nepriklausomo gyvenimo metai Lietuvai buvo sunkūs, įtempti, o neretai ir grėsmingi. Žinoma, šiandien mūsų itin kritiškai ir pragmatiškai nusiteikusiai publikai nelengva tuo patikėti, bet bandymai kviestis į pagalbą senovės karžygius iš tikrųjų nebuvo visai naivūs ir beprasmiški. Tai liudija kaip tik 1930 metų įvykiai.

Beje, tarpukario Lietuvoje gerbiami ir dažnai prisimenami buvo ne tik didieji kunigaikščiai, bet ir tautos žadintojai, knygnešiai, nepriklausomybės kovų dalyviai. Daugiausia dėmesio tada vis dėlto skirta Vytautui Didžiajam, nes jo asmenybė daugeliui imponavo. Valdžios atstovams – dėl to, kad jis sukūrė galingą valstybę, kariškiams – kad buvo gabus ir narsus karo vadas, katalikams – kad apkrikštijo Lietuvą, statė bažnyčias, o tautinėms mažumoms – dėl savo tautinės ir religinės tolerancijos. Net sportininkams jis buvo pavyzdys, nes, istorikų teigimu, negėrė nei vyno, nei alaus. Dar vienas rimtas argumentas: tada visa Lietuva nuo seno iki mažo gyveno Vilniaus vadavimo idėja, o Vilniaus kraštas – tai Vytauto tėviškė…

Todėl nenuostabu, kad 1928 m. pradžioje Lietuvai pagražinti draugijos valdyboje kilus idėjai plačiai ir iškilmingai paminėti šio garsaus valdovo mirties penkišimtąsias metines, jai daug kas pritarė. Vienas aktyviausių šios idėjos šalininkų buvo nenuilstantis visuomenininkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Jau tų metų pabaigoje pasirengimas sukaktuvėms įsibėgėjo: atsirado specialus minėjimo komitetas, jame net 14 sekcijų – istorijos, dailės, muzikos, juridinis, iškilmių, sporto ir kt. (tai rodo didelius rengėjų užmojus), prasidėjo sukaktuvių populiarinimas spaudoje, per radiją, paskaitomis, plakatais, atsišaukimais. Pas mus tuo metu apsilankę užsieniečiai manydavo, kad čia vyksta Seimo rinkimų kampanija.

1929 m. pabaigoje į pasirengimą įsitraukė jau ir valdžia, išėjo net specialus įstatymas – tai vėl unikalus mūsų XX a. istorijos faktas. Tame įstatyme pasakyta: “Teisinga ir būtina, kad didįjį Lietuvos kunigaikštį Vytautą, budriai saugojusį Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir tautos laisvę, lietuvių tauta pagerbtų ir jo atminimą įamžintų.”

Nuo tada rengiant sukaktuves aktyviai dalyvavo švietimo ministras Konstantinas Šakenis, Valstybės tarybos pirmininkas Stasys Šilingas, Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis ir kiti valdininkai. Bet ir toliau svarbus vaidmuo teko visuomeninėms organizacijoms, žinomiems visuomenininkams: jau minėtam J.Tumui, Mykolui Biržiškai, Vincui Krėvei-Mickevičiui, Antanui Žmuidzinavičiui ir kitiems.

Kaip ir kiekvienų sukaktuvių proga 1930 m. visame krašte vyko daug iškilmingų susirinkimų, pamaldų, minėjimų, koncertų, paminklų atidengimų bei šventinimų ir t.t. O svarbiausias renginys vyko Kaune 1930 m. rugsėjo 8 d.: lygiai prieš 500 metų tada Vilniuje buvo numatytas Vytauto karūnavimas Lietuvos karaliumi. Jis, kaip žinoma, neįvyko, bet šis faktas nesukliudė valdžiai paskelbti rugsėjo 8-osios Tautos švente ir atšvęsti ją laikinojoje sostinėje labai iškilmingai: pamaldomis Kauno bazilikoje, kariniu paradu Vileišio aikštėje, minėjimu Rotušėje, iliuminacijomis.

Įspūdingiausias iš tokio pobūdžio renginių, regis, buvo Vytauto Didžiojo paveikslo, specialiai sukurto dailininko Petro Rimšos, kelionė po visą Lietuvą. Pagal nustatytą ceremonialą jį pasikeisdami nešė valdininkai, kariai, šauliai, pavasarininkai, mokytojai, ūkininkai, studentai, moksleiviai, pėsčiomis ir raiti, jis plukdytas laivais, skraidintas karo aviacijos lėktuvu. Per kelias savaites nuo liepos 15 iki rugsėjo 17 dienos paveikslas aplankė daugelį Lietuvos gyvenviečių, ne tik miestus, bet ir miestelius.

"Veido" archyvas

Tiesa, kai kam tas nepatiko: juk Vytautas ne šventasis, tai kaip galima garbinti jo paveikslą? Tačiau tai nebuvo stabo garbinimas, o gilios prasmės renginys. Ją nusakė kun. Vladas Mironas, išlydint paveikslą iš Kauno: “Apvaikščiok, Vytaute, Lietuvą! Neberasi savo bajorų. Dabar yra liaudis, kuri pasiryžusi vaduoti Vilnių. Liaudis neša tavo atvaizdą, kad Tu pastiprintum jų dvasią…”

Tada būta ne tik iškilmių

Tikėtina, kad kas nors visa tai perskaitęs pasakys: “Pademonstravo, pamitingavo – o kas iš to?” Norėdami atsakyti į šį klausimą visų pirma turime įvertinti, kad Vytauto Didžiojo metais vyko ne tik minėjimai ir paradai. Tada buvo padaryta daugybė konkrečių, svarbių darbų, kurių tik mažą dalį pačių svarbiausių čia galime išvardyti. Tai Vytauto Didžiojo karo ir kultūros muziejaus rūmų statybos pradžia. Jie užbaigti 1933 m. ir kainavo 4 mln. Lt, iš jų 1,7 mln. Lt – gyventojų aukos. Tai naujos mokyklos, tiltai per Nemuną, Šventąją, Nevėžį, tai didžiulė Žemės ūkio ir pramonės paroda Kaune ir kt.

Antra, įvyko didžiulis visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo pagyvėjimas: surengta didžiausia per visą tarpukarį Dainų šventė su 7 tūkst. dalyvių, rašytojai, muzikai, dailininkai, teatralai pateikė daugybę naujų darbų, skirtų Vytautui Didžiajam. Bet, ko gero, visus pralenkė mūsų monumentaliosios skulptūros pradininkas Vincas Grybas, sukūręs nepaprastai įsimenantį didžiojo Lietuvos kunigaikščio paminklą, kuris, pražuvęs svetimųjų valdžios laikais, vėliau iš naujo atgimė ir dabar puošia Kauno centrą.

Žinoma, tiltus, mokyklas, paminklus, skirtus jų nusipelniusiems tautiečiams, statyti galima ir reikia ne tik jubiliejiniais metais, tačiau gyvenimo matę žmonės žino, kiek daug tam padeda geros progos, kampanijos: jos suteikia galingų impulsų veikti, kyla gražių idėjų, sutelkiamos pastangos ir lėšos – tada atsitinka, regis, neįmanomų dalykų. Nemaža jų buvo ir 1930-aisiais, ir Lietuvos gyventojai negalėjo jų nepastebėti. Tačiau ar išsipildė V.Mirono linkėjimai: ar pakėlė tie įvykiai mūsų piliečių dvasią, ar pasiekė tada skelbiamos patriotinės idėjos paprastų žmonių širdis ir protus? Juk tai svarbiausia, bet dėl to gali kilti abejonių, nes jubiliejiniuose renginiuose aktyviai reiškėsi valdžios atstovai, o to meto valdžia tarp žmonių nebuvo populiari. Maža to, ji bandė panaudoti sukaktį Antano Smetonos diktatūrai, jo kultui stiprinti.

Suprantama, neturime sociologinių tyrimų rezultatų, rodančių,kokiu mastu paprasti žmonės įsitraukė į sukaktuvių minėjimą, kokią įtaką jis jiems padarė. Užtai turime keletą reikšmingų ir iškalbingų faktų. Kaip matyti iš to meto spaudos, jubiliejinių metų renginiuose ne tik gausiai, bet ir aktyviai dalyvavo miestelių, kaimų gyventojai: vaidino mėgėjų spektakliuose, dainavo choruose, puošė savo gyvenvietes – tam gera proga buvo Vytauto Didžiojo paveikslo kelionė.

Dar svarbiau, kad tada daugelyje miestelių ir net kai kuriuose kaimuose iškilo paminklai, skirti Vytautui Didžiajam: žinoma, kuklūs, savamokslių menininkų sukurti, bet pastatyti už ūkininkų, miestiečių lėšas, savanorių talkininkų rankomis. O patį reikšmingiausią paminklą pastatė trys piemenukai Kartuvių kalne netoli Vyžuonų (dabar Utenos rajonas), vien savo jėgomis ir pinigais, dirbo beveik ketverius metus – argi tai ne patriotizmas, konkretus ir dalykiškas? Ir jau visai nedora būtų abejoti tikra meile Lietuvai Vilniaus krašto tautiečių, kuriems teko minėti sukaktį svetimiems žandarams persekiojant…

"Veido" archyvas

Vytauto Didžiojo karūnavimo dienos minėjimas Skuode. 1930 m. rugsėjo 8 d.

Na, o mes ar galėtume dabar pasekti jų pavyzdžiu ir , sakysime, 2018-aisiais panašiai paminėti mūsų nepriklausomybės šimtmetį?