Scanpix nuotr.

Kieno įtakai pasiduos žlugusia valstybe vadinama Libija: paramą žadantiems Vakarams ar ginklus tiekiančiai ir naftą perkančiai Rusijai?
Rima JANUŽYTĖ
Libija dabar yra viena nesaugiausių ir didžiausią chaosą patiriančių pasaulio šalių. Šioje žlugusia vadinamoje valstybėje siautėja smurtas, skurdas, didžioji dalis gyventojų vis dar neturi elektros, jiems trūksta vandens, maisto, drabužių. Ir kaip šiandien sako tripoliečiai, viskas tik tam, vieną nuverstą diktatorių pakeistų tūkstančiai kitų „lyderiais“ save vadinančių veikėjų, laukinėmis priemonėmis kovojančių dėl valdžios, įtakos, pinigų ir naftos.

Šalyje nėra aiškios įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios, o savo tvarką mėgina įvesti net trys vyriausybės. Vieną jų remia Vakarai, bet ji nesugeba įtvirtinti savo valdžios ne tik visoje šalyje, bet ir sostinėje Tripolyje.

Vadinamoji „Nacionalinė armija“, vadovaujama Fayezo al Sarrajo, priversta kovoti su alternatyvia šalies administracija Libijos rytuose – pastarajai vadovauja prieštaringai vertinamas maršalas Khalifa Haftaras. Jis buvo ilgametinis Muammaro Gaddafi oponentas, ne kartą mėginęs organizuoti valdžios perversmą, paskui gavęs prieglobstį Virdžinijos valstijoje JAV, o pasitaikius progai vėl grįžęs į Libiją ir mėginantis tapti visos šalies lyderiu.

Jungtinėms Tautoms iš pradžių jis atrodė kaip visai tinkamas lyderis, su kuriuo galima turėti civilizuotų reikalų, tačiau paskutinę akimirką jis pats persigalvojo ir vietoj Vakarų palaikymo pasirinko galimybę užimti keturias naftos gavybos platformas.

Taigi oficialioji valdžia nekontroliuoja didžiosios dalies naftos gavybos, bet sudarinėja sutartis su Vakarų šalimis „politikos klausimais“. O Kh.Haftaras valdo Libijos naftą ir pasirašinėja susitarimus su Rusijos naftos milžine „Rosneft“.

Beje, būtent Kh.Haftarą remia Libijos kaimynai ir artimiausi partneriai – Egiptas bei Jungtiniai Arabų Emyratai, o kai kurie analitikai spėja, kad Kh.Haftaras turi galimybių tapti net ir Vakarų favoritu. Ir visa tai – nepaisant fakto, kad šis žmogus yra saistomas ryšių su islamistais.

„Pasirinkimas, su kuo Libijoje kalbėtis – labai ribotas, tad nenuostabu, kad kalbamasi net su labai abejotinos reputacijos lyderiais“, – teigia Tunise veikiančio Libijos studijų centro analitikai.

Beje, problemų Libijoje kelia ne tik Kremliaus remiamas Kh.Haftaras, bet ir tokie karo vadai, kaip Khalifa Ghwellis, bandęs sukelti perversmą Tripolyje ir nuversti dabartinę valdžią.

Galiausiai šalyje nėra ne tik normalios valdžios, bet ir reguliariosios armijos, kuri saugotų naftos turtingos šalies sienas. Teigiama, kad Libijos sienos liko tik žemėlapiuose, – realybėje jos baigia išnykti, nes prekeiviai ginklais, džihadistai, nelegalūs imigrantai be didesnio vargo patenka į Libiją ir iš jos per visas šios šalies sienas.

Dar viena bėda – „Islamo valstybė“ (ISIS), užėmusi Libijoje svarbiausią bastioną po Irako ir Sirijos. Tiesa, gruodį ISIS buvo išvaryta iš Sirtos miesto, tačiau islamistai Libijos be kovos palikti neketina.

„Jau šešerius metus tarptautinė bendruomenė mėgina Libijoje kurti demokratinę, vieningą valdžią, tačiau nėra jokių pamatų, ant kurių ji galėtų laikytis, – sako Vašingtone esančio Brukingo instituto analitikė Federica Saini Fasanotti. – Libijos gyventojai turi apsispręsti, ar jų šalis taps dar vienu Somaliu, ar pasuks kita kryptimi“, – priduria analitikė, atkreipdama dėmesį, kad net sąvoka „Libijos gyventojai“ šiandien yra gana reliatyvi, nes šalyje stebimas didžiulis priešiškumas tarp atskirų genčių ir ideologijų.

Viena aišku, kad regresas yra didžiulis: nors M.Gaddafi buvo kritikuojamas dėl Libijos režimo, net Jungtinės Tautos pripažino, jog, tarkime, moterų teisių požiūriu Libija buvo viena pažangiausių Afrikos 
 šalių, įskaitant įstatymus, draudžiančius moterims mokėti mažesnius atlyginimus už tokį patį darbą, ar potvarkius, pagal kuriuos mergaitės privalėjo eiti į mokyklą, nors jų tėvams atrodytų, kad tai nereikalinga.

Dabar situacija visiškai kitokia: naujieji lyderiai moterų teises vadina „Vakarų iškrypimu“, o anksčiau valstybę jėga vienijusį diktatoriaus garbinimą keičia lygiai toks pat represinis religinis fanatizmas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2017-m