Atrodo, kad Socialdemokratų partijos pirmininkas ir premjeras Algirdas Butkevičius vis dėlto tylomis svajoja apie prezidento rūmus, todėl ir bijo padaryti bent kiek ryžtingesnį veiksmą, galintį neigiamai paveikti šiuo metu dar didelį jo populiarumą.

Premjeras Algirdas Butkevičius mėgsta savo aukštus reitingus, tad daro viską, kad jie ir toliau tokie išliktų. Koks premjeras yra geras daugumai Lietuvos rinkėjų? Toks, kuris duoda ar žada duoti, bet jokiais būdais nieko neatima ir nereikalauja gyventi pagal kišenę. Šią tiesą A.Butkevičius suprato iš karto po rinkimų, kai jo populiarumas staiga taip šoko į viršūnes, kad keliems mėnesiams užtemdė netgi prezidentės Dalios Grybauskaitės populiarumą. Mat nuolat naiviai nustebęs A.Butkevičius buvo visiškai nepanašus į amžinai rūškaną ir iš anksto viską žinantį Andrių Kubilių. Tą, kuris ketverius metus iš televizoriaus kalbėjo tik apie taupymą, išlaidų mažinimą, mokesčių didinimą, diržų veržimąsi ir kurio atsakymas į visus prašymus duoti pinigų buvo vienodas: pinigų nėra.
A.Butkevičius atėjo su šūkiu “Pinigų bus!” Tegu tas šūkis buvo ne jo, bet Viktoro Uspaskicho, tačiau A.Butkevičkius per šį pusmetį tiek kartojo, kad tai jo Vyriausybė pakėlė minimalų atlyginimą, jog vargiai kas šiandien sieja tą nuteistąjį Viktorą su keliais papildomais litais piniginėje.
Kurį laiką to pakako, kad A.Butkevičiaus reitingai būtų aukšti, tegu ir palengva krintantys. Tą iš karto po rinkimų pranašavo patyrę sociologai ir politologai: iš pradžių, kol žmonių lūkesčiai didžiuliai, o Vyriausybė nuveikti ne kažin ką spėjusi, bet premjeras visiškai nepanašus į daugelio nekenčiamą pirmtaką, – populiarumas garantuotas. Lygiai kaip kadaise, po LDDP valdymo sukeltos bankų griūties ir korupcinių skandalų virtinės triuškinamai rinkimus laimėjusio Gedimino Vagnoriaus Antrojo. Šis, kaip tuo metu maloniai stebėjosi visi politologai, buvo tarsi išmokęs klausytis, kas jam sakoma, ir buvo visiškai nepanašus į Ilgojo Stabilizatoriaus pravardę pelniusį Adolfą Šleževičių. Menu, kai 1998-ųjų vasarį vyko prezidento Valdo Adamkaus inauguracijos iškilmės, į Katedros aikštę atvykusią Vyriausybę minia pasitiko plojimais, ir vargu kas įsivaizdavo, kad dar po metų tiek Vyriausybės, tiek jos vadovo vardas taps keiksmažodžiu.
Žmonių meilė politikams – trumpalaikė, ypač jeigu Vyriausybė imasi ryžtingų ir esminių sprendimų, kurie neišvengiamai keičia nusistovėjusį dalies visuomenės gyvenimą. Šitą paprastą tiesą žino visi, tad rinkimus laimėjusi ir Vyriausybę suformavusi partija visus svarbiausius ir skausmingiausius sprendimus pasistengia priimti nedelsdama, per pirmąjį pusmetį, kol pasitikėjimo ir jį lydinčio populiarumo kreditas dar nebūna išnaudotas. Kaip tai padarė A.Kubilius, savąjį pasitikėjimo kreditą išnaudojęs per naktine pramintą mokesčių reformą, o paskui trejus su puse metų gyvenęs ir reformas daręs prezidentės D.Grybauskaitės populiarumo sąskaita. Dėl to jam, tiesa, kartais tekdavo nuryti karčią piliulę, bet, kaip kartą yra prasitaręs pasisėdėjime su žurnalistais, „valstybėje turi būti nors vienas politikas, kuriuo žmonės pasitiki“. Svetimo reitingo dėka įgyvendinti savo politiką – tai jau aukštasis pilotažas.
D.Grybauskaitė, beje, irgi jau netrukus po išrinkimo buvo praminta reitingų verge, tačiau prezidentė savo populiarumą ne tik kaupė kaip politinį kapitalą, bet ir naudojo, aktyviai kapodama ilgą laiką nepajudinamais laikytų valstybės pareigūnų galvas. Nemažą dalį galvų nuritinti padėjo ne tik tiesioginiai jos, kaip prezidentės, įgaliojimai, bet ir itin didelis visuomenės pasitikėjimas bei populiarumas.
Kaip parodė pernai vykę Seimo rinkimai, D.Grybauskaitė savo aukštus populiarumo reitingus kaupė ne vien tam, kad mėgautųsi jais rytmetinių pasitarimų metu ar laikytų kaip kapitalą iki kitų prezidento rinkimų. Aiškiai pasisakiusi prieš tuo metu populiariausias – Darbo ir Socialdemokratų partijas, o vėliau visaip trukdžiusi joms sudaryti, kaip šiandien jau žinome, kriminalinę koaliciją, prezidentė nedvejodama išnaudojo nemenką dalį savo politinio kapitalo. Dalis jo veikiausiai taip ir liks negrįžtamai prarasta, nors kita jo dalis, investuota į paramą dešiniesiems, gali grįžti nemenkais dividendais kitais metais per prezidento rinkimus, visiškai kompensuodama nuostolius kairėje.
Bet kuriems galams aukšti reitingai premjerui A.Butkevičiui? Klausimas visai ne toks absurdiškas, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kaip minėta, Vyriausybės vadovui reitingai reikalingi tam, kad vykdytų skausmingas, bet būtinas reformas. Ar A.Butkevičius jas daro? Žinoma, ne! Atvirkščiai – visų, netgi menkiausių, reformų pažadai iš karto liko pamiršti, vos tik paaiškėjo, kad jos gali būti skausmingos.
Mokesčių reforma numesta į kampą (kartu pripažįstant, kad „naktiniai“ mokesčiai visai geri), energetikos, ypač atominės, srityje sprendimai atidėliojami kas trys mėnesiai, dabar jau atidėti iki rudens. Kaimynams ir derybų partneriams sekamos pasakos. Kiekvienas protestas, net pats menkiausias, kaip Žygaičių bendruomenės, keliems mėnesiams stabdo dar seniausiai į socialdemokratų Vyriausybės programą įrašytą skalūnų dujų paieškos procesą. Nuomonės keitimas pagal tos dienos visuomenės nuotaikų vėjus jau tapo tokia įprasta A.Butkevičiaus būsena, kad iš jos netgi šaipytis darosi nebeįdomu, nes kasdienybė nejuokinga. Ji liūdna.
Šią A.Butkevičiaus baimę – gink Dieve, ką nors supykinti – jau mato visi. Ir naudojasi, kiek sugeba. Pasieniečiai ir kiti statutiniai pareigūnai reikalauja kelti atlyginimus ir grasina vergų arijų akcijomis. Premjeras, užuot atkirtęs, kad pinigų nėra, ir pasiūlęs basiems pasivaikščioti prie Vyriausybės (juk vasara, nešalta), žada kitais metais bent šimtą milijonų surasti. Vilniaus meras Artūras Zuokas, nuvaręs sostinę į bankrotą ir pasiųstas pasivaikščioti pėsčiomis iš STT, kurioje bandė iškelti bylą dėl pinigų buvusiai Vyriausybei, pasikviečia A.Butkevičių į savivaldybę, ir šis pažada kitais metais penktadaliu padidinti miestui tenkančią gyventojų pajamų mokesčio dalį. Žinoma, kitų savivaldybių sąskaita.
Kodėl A.Butkevičius nori būti geras visiems, netgi už socialdemokratus niekada nebalsavusiems vilniečiams? Atsakymas peršasi vienas – jis saugo savo reitingą ir nori susikrauti papildomo politinio kapitalo artėjantiems prezidento rinkimams. Kas iš to, kad jis pats tyli? Visi būrėjai iš kavos tirščių kažkaip pamiršta, kad LSDP pirmininko pavaduotojas Juozas Olekas partijos suvažiavime sakė, jog socialdemokratai turi laimėti visus ateinančius rinkimus, įskaitant ir prezidento. A.Butkevičiaus (ne)darbai liudija šio tikslo siekimą.

Kodėl A.Butkevičius siekia būti geras visiems? Atsakymas peršasi vienas – jis nori susikrauti papildomo politinio kapitalo artėjantiems prezidento rinkimams.