Atskirta nuo Rusijos Kaliningrado sritis savo ateities perspektyva laiko suartėjimą su Europos Sąjunga.

“Čia turbūt aptiktume bet kokią įmanomą problemą: didelę taršą, plintančias infekcines ligas, užsilikusias atomines ir karines atliekas”, – tokį Kaliningrado srities vaizdą nupiešė buvęs Švedijos premjeras Goranas Perssonas.
Dėl nesprogusių karo liekanų, kurių likę apie 100 tūkst. tonų, politikas buvo teisus, bet jis nepastebėjo gražiosios Kaliningrado srities pusės ir dvilypumų. Jų šaknys glūdi istorijoje: čia vis dar stipriai jaučiama šimtmečiais vyravusi vokiška dvasia (kaip sakė poetas Josifas Brodskis, medžiai čia tebesišnabžda vokiškai), tačiau kartu įsigali ir rusiškas tapatumas.
Po Antrojo pasaulinio karo Karaliaučius – istorinė Rytų Prūsijos sostinė – buvo atskirtas nuo Vokietijos ir aneksuotas Raudonosios armijos, o netrukus pervadintas bolševikų revoliucionieriaus Michailo Kalinino vardu. Todėl iki šiol toje pačioje gatvėje greta XIX a. menančių vokiškų raudonų plytų namų išvysime pilkus blokinius Nikitos Chruščiovo laikų daugiabučius. Net ir būdamas geografiškai atskirtas nuo likusios Rusijos teritorijos, apsuptas Europos Sąjungos ir NATO narių Lenkijos bei Lietuvos, Kaliningradas išlieka strategiškai svarbus Rusijos forpostas, bet jo ateitis – miglota.

Reikšmė Rusijai

Nors Kaliningradas – mažiausia Rusijos sritis, apimanti daugiau nei keturis kartus mažesnę nei Lietuvos teritoriją, jis yra reikšmingas dėl istorinių ir geopolitinių priežasčių. Sovietmečiu tai buvo militarizuota ir viena uždariausių teritorijų, o po SSRS žlugimo – Rusijos Baltijos laivyno bazė bei vienintelis neužšąlantis šalies uostas prie Baltijos jūros.
Be to, Kaliningradas atlieka itin svarbų vaidmenį Rusijos politikoje su ES. Vladimiras Putinas dar per pirmąją prezidento kadenciją įvardijo šią sritį kaip „pilotinę” ir turinčią pasitarnauti Rusijos santykių su ES gerinimui, naujų bendradarbiavimo sričių atvėrimui. Tai tapo ypač aktualu ES plėtros į Rytų Europą laikotarpiu, kai Kaliningradas atsidūrė naujų Bendrijos narių apsuptyje, o kartu kilo piliečių ir karinio transporto tranzito, dokumentų ir panašūs klausimai.
Abi pusės pripažįsta, kad tranzito klausimai išspręsti sėkmingai, tačiau kaliningradiečių kelionėms į Lietuvą vis dar reikalingos vizos, kurių pernai iš viso išduota 162 tūkst. Svarbus žingsnis šiuo klausimu žengtas praėjusių metų pradžioje, kai Lenkija ES institucijų padedama susitarė dėl 50 km teritorijos apimančio bevizio režimo Kaliningrado srities gyventojams. Vienintelė sąlyga – Rusijos piliečiams reikia įrodyti, kad Kaliningrado srityje gyvena ne mažiau kaip trejus metus. Tačiau derėtis dėl analogiškų sąlygų su Lietuva Rusija nesutinka.
Kaip pabrėžia „Carnegie Europe” ekspertai, atviresnės sienos leidžia kaliningradiečiams susipažinti su ES valstybėmis, palyginti politinę padėtį, įgyti išsilavinimą. Dalis Kremliaus radikalų priešinosi beviziam režimui, baimindamiesi, kad tai paskatins piliečių sujudimą ir permainas. Tačiau šis žingsnis yra būdas prezidentui V.Putinui įrodyti, kad Rusijos sienos, priešingai, nei manoma daugelyje Europos valstybių, yra saugios, o kartu pasiekti seną tikslą – užtikrinti bevizį režimą visiems Rusijos piliečiams.

Duobėta ekonomika

Akivaizdu, kad Kaliningradas neišnaudoja viso turimo potencialo. Nors sričiai suteiktas specialus ekonominis statusas, o augimo tempai ne vienus metus viršija Rusijos vidurkį, pagal investicinį klimatą Kaliningrado sritis užima tik 19 vietą iš 30 Rusijos regionų. Be to, pasaulinės finansų krizės laikotarpiu nedarbas čia viršijo šalies vidurkį, o ir žmonių pajamos smuko labiau. Gyventojai dėl to surengė tūkstantinį protestą prieš tuometį gubernatorių Georgijų Boosą.
Šių metų duomenimis, vidutinis mėnesio atlyginimas Kaliningrado srityje, nors ir ūgtelėjęs iki 21,4 tūkst. rublių (apie 1750 Lt), tesudarė 82,4 proc. Rusijos vidurkio. Imta kalbėti, kad dėl tokių sąlygų Kaliningrade „vargšai gyventi neišgali, o turtingesni – nenori”.
Siekdama spręsti šias problemas, šių metų kovo mėnesį Rusijos vyriausybė pristatė plėtros strategiją iki 2020 m., kurioje Kaliningrado sričiai numatė skirti 446 mlrd. rublių (apie 36,5 mlrd. Lt). V.Putinas tokį planą kritikavo, pabrėždamas, kad biudžete tam realiai numatyta 23 kartus mažesnė suma – vos 19 mlrd. rublių (1,5 mlrd. Lt).
Gaidaro instituto eksperto Vladimiro Nazarovo teigimu, regiono raidai svarbiausia ne skiriama pinigų suma, o tikslinis jų panaudojimas. „Jei nebus atliekama sąnaudų ir naudos analizė bei tobulinamos valdymo struktūros, iš investicijų nebus daug naudos. Svarbu, kad Kaliningradas būtų ekonomiškai atviresnis nei likusi Rusijos dalis, pavyzdžiui, supaprastinant muitinės procedūras ir netikrinant per sritį keliaujančių prekių po keliskart”, – pabrėžia ekspertas.
Taigi, nors rusai svajoja Kaliningrado sritį paversti savotišku Honkongo atitikmeniu, kol kas tai atrodo kaip paprasčiausios fantazijos ir klejojimai. Šiuo metu Kaliningrado sričiai iki Honkongo – kaip iki mėnulio.

Problemos verčia atsisukti į Vakarus

Kaliningrade studijuojanti Marina Karlova vis dėlto nepraranda optimizmo: „Esu buvusi kitose Rusijos dalyse ir galiu pasakyti, kad Kaliningrado padėtis palyginti labai gera. Ką mums reiškia būti europietiškiems? Pirmiausia – turtingesniems, geriau išsilavinusiems, lydimiems sėkmės. Manau, kad čia gyvenantys žmonės yra būtent tokie.”
Jai antrina jaunas vargonininkas Artiomas Chačaturovas: „Kaliningradas – ypatinga Rusijos dalis. Esame Europoje, todėl iš aplinkinių šalių atvykstantys turistai įneša savos kultūros bruožų, kuriuos vietiniai stebi ir didelę dalį perima patys. Kitur to taip aiškiai nepajusi.”
Marina ir Artiomas – tipiški jaunuoliai, jaučiantys europietišką įtaką ir tikintys, kad ateityje Kaliningrade gyvenimas bus gražesnis. Tačiau šis optimizmas atsispindi ir požiūryje į tokias Rusijoje sunkiai pažabojamas problemas, kaip korupcija, lėšų švaistymas, nekompetencija.
Apklausų duomenimis, daugiau nei 10 proc. kaliningradiečių norėtų, kad regionas sistemines problemas spręstų visiškai atsiskirdamas nuo Rusijos Federacijos, o dar penktadalis neatmeta tokio varianto. Iškalbingi ir kiti duomenys: 39 proc. srities gyventojų yra linkę protestuoti (7 proc. daugiau nei Rusijos vidurkis), o parama valdančiajai „Vieningosios Rusijos” partijai čia mažesnė ir siekia apie trečdalį rinkėjų (Rusijoje šios politinės jėgos vidutinis populiarumas siekia 44–46 proc.). Tai nestebina: 2012 m. gyvenimo kokybę esant blogesnę nei 2011-aisiais nurodė net 72 proc. vietos gyventojų.