Į Lietuvos knygynus jau keliauja vertinga knyga “Kalbos, pakeitusios pasaulį”. Į šį puikų kalbų rinkinį sudėti dvasią keliantys himnai demokratinei laisvei, apibendrinantys mūsų puoselėjamus padorumo ir laisvės principus, bei kilnūs žodžiai, skleidžiantys pasaulyje šviesą. “Veidas” siūlo ištrauką iš šios knygos – istorinę 1990 m. Václavo Havelo kalbą.

VÁCLAVAS HAVELAS
„Mes gyvename užterštos moralės aplinkoje“
Čekijos komunistinės praeities apžvalga per radiją, 1990 m. sausio 1 d.

1939 m. Hitlerio armija užgniaužė Čekoslovakijos nepriklausomybę. Po Antrojo pasaulinio karo ir komunistinio perversmo šalis iš esmės pateko Sovietų valdžion, o 1968 m. reformų šalininkui Alexanderiui Dubčekui pabandžius sistemą liberalizuoti per vadinamąjį Prahos pavasarį, viskas baigėsi Varšuvos sutarties organizacijos tankų įsiveržimu. Tikrą laisvę Čekoslovakija atgavo tik po taikios Aksominės revoliucijos 1989 m. gruodį, žlugus Čekoslovakijos, kaip ir kitų regiono valstybių, komunistiniam režimui. Žmogus, kurį visuomenė išrinko savo naujuoju prezidentu, buvo iškilus dramaturgas, žymus disidentas ir, daugelio žmonių akimis, tautos sąžinė – Václavas Havelas.
Visi žino, kad literatūrai ir kitiems menams autoritarinėse valstybėse skiriamas didesnis dėmesys, ten kūriniai ypač kruopščiai nagrinėjami ieškant valdančiojo režimo kritikos. Būtent taip viskas buvo ir Čekoslovakijoje. Havelas atėjo į teatrą, kai iš jo atėmė galimybę mokytis universitete (mat buvo kilęs iš pasiturinčios šeimos). Septintajame dešimtmetyje jis rašė absurdo pjeses, kuriose gudriai ir sąmojingai kritikavo komunistinės sistemos nelogiškumą ir korupciją. Bet po Prahos pavasario prasidėjo sisteminės inteligentijos ir menininkų represijos, Havelas buvo paskelbtas „klasiniu priešu“, iš jo atėmė pasą, o kūrinius uždraudė. Vėliau jam keletą kartų siūlė emigruoti iš šalies, bet Havelas nusprendė verčiau likti krislu valdžios akyje, taręs, kad „išvykti – ne išeitis iš šios žmogiškos situacijos“.
1977 m. dramaturgas, palaikomas šimtų Čekijos inteligentų, padėjo sudaryti “Chartiją 77″ – svarbų žmogaus teisių dokumentą. Esė “Moc bezmocných” („Bejėgių jėga“, 1978) Havelas apkaltino režimą, kuriantį pagedusios moralės asmenų visuomenę, o kitais metais buvo nuteistas ketverius su puse metų kalėti. Tačiau jo pjesės sulaukė sėkmės užsienyje, jis gavo gausybę premijų, jį gynė tokie asmenys, kaip dramaturgas Tomas Stoppardas (irgi čekų kilmės). Ignoruoti Havelą, tapusį vienu garsiausių pasaulyje politinių kalinių, tapo sudėtinga. 1989 m. opozicinis Piliečių forumas, prie kurio įkūrimo prisidėjo ir Havelas, pagaliau išstūmė komunistus iš vyriausybės, o gruodį naujasis Čekoslovakijos parlamentas Havelą išrinko prezidentu. Tai buvo neįtikėtinas posūkis.
1990 m. sausio 1 d. Havelas per radiją kreipėsi į tautą. Jo kalba daug kuo stebino. Jis nedžiūgavo, veikiau tai buvo apmąstymas, kaip moraliai bankrutavęs režimas vertė žmones prisidėti prie daromo blogio. Havelas kalbėjo apie sistemą, kuri naikino vertybes ir žmogiškus jausmus, skleidė cinizmą ir bejėgiškumą. Tai buvo nepaprastai įtaigus ir meistriškai sukurtas pranešimas, lengvai pritaikomas visiems šio pasaulio autoritariniams režimams.

V.Havelo kalba

Mes gyvename užterštos moralės aplinkoje. Mes moraliai sergame, nes įpratome sakyti ne tai, ką galvojame. Mes išmokome niekuo netikėti, ignoruoti vienas kitą, rūpintis tik savimi. Tokios sąvokos, kaip meilė, draugystė, užuojauta, kuklumas ar atlaidumas, neteko svarbos, daugeliui iš mūsų jos bereiškia psichologines ypatybes arba tapo panašios į iš senovės laikų atklydusius sveikinimus, šiek tiek juokingus kompiuterių ir erdvėlaivių eroje. Tik nedaugelis iš mūsų galėjo garsiai pareikšti, kad valdžia neturi būti visagalė ir kad specialūs ūkiai, tik jai gaminantys ekologiškai švarius, aukščiausios kokybės maisto produktus, savo produkciją turėtų siųsti mokykloms, vaikų namams ir ligoninėms, jeigu jau mūsų žemės ūkis nepajėgus aprūpinti ja visų. Buvęs režimas, apsiginklavęs arogantiška ir nepakančia ideologija, vertino žmogų kaip gamybinę jėgą, o gamtą – kaip gamybos įrankį. Šitaip buvo suduotas smūgis pačiai jų esmei ir tarpusavio ryšiui. Talentingi ir nepriklausomi žmonės, sumaniai dirbantys savo šalyje, buvo prilyginti veržlėms ir varžtams, jie buvo paversti detalėmis kažkokios milžiniškos, triukšmingos ir šlykščios mašinos, kurios tikroji prasmė niekam nežinoma. Mašina, kuri gali tik viena: lėtai, tačiau neišvengiamai sudilinti save pačią ir savo veržles bei varžtus.
Kalbėdamas apie užterštą moralinę aplinką, kalbu ne tik apie ponus, kurie valgo ekologiškai užaugintas daržoves ir nesidairo pro savo lėktuvo langus. Kalbu apie mus visus. Mes įpratome prie totalitarinės sistemos, priėmėme ją kaip nekintamą, ir taip padėjome pratęsti jos gyvavimą. Kitaip tariant, mes visi – nors, savaime suprantama, skirtingai – esame atsakingi už tai, kad totalitarinė mašina veikė; nė vienas iš mūsų nėra vien tik jos auka, mes visi ją kūrėme. Kodėl taip kalbu? Būtų labai neprotinga liūdną pastarųjų keturiasdešimties metų palikimą priimti kaip kažką svetima, paveldėtą iš kokio nors tolimo giminaičio. Priešingai, turime priimti šį palikimą kaip nuodėmę, kurią padarėme prieš save pačius. Jei manysime šitaip, suprasime, kad niekas kitas, tik mes patys galime kažką pakeisti. Negalime dėl visko kaltinti buvusių vadovų, ir ne tik todėl, kad tai būtų neteisinga, bet ir todėl, kad tai atbukintų pareigos, šiandien iškilusios kiekvienam iš mūsų, jausmą – pareigos veikti nepriklausomai, laisvai, racionaliai ir skubiai. Neapgaudinėkime savęs: geriausia pasaulyje vyriausybė, geriausias parlamentas ir geriausias prezidentas mažai ką gali pasiekti vieni. Lygiai taip pat klaidinga būtų tikėtis iš jų kokio nors universalaus vaisto. Laisvė ir demokratija − tai kiekvieno iš mūsų dalyvavimas, taigi, ir atsakomybė.