3 klausimai apie darbuotojų socialines garantijas naujajame Darbo kodekse prof. Boguslavui Gruževskiui, Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovui

– Siūloma, kad du mėnesinius šalies atlyginimus (šiuo metu tai būtų 1232 eurai „į rankas“) uždirbantiems darbuotojams negaliotų daugelis dabar Darbo kodekse numatytų socialinių garantijų. Kaip manote, ar gaunamo atlygio dydis Lietuvoje yra tiesiogiai susijęs su darbuotojo gebėjimu derėtis su darbdaviu dėl socialinių garantijų? Ar nėra grėsmės, kad 1230 eurų ir daugiau „į rankas“ uždirbantys žmonės, kuriuos planuojama priskirti prie „stipriųjų“ kategorijos, neturės įgūdžių ir patirties apginti savo interesus prieš darbdavį?

– Pirmiausia norėčiau sureaguoti dėl viešojoje erdvėje pasirodžiusios interpretacijos, esą daugiau uždirbantys darbuotojai gali likti be daugumos socialinių garantijų. Nenoriu advokatauti nei vienai, nei kitai pusei, tačiau būtina pabrėžti, kad kalbama ne apie socialinių garantijų panaikinimą, o apie galimybę atskirai dėl jų tartis, apie didesnį lankstumą. Tai visiškai skirtingi dalykai.

Atsakant į klausimą apie sąsają tarp didelio atlyginimo ir gebėjimo derėtis – tiesioginės sąsajos tikrai nėra. Tačiau tai nėra problema, ir tam pateiksiu tris argumentus. Pirmiausia darbuotojui mokamas didelis atlyginimas jau kalba pats už save. Jis parodo žmogaus galimybes ir gebėjimus. Žmogus gali nieko neišmanyti apie darbo santykius, tačiau jis pasakys, pavyzdžiui, kad į darbą ateis tik du kartus per savaitę arba tik nuo dešimtos ryto. O jau jūs, darbdavy, spręskite, ar jums tinka, ar ne. Toks žmogus nežino, ar taip galima, ar ne, ir jam nebūtina to žinoti. Tačiau jis darbdaviui reikalingas, ir pats tai žino. Taigi didelis atlyginimas savaime yra argumentas.

Antra, tokia situacija, jei mes ją įteisinsime, turės labai teigiamos įtakos dėl to, kad skatins darbuotojus, ypač tuos, kurie orientuojasi į vadovus ar į daugiau uždirbančias grupes, labiau domėtis darbo santykiais, darbo teise.

Paskutinis dalykas – noras efektyviau apginti savo teises gali paskatinti daugiau uždirbančius darbuotojus aktyviau stoti į profsąjungas ar burtis į darbuotojų tarybas. Tai irgi matau kaip labai teigiamą veiksmą, nes dabar daugiau uždirbantys darbuotojai kaip tik nelabai solidarizuojasi su mažiau uždirbančiais, o kai kolektyvas yra suskaldytas, tai nėra gerai.

– Ar perspektyva dirbti be iš anksto apibrėžtų socialinių garantijų neatbaidys kompetentingų darbuotojų derėtis dėl adekvataus atlyginimo ir ar tai neprisidės prie atlyginimų stagnacijos visoje šalyje?

– Kalbama ne apie darbą be socialinių garantijų, o apie galimybę dėl jų atskirai tartis. Siūlyčiau netgi įteisinti galimybę susitarti dėl geresnių sąlygų, nei numatyta Darbo kodekse. Nors tokių apribojimų nėra, bet tam, kad tokia galimybė būtų paskatinta, galbūt verta ją įteisinti. Taip būtų sumažinta baimė, esą kalbama tik apie mažesnes socialines garantijas ar jų panaikinimą.

– Ar nauja tvarka, jei ji įsigalios, neprisidės prie atlyginimų stagnacijos?

– Nedrįsčiau aiškiai pasakyti, bet pagal dabartinės darbo rinkos logiką galima teigti, kad šiuo metu tokios rizikos nėra. Nes kvalifikuotų darbuotojų labai trūksta ir jų vertė darbdaviams vis didėja. Taigi darbuotojams neapsimokės didinti priešpriešos su darbuotojais ar rizikuoti sukelti jiems nepasitenkinimą. Iš kitos pusės, atsiras naujų galimybių pervilioti darbuotojus, ne garantuojant jiems didesnį atlyginimą, o siūlant geresnes socialines garantijas. Tam tikra rizika gali atsirasti prie „slenksčio zonos“, kai žmogus yra ties tokio atlyginimo riba.