Pasaulyje yra keli žmonės, mokantys po 50 kalbų. O Lietuvoje turime keletą, kurie moka daugiau nei po 20 kalbų. Kaip šiems poliglotams pavyksta pasiekti daugiakalbiškumo rekordą?

Jei skaičiuodamas, kiek mokate kalbų, imate lenkti abiejų rankų pirštus, galite būti tituluojamas poliglotu. Tokių žmonių Lietuvoje nėra taip jau mažai. Per pastarąjį surašymą net 30 tūkst. Lietuvos gyventojų tikino mokantys po keturias ir daugiau kalbų. O “Eurobarometro” duomenimis, Lietuvoje, neskaičiuojant gimtosios, mažiausiai tris užsienio kalbas mokantys nurodė 16 proc. gyventojų. Beje, svarbu tai, kad lietuviai pagal užsienio kalbų mokėjimą smarkiai viršija Europos Sąjungos vidurkį.

Daugiakalbiškumas – būtinybė

“Jei žmogus nori apsiriboti viena kalba, mūsų valstybėje visai įmanoma ir neblogų darbelių rasti, mat yra veiklų, nesusijusių su šalies išore, tad toks žmogus gali egzistuoti. Bet jei kalbame apie rimtesnę karjerą, įdomesnį darbą, mokslą, politinę karjerą, privalome orientuotis į daugiakalbystę, ir tai nėra nei keista, nei bloga. Lietuvis nuo seno toks – kol buvo savo gryčioje ar savo bulvių lauke, jam užteko lietuvių kalbos, ir iš tiesų jis taip galėjo gyventi visą gyvenimą. Tačiau kai tik jam reikėjo eiti į dvarą, iš karto tapo privaloma mokėti lenkų kalbą, į universitetą – lotynų. Ir taip toliau iki šių dienų”, – dėsto Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona.

Kalbininkai siūlo poligloto sąvoką susieti su daugiakalbiškumu, mat Europoje būti poliglotu iš esmės yra hobis. O daugiakalbiškumas susijęs su labai aiškiais kriterijais: turėtume mokėti nors vieną tarptautinio bendravimo kalbą, taip pat išmanyti kaimynų kalbas (rusų, lenkų, latvių) bei nors vieną iš romanų kalbų – prancūzų, italų ar ispanų.

“Čia ir būtų tas lietuvio, norinčio daryti karjerą, kalbų minimumas. Tad tokios kalbų mokėjimo apimties nereikėtų laikyti poliglotizmu. Daugiakalbiškumas pirmiausia yra Europos Sąjungos skatinamas dalykas, kuris šiuolaikinėje visuomenėje neišvengiamas. Tad logiška, kad žmogus, viršijantis šį minimumą, jau tampa poliglotu. Tiesa, gali kilti klausimas – kiek viršija? Nežinau”, – prisipažįsta A.Smetona.

Nebijokime daryti klaidų

Talino universiteto rektorius, estų poetas, eseistas, vertėjas, senosios japonų literatūros specialistas, filosofas profesorius Reinas Raudas lietuviškai kalba laisvai. Mūsų kalbos jis pradėjo mokytis 1978 m., dar iki susituokdamas su lietuve Rosita. Paprašytas suskaičiuoti, kiek kalbų moka, R.Raudas neranda tikslaus atsakymo. Vienas moka, kaip pats vadina, buitiniu lygiu – latvių, vengrų, portugalų, persų, turkų ir dar kelias. Universitete paskaitas yra skaitęs estiškai, angliškai, suomiškai, lietuviškai, japoniškai, rusiškai ir vokiškai, sako, kad turbūt sugebėtų ir prancūziškai, tik reikėtų šiek tiek prisiminti. Grožinės literatūros, be minėtų kalbų, yra skaitęs ir ispaniškai, itališkai, švediškai, lenkiškai, klasikine kinų ir klasikine japonų kalba, iš lotynų, senosios graikų, kitų skandinavų kalbų pats išsiverčia straipsniams reikalingas citatas. Be to, tvirtina, kad dar nemažai kalbų nevartodamas yra primiršęs, tad reikėtų tiesiog jas atgaivinti.

Čia kyla klausimas: galbūt poliglotai kalbų mokosi pagal kažkokią ypatingą ar stebuklingą metodiką? Galbūt iš jų galima būtų pasisemti žinių, kaip greitai ir rezultatyviai mokytis kalbų.

“Mokantis kalbų svarbiausia niekada nebijoti daryti klaidų ir niekada neįsižeisti, kai iš jūsų juoksis. Taip pat reikia iš anksto suprasti, kam ta kalba jums reikalinga, – dėsto R.Raudas. – Man patinka naudotis vadovėliu su garso įrašais: galima iš ryto išsiaiškinti teksto struktūrą ir klausytis įrašo dirbant kitus darbus, kol mintinai atsimenu, nes gero vadovėlio tekstus galima pasitelkti bendravimui jų niekaip nekeičiant. Jau po to ateina gebėjimas sudaryti savo sakinius”.

Tokios mokymosi metodikos laikosi ne visi praktikai. Lietuvos kultūros tyrimų instituto filosofijos doktorantas Gediminas Degėsys laisvai kalba, rašo, klausosi ir skaito lietuvių, rusų, vokiečių, esperanto, anglų, italų, ispanų, prancūzų, zulų, suahelių ir latvių kalbomis. Taip pat nemažai kalbų yra mokęsis ar mokosi dabar: kinų, japonų, turkų, estų, arabų bei kitų.

Esame sugadinti žodžio “motyvacija”

“Kalbėti dešimčia kalbų nėra sunku, bet labai svarbu, kiek plačiai tą kalbą moki. Ir pradėjęs mokyti mokinius niekuomet nedarau taip kaip per kalbų kursus, kuriuose vadovaujamasi šūkiu “kalbame nuo pirmos pamokos”. Pradėdamas mokyti aš imu ne palengvintus, o sunkius tekstus, pirmiausia labai daug skaitoma ir pasakojama. Tuomet eiliniai dialogai jau tampa juoku. Mokantis kalbos labai didelė paslaptis yra atpasakojimas. Pabandykite perskaitytą tekstą po antros pamokos išsivertę papasakoti. Mano mokymo metodikoje gramatikos yra minimaliai, mat gramatika ateina vartojant kalbą, o mokyti taisyklių man atrodo beprasmiška”, – teigia G.Degėsys.

"Veido" archyvas

Filosofijos doktorantas G.Degėsys laisvai kalba dešimčia kalbų

Pasak jo, labai svarbūs momentai – kalbą prisipratinti ir sugebėti į ją pažvelgti iš viršaus: “Aš kalbą mokausi labai keistai. Pavyzdžiui, dabar mokausi kelių Afrikos kalbų, bet tai tikrai nėra sėdėjimas prie stalo, pratimų darymas ir vadovėlių skaitymas. Prie lovos pasidedu knygą, žodynėlį ir ryte prieš atsikeldamas penkias minutes perskaitau tai, ką jau buvau užsirašęs, ir dar prisirašau kažką naujo. Ir taip kasdien. Tad taip einu kalbos link ir prie jos priprantu. Tuomet jau pradedu žiūrėti televiziją, parsisiunčiu dainų”.

Taip pat sakoma, kad ypatingų gabumų mokantis kalbų nereikia, tačiau būtinas užsispyrimas, mat pagrindus tiesiog reikia išmokti mintinai.

“Mokantis kalbos reikia ieškoti panašumų su tomis kalbomis, kurias jau moki. Pavyzdžiui, ir nemokėdamas lenkų kalbos, bet kalbėdamas rusiškai, pusmetį pagyvenęs Lenkijoje laisvai pramoksi šios kalbos. O mokytis korėjiečių kalbos man lengviau, nes turiu japonų kalbos pagrindus – šių kalbų gramatika beveik identiška”, – panašumų ieškoti siūlo penktus metus Korėjoje gyvenantis ir šiuo metu Seulo “Kyung Hee” universitete daktaro disertaciją apie hieroglifų tarimą, lyginant japonų ir korėjiečių kalbas, rašantis Martynas Šiaučiūnas. Jis laisvai kalba lietuvių, rusų, anglų, japonų ir korėjiečių kalbomis, taip pat galėtų susikalbėti prancūziškai, vokiškai, lenkiškai ir kiniškai.

"Veido" archyvas

“Mokantis kalbos reikia ieškoti panašumų su tomis kalbomis, kurias jau moki, – tikina poliglotas M.Šiaučiūnas

Išgirdęs klausimą apie tai, kaip kalbas pritaiko gyvenime, kitas mūsų pašnekovas G.Degėsys skuba paneigti stereotipą, kad kalbos mokomasi tik esant praktinės naudos. “Klysta visi, kurie klausia apie motyvaciją. Jei būčiau taip mąstęs, nebūčiau išmokęs nė vienos kalbos. Jei patinka, reikia ir mokytis. Esame sugadinti žodžio “motyvacija”. Juk ir aš mokausi net ne Šiaurės, o Pietų Afrikos kalbų. Gal niekuomet ten net nenuskrisiu, bet man gražu. Tai bandau paaiškinti ir savo mokiniams bei jų tėvams. Dabar pastebiu tendenciją, kad randasi vis daugiau besimokančiųjų retų kalbų. Juk retų kalbų gidai uždirba gerokai daugiau nei populiariųjų. Taip pat reikalingi ir vertėjai iš retų kalbų. Mokėjimas pritaikyti kalbą priklauso nuo paties žmogaus – reikia būti aktyviam, domėtis, tuomet atsiras ir galimybių”, – įsitikinęs G.Degėsys.

Lenk medį, kol jaunas

Specialistų teigimu, daugiausiai kalbų moka tie, kurie jų mokytis pradėjo vaikystėje. Tai patvirtina ir visi “Veido” kalbinti pašnekovai.

R.Raudas gyvendamas Estijoje jau vaikystėje ėmė žiūrėti Suomijos televiziją, o kai tėvai pavargo jam vertėjauti, pradėjo mokytis pats. Tada jam buvo vienuolika. Vėliau ėmėsi ir švedų kalbos vadovėlių. Namie taip pat buvusi didelė vokiškų knygų biblioteka, drauge R.Raudas mokėsi anglų ir rusų kalbų.

“Šiek tiek gabumų reikia, bet pirmiausia reikia noro. Ir dar reikia šitą gebėjimą ištobulinti kuo anksčiau. Pradėti mokytis kalbų po 30 metų jau vėloka, mat smegenyse viskas susiklostę. Aišku, kažkiek kalbų išmokti galima, bet tai reikalauja daugiau laiko ir energijos”, – mano profesorius.

Vis dėlto nesuspėjusieji pradėti mokytis gali ir vėliau. Įkvėpimui – praktinė idėja. R.Raudas vyksta tik į tas šalis, kurių kalbą moka. Kai įprastai kitiems pakanka nusipirkti bilietus, susikrauti lagaminą, ir kelionei jau pasirengta, jis dar mokosi ir kalbos. Po mūsų pokalbio profesorius planavo eiti į knygyną pirkti bulgarų kalbos vadovėlio, mat po mėnesio suplanuota kelionė į Bulgariją. O kur šią vasarą keliausite jūs?

Daugiakalbės – mažesnės ES šalys

“Eurobarometro” duomenimis, daugiausiai kalbų mokantys Europos Sąjungos piliečiai yra Liuksemburgo gyventojai, kurių 99 proc. moka bent vieną užsienio kalbą. Antrąją ir trečiąją vietas užima slovakai (97 proc.) ir latviai (95 proc.). O Lietuvoje, neskaičiuojant gimtosios kalbos, bent vieną užsienio kalbą moka 92 proc. gyventojų.

28 proc. europiečių moka dvi užsienio kalbas, Lietuvoje šis nuošimtis gerokai didesnis – 51 proc. Populiariausios antrosios kalbos yra anglų, prancūzų ir vokiečių, po jų – ispanų ir rusų.

Lietuvoje mažiausiai tris užsienio kalbas mokantys nurodė 16 nuošimčių gyventojų. Tyrimai atskleidė, kad labiau daugiakalbės yra mažesnės valstybės narės, kurių gyventojai kalba keliomis valstybinėmis kalbomis, taip pat šalys, kurių gimtosios kalbos rečiau vartojamos pasaulyje arba tarp kurių ir jų kaimyninių šalių vyksta “kalbiniai mainai”.
“Eurobarometro” duomenimis, daugiausiai kalbų mokantieji yra jaunimas, pagal pareigas – vadovai, taip pat savo verslo savininkai ir kiti tarnautojai.