Užsienio reikalų ministerijos globojamo „smegenų centro“ atstovų svaičiojimai apie esą neteisėtą Kaliningrado srities priklausomybę Rusijai duoda pagrindą Kremliaus propagandai kaltinti Lietuvą, neva ši turinti Rusijai teritorinių pretenzijų.

Neseniai per Lietuvos žiniasklaidą nuvilnijo gandas, esą Sovietų Sąjungai po karo atitekusi Rytų Prūsijos šiaurinė dalis, vėliau tapusi Kaliningrado sritimi, o Lietuvoje dažnai vadinama Karaliaučiumi, Rusijai teisiškai nepriklausanti. „1945-aisiais Potsdamo konferencijos metu Karaliaučiaus sritis jai buvo patikėta administruoti 50-iai metų, – portalui lrt.lt pareiškė Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas Laurynas Kasčiūnas. – 50-ies metų terminas jau senokai išsekęs, tad prielaidų kelti klausimą tikrai yra.“

Šį ganėtinai sensacingą po Užsienio reikalų ministerijos egida veikiančio „smegenų centro“ Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vedėjo pareiškimą LRT tinklalapiui netruko perspausdinti kiti interneto portalai, jo vertimas į rusų kalbą, pervadintas „Europiečiai atsiminė Kaliningrado srities sugrąžinimo sąlygas“ atsidūrė Ukrainos žiniasklaidoje. Galima neabejoti, jog ši „naujiena“ savo kelionės po rusakalbius interneto portalus dar nebaigė: juk ne juokas, kai iš esmės Lietuvos Vyriausybės struktūra teigia, kad Rusija savo vakarinį eksklavą – Kaliningrado sritį valdo neteisėtai, nes jai tam skirtas laikas baigėsi. O kadangi užgrobdama Krymą ir kėsindamasi į kitas Rytų Ukrainos teritorijas Rusija pamynė tarptautines normas, draudžiančias keisti valstybių sienas jėga, tai laikas Rusijai priminti, kad ir iš jos Karaliaučių galima atimti. Ar bent jau pareikšti, esą tam, pasak L.Kasčiūno, yra pakankamų „teisinių ir politinių pagrindų“.

Toks formaliai svarbaus veikėjo (be vadovaujamų pareigų RESC, L.Kasčiūnas yra Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų tarybos narys, buvo Seimo pirmininkės Irenos Degutienės patarėjas užsienio politikos klausimais) viešas pareiškimas būtų smerktinas netgi ramiomis aplinkybėmis, o dabar, kai tarp Lietuvos, kitų Baltijos šalių ir Rusijos – faktinė karo padėtis, yra visiškai skandalingas ir netoleruotinas.

Mat L.Kasčiūno teiginys, esą Potsdamo konferencija patikėjo Rusijai 50-iai metų administruoti Karaliaučiaus sritį, yra visiškai melagingas ir neturintis nieko bendra su tikrove. Šiais laikais kiekvienas norintis gali atsiversti internete Potsdamo konferencijos nutarimus, liečiančius Rytų Prūsijos dalybas, ir pamatyti, kad juose nėra nė žodžio apie kažkokius „50 metų“ ar „laikiną administravimą“. Ten labai aiškiai kalbama apie „ultimate transfer“, tai yra „galutinį perdavimą“.

Kad tą 50-ies metų terminą jis pats prasimanė, idant „apibrėžtų laikinumo ribas“, L.Kasčiūnas vėliau pats pripažino feisbuke vykusioje diskusijoje šia tema. Tik kažkodėl jo įvardytieji 50 metų tiksliai atitinka tą „urban legend“ (miesto legenda – taip priimta vadinti jokio pagrindo neturintį gandą, kuriuo visi besąlygiškai tiki ir pasakoja kaip neginčytiną faktą), kuri Lietuvos visuomenėje sklando mažiausiai keturis dešimtmečius. Bent jau aš iš suaugusiųjų, mėgusių diskutuoti apie politiką, tai išgirdau apie 1979-uosius, kai trumpam apsilankius Kaliningrado srityje visi baisėjosi jos apleistumu. Tuomet ir nuskambėjo paaiškinimas, esą rusai nieko neinvestavo į Kaliningradą, nes šis jiems po karo buvo perduotas tik laikinai valdyti penkiems dešimtmečiams, todėl esą Sovietų Sąjunga ir Helsinkio konferencijos dokumentus sutikusi pasirašyti, nes ten garantuotas sienų neliečiamumas Europoje. O štai dabar, kai Helsinkyje patvirtintos sienos, tai gal ką ir pakeis.

Vėliau, jau po nepriklausomybės atkūrimo, šią „urban legend“ teko girdėti ir skaityti daugybę kartų – iš politikų, visuomenės veikėjų, išeivijos teisininkų ir politologų. Ambasadorius Česlovas Stankevičius tą „laikiną administravimą 50-iai metų“ buvo paminėjęs netgi rimtame straipsnyje, rašytame viename NATO leidinyje. Deja, į laišką su klausimu, kokiais dokumentais remiantis tai teigiama, atsakymo negavau. Na, bet „uraban legend“ tokia ir turi būti – visi ją kartoja, niekas įrodymų neduoda.

Teiginys, esą Kaliningrado srities likimas turi būti galutinai nustatytas tarptautinėje konferencijoje, kuri neįvyko, tad ir srities teisinė priklausomybė nenulemta, taip pat neatlaiko kritikos. Paprastai šitai teigiama remiantis neoficialių Potsdamo konferencijos metu vykusių pokalbių protokolu, kuriame britai ir amerikiečiai užsirašę, jog sovietų užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas pritaręs, kad galutinis teritorijų perdavimas negalimas be galutinės taikos konferencijos nutarimo („peace settlement“). Išeivijos politologas Richardas Krickus remiasi taip pat neoficialiais buvusio JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojo Strobe’o Talboto pasakymais, esą JAV pripažįsta Kaliningrado sritį Rusijai tik de facto, o ne de jure (faktiškai valdomą, bet be formalaus teisinio pagrindo).

Tačiau visi šitai teigiantieji apeina faktą, kad 1990-aisiais, sprendžiant Vokietijų suvienijimo ir galutinės Vokietijos ir Lenkijos sienos klausimą, tokia konferencija (Final Settlement with Respect to Germany) įvyko. Joje, dar vadinamoje „Sutartis dvi + keturios“, dalyvavo dvi Vokietijos – Rytų ir Vakarų bei keturios Antrojo pasaulinio karo valstybės nugalėtojos: Sovietų Sąjunga, Jungtinės Valstijos, Britanija ir Prancūzija. Po konferencijos pasirašytoje sutartyje Vokietija atsižadėjo visų savo iki Antrojo pasaulinio karo turėtų žemių į rytus nuo Oderio-Neisės linijos (sienos su Lenkija). Vėliau šis Rytų Prūsijos ir dalies Vakarų Prūsijos atsisakymas papildomai buvo įtvirtintas Vokietijos ir Lenkijos sutartimi dėl sienos. Taip Kaliningrado srities klausimas buvo išspręstas, ir Lietuva netiesiogiai tai patvirtino 1997 m. pasirašydama su Rusija sutartį dėl sienos, kuri, kaip žinoma, riboja mus su buvusiais Rytprūsiais. Jeigu Lietuva būtų turėjusi abejonių dėl juridinės Kaliningrado srities priklausomybės, sienos sutarties su Rusija pasirašymas būtų buvęs neįmanomas.

Nėra labai svarbu, kad šis neatsakingas pasipuikuoti norinčio veikėjo leptelėjimas atgaivino lietuvių atmintyje „urban legend“ apie neva neteisėtą Kaliningrado priklausymą Rusijai. Kur kas blogiau, kad jis suteikia dar vieną instrumentą Kremliaus propagandai kalbėti apie iš Lietuvos, NATO narės, reiškiančios teritorines pretenzijas, kylančius karinius pavojus Kaliningrado sričiai, kaip tai 2012 m. padaryta Rusijos generalinio štabo viršininko Nikolajaus Makarovo pranešime Federacijos Tarybai. Ir tai duoda pagrindo kokiai nors Rusijos provokacijai Lietuvos atžvilgiu.