BFL

Kodėl Prezidentė Dalia Grybauskaitė taip nevykusiai bandė išsiginti savo žodžių? 3 klausimai politologui dr. Laurui Bieliniui.

– Praėjusį pirmadienį Prezidentė, reaguodama į Saviečių kaimo tragediją, pasiūlė steigti naują biurokratinę įstaigą – Vaiko teisių apsaugos inspekciją. Po kelių dienų ji savo žodžių išsigynė. Kas šioje istorijoje jums atrodo klaidingiau: kalbėti nepagalvojus ar vėliau neigti, ką pasakius?

– Kiekvienam kalbėjimui reikia labai rimtai rengtis, ir kuo aukštesnio statuso žmogus, tuo rimčiau reikia ruoštis.

Esmė ta, kad Prezidentė tikrai buvo nepasiruošusi, akivaizdu, ji nežinojo realių faktų, galimybių. Galų gale iki galo nesuvokė sistemos ir kaip ji funkcionuoja. Greičiausiai ji pakliuvo į situaciją, kai po savo pareiškimo sulaukė daug kritikos, o tada teko keisti nuomonę, bandyti aiškinti, kad ji kalba ne apie institucijas, o apie funkcijas.

– O kaip vertinate tai, kad vėliau prezidentas.lt puslapyje atgaline data buvo pakeistas pranešimo spaudai turinys – iš jo išbrauktas anksčiau čia buvęs siūlymas steigti Vaiko teisių apsaugos inspekciją?

– Štai čia aš tiesiog net nesuprantu, kas vyksta. Juk klysti žmogiška, todėl Prezidentė galėjo labai paprastai ir aiškiai pasakyti – ko gero, aš suklydau, ir pasitaisiusi pasakyti, ką norėjo pasakyti. Šiuo atveju ji transliuoja kažkokį Vladimiro Putino elgseną primenantį kalbėjimą: kalti visi aplinkui, neteisūs tie, kurių aš nemyliu, o aš niekada neklystu. Prezidentė, pati sau susikūrusi štai tokią laikyseną, dabar turi dėl to kentėti. Ji išsisukinėjo, pabandė pakeisti faktus, tiksliau, neigti, ką kalbėjo. Tai atrodo juokinga, nekelia nei jos, nei visos Lietuvos prestižo – juk ji atstovauja visai Lietuvai, ją reprezentuoja. Todėl aš manau, kad Prezidentas turi nebijoti prisipažinti klydęs – tai būtų visiškai normalu.

Ji turi būti savikritiška – ir padėtis iš karto pasitaisytų. O jeigu jai taip sunku tą padaryti, tegul suverčia kaltę kuriam nors iš dokumentus rengusių savo patarėjų. Juk aukščiausiuos valdžios lygyje yra visokiausių triukų, kurie leidžia išsisukti. Bet svarbiausias moralinis instrumentas – nebijoti prisipažinti suklydus.

– Tačiau visuomenė į šiuos Prezidentūros veiksmus beveik nesureagavo. Ar tai liudija, kad esame pernelyg atlaidūs, nepakankamai reiklūs?

– Tai ne atlaidumas, o abejingumas viskam. Visuomenė, ko gero, yra kritiška, bet kritiška tik tuomet, kai turi kompetencijos vertinti, kai kvalifikuotai žiūri į problemą. Šiuo atveju didžioji dalis visuomenės atsainiai žiūri į problemą.