JAV aukščiausiojo teismo sprendimas dėl tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimo visose valstijose, regis, pramušė skylę net homofobiško Kremliaus sienoje.

Rusijos Federacijos Tarybos narys Konstantinas Dobryninas pareiškė, kad reikia atrasti juridinę formą, kuri tiktų gėjų ar lesbiečių sąjungoms. Jam pritarė net Rusijos propagandos rėksnys Dmitrijus Kiseliovas, gerokai anksčiau pagarsėjęs siūlymu deginti mirusių homoseksualų širdis, užuot panaudojus jas organų donorystei.

Jeigu visa Europa ir kaimynai – ypač Rusija – aplenktų Lietuvą vienalyčių santuokų įteisinimo srityje, ši kaip ir krikšto atveju liktų bene paskutinė, atsisakiusi „pagonybės“, – jeigu, pritempę šią sąvoką, užklijuotume ją teisiniam vakuumui ir naujai religijai prilygintume iki tol nebūtų normų įvedimą. Žinoma, dar toli iki to – katalikiškoji Lenkija vargu ar skubės sekti katalikiška Airija, kurioje vienalytėms santuokoms piliečiai pritarė referendumu. Mūsų tautininkų pamiltoje Vengrijoje tos pačios lyties asmenų partnerystė įteisinta nuo 2009 m. liepos. Valdant Viktoro Orbano vyriausybėms įstatymas nepanaikintas.

Istoriškai žvelgiant į lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų (LGBT) reikalus sąmokslo teorijos atrodo naiviai. Neva požiūris į juos keitėsi vien dėl LGBT lobistų veikimo – o jų neva visur pilna. Antai skirtingų rasių (be abejo, ir skirtingų lyčių) santuokos visoje JAV teritorijoje Aukščiausiojo teismo sprendimu legalizuotos tik 1967 m. (laiko juostoje galėtume pažymėti, kad 1969 m. amerikiečiai išsilaipino Mėnulyje). Sunku įsivaizduoti, kad to pasiekta vien todėl, kad veikė afroamerikiečių lobistai, prasiskverbę į valdžios viršūnes, įsitvirtinę žiniasklaidoje ir pramogų versle. Juolab kad rasiniai apribojimai dalyvauti JAV rinkimuose galutinai panaikinti tik 1965 m.

Jungtinių Tautų generalinis sekretorius neseniai išlygino visų organizacijoje dirbančių vienalyčių sutuoktinių teisės: jiems galioja vienodos mokesčių lengvatos, nepriklausomai nuo to, kur jie susituokę. Šalyse, kuriose tuoktis finansiškai apsimoka, kova dėl vienalyčių porų teisės juridiškai tapti šeima yra kova dėl mažesnių mokesčių. Prisiminkime, kad XVIII a. nepriklausomybės karas Šiaurės Amerikoje prasidėjo dėl mokestinio ginčo.

Prieš porą metų ~bernardinai.lt~ publikavo Bertrand‘o Vergely svarstymus apie gėjų santuokas. Anot šio prancūzų filosofo ir teologo, jos negrįžtamai keičia šeimos, giminystės ir paveldo supratimą, nes santuokos visais laikais buvo neatsiejamos nuo giminės pratęsimo. Gyvybė gimsta susijungus vyrui ir moteriai – šią natūralią vyro ir moters sąjungą visuomenė siekė apginti, juridiškai įteisindama santuokos instituciją. B.Vergely klausia: „Jei jausmai yra svarbiausi, o gamtinė duotybė nėra esminis veiksnys, tai nėra jokio pagrindo drausti kraujomaišos. Mylinčiam tėvui derėtų suteikti teisę kurti šeimą su dukra, seseriai – su broliu?“ Pridurkime: seseriai su seseria, broliui su broliu.

Kitaip žvelgdami į negrįžtamus procesus sakytume, kad šeimos institucija Vakaruose miršta savaime, o LGBT čia niekuo dėti. Reprodukcija „perkelta“ į griežtos šeimyninės moralės kraštus panašiai kaip sportbačių gamyba: gimdo musulmonės, jų vaikai „importuojami“. LGBT galima kairuoliškai paklausti: kodėl jūs džiūgaujate įšokę į skęstantį laivą – nejau tikitės išgelbėti buržuazinę šeimą?

Net ir Lietuvoje įteisinus vienos lyties asmenų partnerystę (santuokos neleidžia Konstitucija), iškils kultūros rezistencijos klausimas. Vienas fronto baras: homoseksualiai porai ateiti į šeimos šventę. Kitas baras: visuomenei peršant kolektyvinės kaltės ir atgailos nuotaikas (taip neretai klijuojama europiečių vienybė – neva visi prasikaltę) neatsiprašyti, nejausti kaltės už Donelaitį, Baranauską, Kudirką – juk jie apie LGBT nėra gero žodžio parašę.