Po opozicijos pergalėmis pasibaigusių rinkimų Prancūzijoje ir Graikijoje visi ankstesni Europos dešiniųjų padiktuoti krizės sprendimo būdai vėl bus kedenami iš naujo.

Rinkimus Prancūzijoje ir Graikijoje laimėję kandidatai bei partijos yra pažadėję: jei laimėsime mes, jokio didesnio taupymo nebebus, mokesčiai nedidės, pensinis amžius jaunės. Neklausykite, ką ten Vokietijos kanclerė Angela Merkel tauškia, – mes pasistengsime, kad piktieji jos planai priversti mus visus daugiau dirbti ir mažiau išlaidauti neišsipildytų.
Taigi nieko keista, kad prižadėję tiek stebuklų ankstesnių politinių lyderių oponentai tiek Prancūzijoje, tiek Graikijoje ėmė ir laimėjo. Tik kaip savo pažadus jiems seksis įgyvendinti – jau visai kitas klausimas. Naujasis Prancūzijos prezidentas socialistas Francois Hollande’as, žinoma, jau pačioje kadencijos pradžioje iš Vokietijos pareikalaus leisti šaliai didinti skolinimosi lubas, o iš savo vyriausybės – paankstinti pensinį amžių nuo 62 iki 60 metų.
Be to, jau netrukus F.Hollande’as ketina oficialiai susitikti su A.Merkel ir kalbėtis apie kitą dalyką – naują galimą Europos skatinimo ar „augimo paktą“, kuris papildytų jau esamą fiskalinės drausmės susitarimą. Mat, anot F.Hollande’o, dabar reikia nebe taupyti, o skatinti Europos ekonomiką. Anksčiau jis yra žadėjęs apskritai atmesti ES fiskalinės drausmės sutartį ir iš naujo dėl jos derėtis, taip sukeldamas nemažą ES lyderių susierzinimą.
Tačiau su juo daugiau ar mažiau skaitytis vis tiek reikės, net jei savo šalyje jis laikomas minkštu ir išskydusiu politiku. Užsienio politikos srityje ir slypi visa jo galia, nes jo užnugaryje – antra didžiausia Europos ekonomika, su kurios vadovu, kad ir kas jis būtų, visai nesiskaityti neišeina. O skaitytis bus kur kas sudėtingiau, nes prasideda panašus laikotarpis, koks buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai Prancūziją ir Vokietiją ideologiniu požiūriu skyrė šviesmečiai.

Daugiau kalbų, mažiau darbų
Vis dėlto net ir pačioje Prancūzijoje dar per anksti kalbėti apie F.Hollande’o eros pradžią, nes ji prasidės net ne po prezidento inauguracijos, o po to, kai prancūzai birželio mėnesį išrinks Nacionalinę Asamblėją ir kai bus paskirtas premjeras. Turint galvoje, kad F.Hollande’as rinkimus laimėjo gerokai menkesne persvara, nei tikėtasi, dar nėra garantijų, kad kairieji laimės ir parlamento rinkimus. Tad gali būti, kad prezidentui socialistui premjeru teks skirti dešiniosios partijos atstovą. Toks scenarijus F.Hollande’o vizijas labai suvaržytų, o Vokietijai leistų ramiau atsikvėpti, nes tokiu atveju apie kokią nors Prancūzijos lyderystę sprendžiant ES ekonominius klausimus galima pamiršti.
Tačiau pakalbėkime ir apie scenarijų, kai Prancūzijoje socialistai išsikeroja iki pat Nacionalinės Asamblėjos lygmens. Tokiu atveju jų gyvenimas vis tiek nebūtų rožėmis klotas, nes kairiųjų vyriausybė turėtų ieškoti kompromisų su kitomis ES valstybėmis, ir visų pirma, žinoma, su Vokietija. Tada ir pasimatytų, ko verti rinkimų pažadai. Juk apie tai, kad reikia riboti biudžeto deficitą ir laikytis finansinės drausmės, jau dabar gerokai atsargiau kalba ir naujasis prezidentas. O susidūrus su kasdienybe užsidegimas išlaidauti ir skatinti ekonomiką gali labai greitai užgesti. Juk ekonomikos skatinimas taip pat turi remtis piniginėmis injekcijomis, ir jų esminis šaltinis – skolinimasis. O kiek leisti skolintis, Prancūzijai vis tiek pasakys Vokietija. Ir nors F.Hollande’as yra sakęs, kad rinkimus laimės pasišvilpaudamas, tik pašvilpauti jam ir beliks, nes prieš vėją nepapūsi.
Trumpai tariant, pasipriešinimo ir konfrontacijos Europoje atsiras kur kas daugiau, tačiau galutinis rezultatas dėl to, tikėtina, mažai keisis.

Graikija turės kapituliuoti?

Per daug baimintis drastiškų pokyčių nereikia ir Graikijoje. Tiesa, čia socialistai kaip tik patyrė triuškinamą pralaimėjimą, o laimėjo tie, kurie žadėjo panaikinti visus ankstesnės vyriausybės įsipareigojimus ES ir garsiai rėkė, kad po kelerių metų nuolatinio taupymo graikai turi teisę atsikvėpti. Žinoma, kalbėti galima ką tik nori, tačiau iš tikrųjų graikai teturi vieną atlernatyvą – ir toliau tylėti sulaikius kvėpavimą, antraip šalį ištiks visiška finansinė katastrofa.
Akivaizdu, kad rinkėjai to nesuprato, nes Graikijoje tos partijos, kurios pastaraisiais metais bandė bent kažkaip gelbėti padėtį ir laviruoti tarp ES lyderių, bankininkų ir savo rinkėjų spaudimo, patyrė visišką fiasko. Proeuropietiškomis laikomos dešinės pakraipos „Naujoji demokratija“ bei labiau kairuoliška „Pasok“ net kartu sudėjus tegavo apie trečdalį balsų ir nė viena jų greičiausiai neturės tvirtų galimybių formuoti naująją vyriausybę. „Iš tiesų sekmadienį graikai balsavo, ar Graikija lieka Europoje ir išlaiko eurą. Mes jau nuėjome didžiąją dalį šio kelio. Tai kelias, kuris mus išvestų iš krizės. Tačiau gyventojai renkasi žengti kelis dešimtmečius atgal ir balsuoja už šalies bankrotą bei skurdų savo pačių gyvenimą“, – rinkimų rezultatus komentuoja pralaimėjimą patyrusios Socialistų partijos lyderis Evangelas Venizelas.
Ir iš tiesų visos rinkimus laimėjusios partijos, net ir mažesnės, nė girdėti nenori apie įsipareigojimų ir susitarimų su ES institucijomis bei Graikijos skolos valdytojais laikymąsi. Tokio jų požiūrio pasekmės akivaizdžios, kaip ir E.Venizelo pranašystė.
Jau kitą dieną po rinkimų, kurie parodė aiškų graikų nepritarimą valdantiesiems ir norą pasiduoti žadėtajam laisvam kvėpavimui, staigiai krito Graikijos akcijų biržos indeksas. Pirmadienį po rinkimų birža buvo apimta kone panikos – jos atidarymo metu biržos indeksas krito daugiau nei aštuoniais procentais. Beje, Prancūzijos birža tą patį rytą irgi šiek tiek krito žemyn, bet vėliau atsigavo ir beveik grįžo prie buvusios žymos. Matyt, Prancūzijos investuotojai jau gerokai anksčiau susitaikė su F.Hollande’o pergale, kurią prognozavo visuomenės nuomonės apklausos, o Graikija – ir taip beviltiška.
Beje, apie kairiųjų erą, kad ir kokia pražūtinga ji būtų pačiai Graikijai, dar anksti kalbėti, kaip ir Prancūzijoje. Mat Graikijoje vyriausybė apskritai gali būti nesuformuota, nes sudaryti daugumos koaliciją kairiesiems gali būti neįmanoma. Tai reikštų dar vienus rinkimus, o tai, ko gero, pats blogiausias įmanomas scenarijus. Mat šalis, kuri neturi net veikiančios vyriausybės, negalės būti tempiama už ausų: ES lyderiai tiesiog nežinos, su kuo tartis.
Juolab kad jau praėjusią savaitę Vokietijos kanclerė A.Merkel ir Europos Komisija po rinkimų Graikijoje dar kartą griežtai pareiškė, jog bet kokiu atveju derybos dėl Graikijos gelbėjimo atnaujintos nebus.
Be to, jei bus surengti nauji rinkimai, „Financial Times“ analitikai perspėja apie galimą staigią finansų katastrofą dar ir dėl to, kad Graikijai, įsivyravus politiniam chaosui, nebūtų pervesta eilinė lėšų dozė iš antrojo 174 mlrd. eurų Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo gelbėjimo paketo, ir jau gegužės mėnesį šalis nebūtų pajėgi mokėti pensijų, atlyginimų viešojo sektoriaus darbuotojams bei vykdyti kitų įsipareigojimų.
Katastrofa gali būti neišvengiama net ir tuo atveju, jei vyriausybė Graikijoje vis dėlto būtų sudaryta. Analitikų spėjimu, joje greičiausiai atsiras bent viena radikalesnė partija, kuri bet kada galės pareikšti, kad ES spaudimas per didelis, ir periodiškai kas savaitę šantažuoti vyriausybę iš vidaus. Politologų nuomone, tai galiausiai privestų prie to, kad Graikija neįvykdytų kokio nors tarptautinio įsipareigojimo ir prasidėtų vadinamasis domino griūties procesas, kurio galutinis  taškas – Graikijos finansinė katastrofa ir išstojimas iš euro zonos. Štai analitikos kompanijos „Roubini Global Economics Monitor“ direktorius ekonomistas Nourieli Roubini mano, kad Graikija euro zoną paliks kitąmet.
Toks variantas visiškai tikėtinas. Pavyzdžiui, šią savaitę Graikiją „pasivys“ 436 mln. eurų siekiantys finansiniai įsipareigojimai, o rinkimus laimėjusio radikalių kairiųjų aljanso „Syriza“ lyderiai toliau aiškina, kad šalyje būtina nutraukti barbarišką taupymą. Tiesa, Graikijai finansinė katastrofa galbūt išeitų net į naudą. Juk kai kurie ekonomistai jau senokai kalba, kad tik po tokios griūties graikai pagaliau galės tikėtis iš naujo stotis ant kojų ir kurti savo ekonomiką.
Matyt, šioje šalyje laimėjus kairiesiems, dešiniajai Europai toks scenarijus būtų net parankiausias: kairioji Prancūzija būtų „sudorota“ diplomatinėmis priemonėmis, o Graikija būtų priversta nusilenkti Vokietijai, norėdama lyg feniksas vėl pakilti iš pelenų.