Armen Sargsjanas / D.A.Dent nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Šiomis dienomis armėnai pagal seną krikščionišką tradiciją mini savo žuvusiuosius per balandžio pradžioje netikėtai įsiplieskusį karą. Daugiau nei 90 sūnų, vyrų ar tėvų negrįžo ir į azerbaidžaniečių šeimas. Praėjo šiek tiek daugiau kaip mėnuo nuo vadinamojo Keturių dienų karo. Už ką padėjo galvas maždaug du šimtai žmonių iki šiol „įšaldytu“ laikytame Kalnų Karabacho konflikte, kuris tik akimirkai patraukė pasaulio dėmesį ir tuoj pat buvo pamirštas, nors bet kada gali atsinaujinti su nauja jėga?

Apie tai – „Veido“ interviu su Kaukazo ekspertu, žinomu Ar­mė­nijos žurnalistu iš Armėnijos medijų iniciatyvų centro Armenu Sarg­sjanu, kuris pats ne kartą lankėsi Kalnų Ka­ra­ba­che tiek prieš Keturių dienų karą, tiek per jį ir po to. Pasak pašnekovo, šis smurto protrūkis sugriovė bet kokias viltis, kad jau daugiau nei dvi dešimtis metų rusenančiame konflikte bus pasiekta taika.

Už tai atsakomybę turi prisiimti ne tik tiesiogiai viena į kitą ginklus nutaikiusios pusės, bet ir nuolat „labai sunerimusi“, bet nieko nedaranti tarptautinė bendrija, savo egoistinių interesų paisančios didžiosios šalys. Tarp jų svarbiausia – abi puses ginkluojanti ir „valdomu konfliktu“ suinteresuota Rusija.

– Informacija apie Keturių dienų karą ir padėtį Kalnų Karabache – gan prieštaringa. Kaip šį konfliktą mato Armėnijos pusė? Kas įvyko pirmosiomis balandžio dienomis šiame Kaukazo regione? Ir kokios to pasekmės?

– Pasak oficialios Armėnijos pozicijos, tai buvo Azerbaidžano agresija prieš Kalnų Karabacho Respubliką, (tarptautinės bendrijos nepripažinta – red. past.). Kalbant paprasčiau, balandžio 2 d. Azerbaidžano armija pradėjo Kalnų Karabacho puolimą dviem kryptimis – šiaurės ir pietryčių. Per pirmą dieną azerbaidžaniečių kariuomenė perėmė kelių pozicijų ir Tališo kaimo, esančio fronto linijoje, kontrolę. Keturi civiliai jo gyventojai buvo žiauriai kankinami, paskui nužudyti: nukirstos galvos, nupjautos ausys. Dvylikametis berniukas žuvo per artilerijos ataką.

Vien per šias keturias dienas oficialiai paskelbta, kad žuvo 90 armėnų ir 93 azerabaidžaniečių kariai.

Tai šokiravo Armėnijos visuomenę, nes nuo 1994 m., kai buvo sutarta dėl paliaubų, tai buvo pirma reali karo grėsmė. Kalnų Karabacho pajėgos bandė sustabdyti azerbaidžaniečių blickrygą, kaip tai pavadino pati Azerbaidžano žiniasklaida. Galiausiai armėnai sugebėjo susigrąžinti daugumą pozicijų, tarp jų ir Tališo kaimą.

Abi kariaujančios pusės naudojo sunkiąją ginkluotę – tankus ir artilerijos sistemas. Azerbaidžano pusė naudojo sraigtasparnius, vieną jų numušė aštuoniolikmetis armėnų karys. Vien per šias keturias dienas oficialiai paskelbta, kad žuvo 90 armėnų ir 93 azerbaidžaniečių kariai.

– Kiekvieną kartą, kai įsiliepsnoja konfliktas, ypač jei jis netikėtas, ekspertai pradeda klausti, kam jis naudingas. Ką laimėjo ar galėjo tikėtis laimėti Azerbaidžano vyriausybė, o gal konflikto atsinaujinimu galėjo būti suinteresuota Armėnijos valdžia?

– Pasižiūrėję į konflikto istoriją matome tris suinteresuotas puses: Kalnų Karabacho gyventojai nori nepriklausomybės ir neįsivaizduoja saugaus gyvenimo Azerbaidžano sudėtyje; Azerbaidžanas Kalnų Karabachą laiko savo dalimi, o Armėnija visada stengėsi padėti etniniams Kalnų Karabacho armėnams. Būtų nuostabu, jei egzistuotų tik šios suinteresuotos pusės, nes jų pozicijas galima būtų derinti, tačiau veikia ir kiti interesai, todėl sutarimo nematyti. Pietų Kaukazas matomas kaip didžių interesų sankirta, kalbant geopolitiniais terminais. Labai daug šalių – nuo Kinijos iki JAV turi čia savo interesų. Vis dėlto aktyviausia žaidėja yra Rusija – Armėnijos strateginė partnerė ir pagrindinė ginklų tiekėja Azerbaidžanui. Skamba šiek tiek keistai, ar ne?

Pranešta, kad Rusija sustabdė Keturių dienų karą jos premjero ir užsienio reikalų ministro pastangomis. Jie tuo metu lankėsi Armėnijoje bei Azerbaidžane ir, žinoma, gavo dozę kritikos iš abiejų pusių.

Visi šie interesai susipynė Kalnų Karabache, krito ant 150 tūkst. vietos gyventojų, o jie tik nori gyventi taikiai. Bet ar taika atitinka kitų pusių interesus?

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) sukurta Minsko grupė, kurioje veikia JAV, Prancūzija ir Rusija, yra atsakinga už derybas dėl Kalnų Karabacho ateities. Ši grupė bando derinti JAV ir NATO, ES ir Rytų partnerystės, Rusijos ir Eurazijos Sąjungos interesus. Dar pridėkime Iraną ir, žinoma, Turkiją, kurios priešiškumas Armėnijai tęsiasi jau šimtmetį, o su Azerbaidžanu sieja artimi ryšiai. Visi šie interesai susipynė Kalnų Karabache, krito ant 150 tūkst. vietos gyventojų, o jie tik nori gyventi taikiai. Bet ar taika atitinka kitų pusių interesus?

– Kaip prognozuotumėte Kalnų Karabacho konflikto eigą? Teigiama, kad Keturių dienų karas galėjo būti tik repeticija – ginklų, taktikos išbandymas.

– Konfliktas tęsiasi ir tęsis. Kiekvieną dieną pa­sienyje žūsta kariai ir civiliai. Po paliaubų paskelbimo ten aktyviai veikia snaiperiai. Ar­mė­nija pasiūlė ESBO stebėti snaiperių veiklą ir pa­reikalauti, kad abi pusės patrauktų juos iš pasienio, bet Azerbaidžanas nesutiko.

Buvo panaudoti modernūs tankai T-90, raketinės sistemos TOS-1, BM-30 „Smerch“, LAR-160, dronai „Kamikaze“, artilerijos sistemos ATMOS-200 ir daug kitos naujausios ginkluotės.

Be to, Azerbaidžano vadovas Ilhamas Ali­je­vas aiškiai pagrasino, kad jei armėnų kariai nenori mirti, jie turi palikti savo pozicijas. Kalnų Ka­rabacho valdžia savo ruožtu bando išlaikyti pasienio liniją, kuri nubrėžta pagal jų Konstituciją. Šis dokumentas remiasi visuotinai pripažintu tarptautinės teisės principu, kad kiekviena tauta turi teisę apsispręsti dėl savo ateities. Taigi tai konfliktas, peraugantis į karą, kurio liudininkai esame mes visi.

– Iš pranešimų matome, kad Azerbaidžanas per Keturių dienų karą naudojo labai modernią ir sudėtingą ginkluotę. Ar ši taktika pasiteisino kalnuotoje ir sunkiai prieinamoje vietovėje?

– Šio karo metu buvo panaudota visa moderni Izraelio ir Rusijos gamybos ginkluotė. Ne­sle­pia­ma, kad Rusija, Turkija ir Izraelis yra pagrindiniai ginklų tiekėjai Azerbaidžanui. Buvo panaudoti modernūs tankai T-90, raketinės sistemos TOS-1, BM-30 „Smerch“, LAR-160, dronai „Kamikaze“, artilerijos sistemos ATMOS-200 ir daug kitos naujausios ginkluotės.

Armėnijos prezidentas pranešė, kad mes naudojame praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio tankus. Tai labai supykdė mūsų visuomenę. „Jei mūsų oligarchai važinėja 2016 m. automobiliais, tuomet ar normalu, kad mūsų tankai yra pra­ėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio?“ – klau­sė žmonės.

"Scanpix" nuotr.

Bet kokiu atveju pranešama, kad Rusija, Iz­rae­lis ir Turkija toliau tieks ginklus Azer­bai­džanui. Armėnija taip pat tęs savo armijos modernizaciją. Pagrindiniai mūsų tiekėjai yra ta pati Rusija, Urugvajus ir Kinija.

Vis dėlto skirtumas tarp gynybos biudžetų yra milžiniškas: prieš metus Azerbaidžano finansų ministerija pareiškė, kad nepaisant smunkančių naftos kainų išlaidos gynybai didės ketvirtadaliu ir sieks 4,8 mlrd. JAV dolerių. Visas Armėnijos biudžetas yra 3,2 mlrd. dolerių, o gynybai skiriama 430 mln. dolerių.

Jei kalbėsime apie taktiką kalnų regione, šį kartą tai nebuvo pėstininkų su lengva ginkluote karas. Rusų raketinė sistema „Smerch“ gali pa­siekti taikinius už 90 km ir tiesiogine žodžio prasme išdeginti 67 hektarų teritoriją. Tai tik vienas pavyzdys. Panaudota dešimtys „Kamikaze“ dronų. Vienas jų atakavo autobusą, žuvo aštuoni žmonės. Taigi taktika pakito.

– Grįžkime prie „nematomų“ žaidėjų šiame konflikte. Ko siekia Rusija, tiek būdama strategine Armėnijos partnere, tiek tiekdama ginklus Azerbaidžanui? Kaip vertinama mintis dislokuoti Rusijos taikdarius konflikto vietoje?

– Aš pridėčiau dar vieną klausimą: ar Rusija nori ilgalaikės taikos Kaukaze? Nėra abejonių, kad Rusija nori dislokuoti čia savo karinius dalinius. Todėl manau, Rusijai yra geriau „valdomas konfliktas“, nei išspręstas konfliktas. Ar būtų priimtinas karinių pajėgų buvimas regione, kuriame vyrauja taika?

Rusijos taikdariai neturės jokio mandato šioje situacijoje, nes tai ne situacija, tai yra karas.

Šiuo metu Armėnijoje yra Rusijos pasienio kariuomenė, nes baiminamasi Turkijos agresijos. Kitos priežasties nėra. Neseniai Armėnijos preziden­tas Seržas Sargsijanas naujienų tarnybai „Bloomberg“ aiškiai pareiškė, kad taikdariai yra tie, kurie palaiko taiką vykstant deryboms: „Ar matėte kažką panašaus: tarkim, mes deramės – jie kariauja?“ – retoriškai klausė prezidentas. Prieš tai jis pareiškė didelį nerimą dėl rusiškų gink­lų, kurie „žudo Armėnijos karius“, tiekimo.

Aš sakyčiau, kad Rusijos taikdariai neturės jokio mandato šioje situacijoje, nes tai ne situacija, tai yra karas. Šis karas bus sustabdytas, kai bus pasiektas kompromisas. Jei bus rastas sprendimas, tuomet nereikės rusų taikdarių, užteks tarptautinių garantijų. Bet tai vėlgi derybų klausimas.

– Kaip konfliktas Kalnų Karabache veikia padėtį visame Kaukaze?

– Turkija dar kartą parodė savo atsidavimą Azerbaidžanui, kaimyninė Gruzija pasiskelbė esanti neutrali, Iranas išreiškė norą padėti derybose, Rusija pademonstravo savo dvejopus standartus, o Azerbaidžanas – kad bet kada pasirengęs pulti, Kalnų Karabacho gyventojai – kad greičiau mirs, bet negrįš į Azerbaidžano sudėtį, Armėnija – kad visada rems armėnus Karabache.

Kas dar? ES ir ESBO išleido pranešimus – tradicinė praktika, kuri nieko nekeičia, nes jie visada išreiškia „didelį susirūpinimą“.

Didžiausias pokytis – ginklų kokybė ir kiekybė. Jie geresni žudymui, įsiveržimui ir šnipinėjimui.

"Scanpix" nuotr.

– Kaip Keturių dienų karas paveikė Kalnų Karabacho ir Armėnijos visuomenę? Kaip tai atsiliepė šalies ekonominei ir politinei situacijai?

– Visų pirma – šokas dėl 90 žuvusių ir 125 sužeistų. Taip pat mes pajutome visą karo žiaurumą. Matėme nukirsdintus žmones. Matėme, kaip Armėnijos kario Kyaramo Sloyano (jazidų tautybės – juos persekioja „Islamo valstybė“) galva buvo nunešta į Azerbaidžano kaimus ir vietiniai fotografavosi su ja, vėliau platino nuotraukas socialiniuose tinkluose. Tarptautinis Raudonasis Kryžius pranešė, kad visi nužudytieji prieš mirtį buvo kankinami. Tai labai panašu į tai, ką daro „Islamo valstybė“. Mes niekada iki šiol nejautėme, kad radikalizmas yra taip arti mūsų.

Žmonės rodo į brangius valdžios pareigūnų rūmus ir klausia, kiek tankų už juos buvo galima nupirkti.

Vėliau pajutome nacionalinę vienybę, ir tai buvo netikėta, turint omeny paplitusios korupcijos ir skurdo kontekstą. Kariai, kurie gyvena skurdžiai, atliko žygdarbius tiesiogine to žodžio prasme. Jie sugebėjo sustabdyti „blickrygą“, turėdami tik pėstininkų ginklų. Jie pašaudavo sraigtasparnius, tankus ir dronus neturėdami reikiamos ginkluotės. Tai irgi buvo tam tikras šokas – juk teigta, kad ši karta niekam tikusi, bet, pasirodo, jos atstovai gali pasipriešinti specialiosioms pajėgoms ir moderniai ginkluotei.

Trečia, atsivėrė korupcijos žaizda. Kad korupcija yra didelė problema, žinoma jau seniai, bet pasipiktinimas ja dabar labai sustiprėjo. Žmonės rodo į brangius valdžios pareigūnų rūmus ir klausia, kiek tankų už juos buvo galima nupirkti. Žmonės pradėjo skelbti aukštų pareigūnų žmonų pajamas ir lyginti jas su dronų ir kitos ginkluotės kainomis (beje, dronų kaina mažesnė).

Kalnų Karabache korupcija nėra taip įsigalėjusi. Ten, manyčiau, yra daugiau demokratijos nei Armėnijoje ar Azerbaidžane.

Šis Keturių dienų karas suteikė antrąjį kvėpavimą kovai su korupcija. Be to, „Panamos dokumentų“ skandalas kilo pačiu laiku ir privertė atsistatydinti kai kuriuos pareigūnus. Linksma, kad vienas atsistatydinusių pareigūnų pareiškė, esą negali susitaikyti su faktu, jog jo vardas minimas kartu su Alijevo vardu. Jis net neužsiminė, kad turėjo monopolinį verslą ir slėpė milijonus „ofšoruose“.

Prezidentas taip pat atleido kelis aukštus Gynybos ministerijos pareigūnus. Kai kurie jų buvo atsakingi už armijos aprūpinimą.

Trumpai tariant: mes liūdime ir mes didžiuojamės, bet kartu esame pikti.

Kalnų Karabache korupcija nėra taip įsigalėjusi. Ten, manyčiau, yra daugiau demokratijos nei Armėnijoje ar Azerbaidžane. Aš pastebėjau ramybę Kalnų Karabache. Nauja karta, kuri negyveno sovietiniame Azerbaidžane, yra laisva ir pasitiki savimi, o vyresnė karta, kuri jau pergyveno karą, mąsto panašiai.

– Visus konfliktus lydi propagandos, informacijos suvaržymo šešėlis. Ar Armėnijos vyriausybė darė kokį spaudimą žiniasklaidai, kaip ši turėtų informuoti visuomenę? Kitaip tariant, ar žmonės turėjo galimybę gauti objektyvią informaciją?

– Greičiau buvo informacijos trūkumas, nei propaganda. Beje, tie dalykai panašūs. Mes turėjome būti kritiški. Kilus karui visi bandėme prisiskambinti kareiviams – draugams ar giminaičiams, esantiems fronte. Tai sukėlė grėsmę, nes abie­jų pusių žvalgyba seka telefonų skambučius. Be to, buvo atvejų, kai informacija pasklido so­cialiniuose tinkluose. Todėl vyriausybė išplatino pareiškimą, įspėjantį apie tokių skambučių grėsmę.

Tad vienintelis informacijos šaltinis – tik valdžia. Mes nežinojome apie dingusius, žuvusius karius ir civilius. Taigi dalis informacijos buvo slepiama.

Vis dėlto šią informacijos blokadą armėnų žurnalistams pavyko pralaužti. Kalnų Ka­ra­ba­chas neuždarė užsienio žurnalistams įvažiavimo į jo kontroliuojamas teritorijas. BBC, „Al Jazeera“ ir kitos tarptautinės žiniasklaidos kompanijos siuntė savo korespondentus į konflikto vietą.

Taigi propagandinio spaudimo nebuvo, o trū­ko informacijos, bet kai žurnalistai atsidūrė konflikto vietoje, pavyko pasiekti balansą.

– Jūsų patirtis nušviečiant šį konfliktą – didelė. Rengėte reportažus, kalbinote abi konflikto puses – tiek azerbaidžaniečius, tiek armėnus. Ar po šio Keturių dienų karo matote taikaus konflikto sprendimo perspektyvų?

– Dabar, kai atsakinėju į jūsų klausimus, armėnų miestas Kalnų Karabache Martakertas yra apšaudomas. Žuvo keli kariai. Žinau, kad armėnų armija taip pat apšaudo Azerbaidžano miestus ir žūsta civiliai.

Armėnijos prezidentas pareiškė, kad laukia labai konkretaus tarptautinės bendruomenės, turint omeny ES, ESBO ar Rusiją, pareiškimo. Paaiškinsiu: tai reiškia, kad Armėnija nori tarptautinio tyrimo, kuris išaiškintų, kas pradėjo karą. Tai mums svarbu, nes Azerbaidžanas užpuolė Kal­nų Karabachą, bet tarptautinė bendruomenė ragina mus visus išlikti ramius. Tai siutina tiek politikus, tiek žmones. Helsinkio susitarimo dėl Kalnų Karabacho trys pagrindiniai punktai yra tokie: nepradėti karo ar grasinti panaudoti karinę jėgą; spręsti klausimą vadovaujantis valstybių teritorinio integralumo principu; spręsti klausimą vadovaujantis tautų apsisprendimo laisvės principu.

Abi visuomenės turi gebėjimų ieškoti idėjų ir pasėti karo arba taikos sėklą. Labai gaila, bet mes nesame pasiruošę taikai.

Visi trys punktai buvo pažeisti. Kai aš susitiksiu su savo kolegomis iš Azerbaidžano, mes kalbėsimės apie kartų skirtumus. Mes esame karo, kuris baigėsi prieš 22 metus, karta. Mums lengva kalbėtis ir diskutuoti. Dar lengviau tai būtų daryti naujajai kartai, tiems, kurie gimė po karo ir dabar yra 22 metų amžiaus. Bet jie vėlgi tapo kito karo, kitų žudynių liudininkais, ir visas per tuos metus sukurtas įdirbis buvo sunaikintas per keturias dienas.

Mes galime ruoštis karui arba taikai. Abu variantai įmanomi. Abi visuomenės turi gebėjimų ieškoti idėjų ir pasėti karo arba taikos sėklą. Labai gaila, bet mes nesame pasiruošę taikai. Tai mano asmeninė nuomonė, asmens, kuris jau ilgą laiką dirba žurnalistu šiame konflikte.

Jei nesame pasiruošę taikai, kita galimybė – karas. Taigi dabar taikos idėja nužudyta ir subombarduota, kaip mūsų visų – tiek armėnų, tiek azerbaidžaniečių – kaimai ir miestai.

"Scanpix" nuotr.

– Vis dėlto gal galime baigti interviu šiek tiek pozityvesne gaida? Armėnai visada garsėjo kaip turintys puikų humoro jausmą, optimistai. Ar žmonės dar juokauja gatvėse?

– Tikriausiai minėjau, kad po kiekvieno susirėmimo ESBO Minsko grupė ar kokia kita tarptautinė organizacija išplatina pranešimą, kuriame ragina Armėniją ir Azerbaidžaną laikytis paliaubų ir siekti taikos. Šie pareiškimai – visada vienodi, todėl niekam neįdomūs. Taigi keli armėnų programuotojai sukūrė programėlę, kuri ESBO pareigūnams „palengvina“ darbą: iš žodžių „mes“, „taika“, „baigti“, „politinis“, „nedelsiant“, „dialogas“, „problemos“, „Armėnija“, „Ka­ra­ba­chas“, „Azerbaidžanas“, „ragina“ ši programa nuo­lat formuoja skirtingus sakinius, tačiau sakinių esmė nesikeičia – tik naudojami sinonimai, keičiamos žodžių vietos sakiniuose. Tai ironiškas požiūris į tarptautinės bendruomenės neveiklumą, nesugebėjimą apsaugoti žmonių gyvybės.

Dar viena linksma istorija – kaip 2,5 mln. dolerių kainuojantį azerbaidžaniečių droną pašovė piemuo. Jis paaiškino: „Pamačiau virš savęs droną ir nusprendžiau, kad jis yra azerbaidžaniečių. Nusiėmiau nuo peties savo medžioklinį šautu­vą ir pašoviau.“ Socialiniuose tinkluose kilo „pa­sipiktinimo“ banga – esą piemuo visiškai neišprusęs, nes nesuprato, kad šiems dronams numušti būtina speciali ginkluotė, visas procesas, o ne vien tik senas medžioklinis šautuvas.

Tai ironiškas požiūris į tarptautinės bendruomenės neveiklumą, nesugebėjimą apsaugoti žmonių gyvybės.

Taigi žmonės nenustoja juokauti net ir tokiu sunkiu metu. Iš dalies tai galima paaiškinti žmonių pasididžiavimu Armėnijos armija ir ypač kariais. 18–19 metų amžiaus besišypsantys vaikinai nuotraukose padarė tai, kas, atrodytų, neįmanoma, – sustabdė gerai parengtą agresiją. Daug žmonių bandė atvykti ir padėti jiems. Daug žmonių vežė į Kalnų Karabachą maisto, cigarečių ir drabužių. Net keletą kartų Kalnų Karabacho valdžia pranešė, kad visko užtenka, bet tai nesustabdė žmonių. Pats savo akimis mačiau sunkvežimius, lengvuosius automobilius, prikrautus daiktų bei maisto, vykstančius prie fronto linijos.

Kalnų Karabacho premjeras paskelbė, kad agresijos nuostoliai siekia 400 mln. armėniškų dramų (730 tūkst. eurų), bet per dvi dienas buvo suaukota tris kartus didesnė suma – 1,4 mlrd. dramų (300 mln. eurų).

***

Azerbaidžanietiška perspektyva: Rusija – didžioji Kalnų Karabacho problema

Į klausimus atsako žurnalistas, daugelį metų nušviečiantis Kalnų Karabacho konfliktą, azerbaidžanietis Kenanas Aliyevas.

– Ar matote galimybę taikiai išspręsti Kalnų Karabacho konfliktą netolimoje ateityje?

– Visada yra taikos galimybė. Paprasčiausiai nėra politinio noro visose konflikto pusėse. Bet kokia taika reikalaus didelių kompromisų. Taip sprendžiami visi konfliktai. Kalnų Karabacho konfliktas tęsiasi daugiau nei du dešimtmečius ir buvo išnaudotas didžiųjų kaimynų, nes jie mato tame galimybes įsikišti į nepriklausomų šalių vidaus reikalus.

– Turite omeny Turkiją, Rusiją…

– Šiuo atveju sakyčiau – Rusiją. Tai mano asmeninė nuomonė. Bet tai, ką matėme po vadinamojo Keturių dienų karo, patvirtina mano spėjimus. Juk Rusija netruko prisistatyti kaip taikdarė. Jei priimsite Rusiją kaip taikdarę, tuomet jums tikrai labai reikės sėkmės siekiant taikos. Aš bandau pasakyti, kad Kalnų Karabachas – tai didelė problema, ji gali būti išspręsta, bet tam reikia stipresnių tarptautinių pastangų bei stipresnio visų konfliktuojančių pusių politinio noro.

– Ar matote žingsnių šia linkme?

– Esu vis mažesnis optimistas. Šį konfliktą nušviečiu jau beveik 15 metų, buvau beveik visuose miestuose, kuriuose vyko derybos dėl taikos. Kiekvieną kartą, kai šalys pasistūmėja taikaus susitarimo link, kažkas nutinka.

Jei priimsite Rusiją kaip taikdarę, tuomet jums tikrai labai reikės sėkmės siekiant taikos.

Azerbaidžanas reikalauja, kad jo okupuotos teritorijos būtų grąžintos ir Karabachas liktų Azerbaidžano sudėtyje. Šią Azerbaidžano teisę pripažįsta ir tarptautinė bendruomenė. Armėnijos pusė reikalauja nepriklausomybės. Ir šioje vietoje derybos įstrigo.

Dabar šis įšalęs konfliktas gali virsti aktyviu konfliktu. Viena priežasčių – Rusija, kuri parduoda ginklus abiem konflikto pusėms ir pelnosi iš šio konflikto. Gaila, bet realybė tokia.

Vis dėlto tikiu, kad vieną dieną bus taika, nes šios tautos taikiai sugyveno praeityje. Žvilgtelėję į Kaukazą matome tris konfliktus: Karabachas, Abchazija ir Osetija – visur Maskvos vaidmuo, rusų taikdariai. Tai ir yra didžioji pro­blema.

***

Konflikto ištakos siekia Pirmąjį pasaulinį karą

• Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus Rusijos ir Otomanų imperijoms Kaukaze prasidėjo nacionaliniai judėjimai ir Kalnų Karabachas tapo krikščionių armėnų ir musulmonų turkų bei kitų tautybių konflikto židiniu.
• Sovietų Sąjunga netrukus perėmė regiono kontrolę ir įkūrė Kalnų Karabacho autonominę sritį sovietinės Azerbaidžano respublikos sudėtyje, nors daugumą gyventojų sudarė armėnai. Kalnų Karabachas tapo nesantaikos tarp dviejų sovietinių respublikų – Armėnijos ir Azerbaidžano židiniu.
• Devintajame dešimtmetyje, kai Michailas Gorbačiovas pradėjo įgyvendinti reformas ir atpalaidavo kontrolę, armėnų nacionalistai ėmėsi veiksmų Kalnų Karabacho statusui pakeisti. Po SSRS žlugimo 1991 m. Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę.
• Ką tik nepriklausomas tapęs Azerbaidžanas bandė jėga užkirsti tam kelią, bet su Armėnijos pagalba Kalnų Karabachas atsilaikė ir net perėmė aplinkinių sričių kontrolę.
• Skaičiuojama, kad apie 750 tūkst. azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais, 300 tūkst. armėnų turėjo palikti Azerbaidžaną. Karas nusinešė 20–30 tūkst. gyvybių.
• Tarptautinė bendrija pripažįsta Kalnų Karabachą Azerbaidžano dalimi, bet Baku jo nekontroliuoja. Armėnija po Keturių dienų karo susiruošė pripažinti Kalnų Karabacho nepriklausomybę.