Stambiausi vėjo jėgainių parkai palankiausiose vietose jau dabar priklauso užsienio kapitalo bendrovėms. „Veidas“ aiškinasi, ar eilinis Lietuvos vartotojas ateityje pajus naudą iš pigią elektrą gaminančių atsinaujinančių išteklių jėgainių.

Praėjusį trečiadienį Vilniuje vyko Lietuvos-Vokietijos forumo, tarptautinio Birutės Galdikas gamtosaugos ir labdaros ir paramos fondo kartu su Vokietijos asociacija „Hanzos parlamentas“ organizuota konferencija atsinaujinančios energijos išteklių (AEI) plėtros klausimais.
Ir sutapk tu man taip, kad likus nepilnai savaitei iki renginio paaiškėjo: tą pačią dieną vyks strateginių energetikos projektų tvirtinimas Lietuvos vyriausybėje. Branduolinės energijos atsisakančios valstybės energetikų viešnagė Vilniuje tokią reikšmingą dieną sukėlė Energetikos ministerijos vadovų nepasitenkinimą, taigi dalyvių nestokojusioje konferencijoje nepasirodė nė vienas šios ministerijos atstovas.
O gal kruopštieji vokiečiai, gerokai anksčiau pasižymėję kelionės į Vilnių datą savo darbo kalendoriuose, iš tikrųjų turėjo savų kėslų? Daugelis „Veido“ kalbintų konferencijos dalyvių neatmetė tokios galimybės. Tik tie kėslai – anaiptol ne tarnavimas Kremliaus interesams, kuriuo be ceremonijų apkaltinami visi nepagarbiai apie Visagino atominę elektrinę (VAE) prabylantys vietiniai AEI entuziastai. Viskas gerokai paprasčiau: lietuviai svarsto, kad vokiečiai spartesne atsinaujinančios energetikos plėtra Lietuvoje suinteresuoti todėl, kad galėtų čia parduoti daugiau savo šalyje gaminamos įrangos tokioms jėgainėms.

Ir mums niekas netrukdo

„Atsinaujinančios energetikos technologijų gamyba, palyginus su energijos gamyba, yra verslo grietinėlė. Pramonininkas už savo gaminį gauna pinigus iš karto, o AEI parkų vystytojai priversti investuoti ilgesniam laikotarpiui. Beveik neturėdami savos analogiškų technologijų pramonės, esame kitų rinkos priedėlis. Taigi nesunku atspėti, kokiu tikslu rengiamos panašios konferencijos“, – atvirai išrėžė Lietuvos vėjo energetikų asociacijos direktorius profesorius Stasys Paulauskas.
Tokiai nuomonei neprieštaravo net vienas renginio organizatorių – Lietuvos-Vokietijos forumo valdybos narys Raimundas Paliukas. „Aišku, kad Vokietijos suinteresuotumas AEI plėtra susijęs ir su technologijų pramonės interesais. Lygiai tą patį stebime Lietuvoje: atsiradę saulės elementų gamintojai skatina investicijas į saulės elektrines. Kiekvienas gamintojas siekia savo produkciją parduoti. Svarbiausia, kad galutinis vartotojas, o ne tik gamintojas, pajustų apčiuopiamą naudą iš žaliosios energetikos. Netikiu, kad ši nauda taps apčiuopiama – energija nepigs, tačiau kainų išlaikymas dabartiniame lygmenyje irgi būtų svarus laimėjimas“, – pažymėjo jis.
„Niekas netrukdo ir Lietuvai užsiimti žaliųjų technologijų kūrimu. Manau, tai perspektyvu. Juk, pavyzdžiui, dujinių katilinių pritaikymas kūrenimui biokuru – tai nauji užsakymai mūsų mokslininkams“, – teigė šešėlinė socdemų energetikos ministrė Birutė Vėsaitė.
Šiuo metu gamybos apimtimis pirmaujanti atsinaujinančių technologijų gamintoja yra Kinija. „Pačioje Kinijoje neseniai sumažėjo saulės energijos supirkimo tarifas, tuo pačiu prognozuojamas investicijų į saulės energetiką populiarumo kritimas – ten gaminama įranga turėtų dar labiau atpigti. Ispanai ir italai, dėl užaukštintų supirkimo tarifų prieš porą metų išgyvenę tikrą saulės jėgainių plėtros bumą, dažniausiai naudojo kinų gamybos technologijas“, – pasakojo energetikos ekspertas Vidmantas Jankauskas.
Bet ar realu Lietuvoje sėkmingai vystyti tokią pramonės šaką, į kurią nusitaikė Kinijos ir kitų Azijos šalių gamintojai? „Žinoma, realu. Juk viena saulės elementų gamykla Lietuvoje jau veikia, statoma antra. Šiauliuose įsikūrusi nedidelė mažo galingumo vėjo jėgainių gamykla „Vėjo fabrikas“. Ir tai tik pati pradžia. Jei, pavyzdžiui, apsispręstume statyti vėjo parkus jūroje, tikrai neapsimokėtų visą įrangą gabenti iš Danijos ar Vokietijos“, – įsitikinęs profesorius S.Paulauskas.

Subsidijos žaliajai energetikai

Pasak Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) pirmininkės Dianos Korsakaitės, iš visuomenės interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) mokesčio AEI gamybos skatinimui skiriamos išmokos kasmet nuosekliai didėja. „Esame įsipareigoję supirkti visą į tinklus tiekiamą žaliąją energiją. Net jeigu tam nepakaktų 2012-iesiems numatytų 115 mln. Lt, su gamintojais vis viena turėtume atsiskaityti“, – aiškina D.Korsakaitė.
Tuo pačiu priimtas sprendimas mažinti energijos supirkimo kvotas „Lietuvos energijai“ ir termofikacinėms elektrinėms, tik tam skiriamų lėšų apimties kol kas nepavyksta sumažinti dėl spartaus gamtinių dujų brangimo: netgi kuklesnį energijos kiekį pagaminti kainuoja vis brangiau.
O štai strateginiams projektams skiriama VIAP lėšų suma numatyta iš anksto: kol kas visos jos nukreipiamos „NordBalt“ elektros jungčiai finansuoti. „Tačiau greitai savo dalies gali pareikalauti kita planuojama jungtis „LitPol Link“ – tuomet strateginiams projektams skiriama suma gali išaugti“, – įspėja VKEKK pirmininkė.
Energetikos specialistai prognozuoja, kad be VIAP lėšų neapsieis ir VAE statybos, nors ministras Arvydas Sekmokas buvo pažadėjęs, jog elektros kainų vartotojams tai nedidins. Įtariai vertinti tokius pažadus verčia tai, kad paskelbus preliminarią VAE koncesijos sutartį gerokai išaugo Lietuvos indėlis į šį projektą: nuo anksčiau skelbtų 5,8 mlrd. Lt iki 7 mlrd. Lt.
„Grubiai skaičiuojant, 100 mln. Lt VIAP lėšų atitinka 1 ct galutiniame elektros energijos tarife be pridėtinės vertės mokesčio. Kadangi šiemet AEI gamybos skatinimui numatyta 115,4 mln. Lt, tai reikštų šiek tiek daugiau nei vieną centą elektros energijos tarife. Kokio dydžio yra ši dedamoji, nustatoma politiniu sprendimu. Esame paskaičiavę, kad 2020 m. VIAP mokestis vien atsinaujinančių išteklių gamybai tarifuose gali pasiekti 8 ct, jei iš AEI būtų pagaminama daugiau kaip 40 proc. rinkai tiekiamos elektros energijos. Tačiau reikia suprasti, kad tai yra nacionalinė gamyba ir pinigai pasilieka mūsų šalyje, o ne iškeliauja kitur“, – pabrėžia D.Korsakaitė.

Nėra kaštų naudos analizės

Tačiau ar neatėjo laikas atidžiau pažvelgti, kieno būtent kišenėse tie pinigai pasilieka? Štai Lietuvos energetikos instituto mokslininkas Mindaugas Krakauskas tvirtina, kad kone visi pajūrio regione sparnais mojantys vėjo jėgainių parkai jau priklauso užsienio investuotojų bendrovėms, kurios uždirbtą pelną išveš iš Lietuvos. „Žinau pavyzdžių, kai jauni žmonės, padirbėję užsienyje ir ten susižavėję vėjo energetikos perspektyva, sugrįžo čia, nusipirko žemės prie Kuršių marių, o elektros tinklų operatorius jiems pasakė „ne“, nes nebeliko vietos tinkluose: ką tik buvo išduotos projektavimo sąlygos stambiems estų ir norvegų vystomiems projektams. Smulkiam vietos verslui praktiškai telieka saulės elektrinės, nes jų mastelis Lietuvoje per menkas, kad sudomintų užsienio investuotojus. Tačiau ir čia ne viskas paprasta: norėdamas ant savo namo stogo įsirengti saulės jėgainę, turi užpildyti 18 lapų paraišką, o leidimo gavimas užtrunka mažiausiai pusmetį. Tuo tarpu Anglijoje gali paprasčiausiai įsigyti individualiam vartotojui skirtą mažo galingumo jėgainės komplektą, perskaitęs pridėtą instrukciją pats jį prijungti ir paštu išsiųsti prisijungimo deklaraciją – jokios leidimų biurokratijos nėra“, – lygina M.Krakauskas.
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas patvirtina: „Šiuo metu Vakarų Lietuvoje norinčių statyti vėjo jėgainių parkus yra kelis kartus daugiau, nei sugebėtų priimti elektros tinklai.“ O advokatas Andrius Smaliukas primena, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (AIEĮ) nurodo, jog AEI elektrinės privalo būti jungiamos prie tinklų netgi tuomet, kai šiuo tikslu tenka juos optimizuoti. Maža to – elektros gamintojas tokiu atveju tinklų operatoriui apmoka ne daugiau 10 proc. optimizavimo išlaidų.
Žaliosios politikos instituto direktorius Linas Balsys sutinka, jog tai, ar ateityje eiliniai vartotojai pajus žaliosios energijos teikiamą naudą, pirmiausiai priklauso nuo valstybės energetikos politikos. Nors vėjo energijos gamybos savikaina atsipirkus jėgainės įrengimo sąnaudoms tesiekia 2-3 ct už kilovatvalandę, naivu tikėtis, kad gamintojai, turėdami tiekimo į tinklus pirmenybę, rinkai ją siūlytų už tokią kainą. Įkvepia nebent pastebimai pingančios AEI gamybos technologijos ir jų efektyvumas: „Prognozuojama, jog netgi šiuo metu brangiausia laikomos saulės energijos savikaina per ateinantį dešimtmetį susilygins su dujas deginančiose elektrinėse gaminamos energijos savikaina“, – tikina L.Balsys.
„Pirmiausiai reikėtų, įvertinus makroekonominius rodiklius, atlikti išsamią atsinaujinančios energetikos kaštų naudos analizę, kokios iki šiol neturime. Tik tuomet galėsime pasiekti, kad gamintojui tenkanti naudos dalis paskatintų jį investuoti, tačiau neapimtų visos projekto visuomenei teikiamos naudos. Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos (LEKA) pastangomis bandėme atlikti tam tikrus skaičiavimus, kurių rezultatai buvo įspūdingi: jei būtų įgyvendintos visos šiandien AIEĮ numatytos priemonės, Lietuvos ekonomika turėtų 5 mlrd. Lt naudos. Tačiau nauda ekonomikai būtų neabejotinai didesnė, jei lygiagrečiai vyktų ir atsinaujinančios energetikos technologijų gamybos vystymas. Šiuo metu statydami vėjo jėgaines Lietuvoje, tuo pačiu dažniausiai remiame vokiečių „Siemens“, „Enercon“ ar danų „Vestas“ koncernus. Guodžia nebent tai, kad dalis turtingų Europos gamintojų pelno patenka į ES biudžetą ir paramos forma vėl sugrįžta Lietuvon. Ryškesnę išimtį sudaro nebent biokuro katilai, plačiai gaminami Lietuvoje“, – komentuoja LEKA direktorius Martynas Nagevičius.

Įstatymas yra, bet neveikia

Nors AIEĮ Seimas priėmė prieš metus, tačiau poros būtinų poįstatyminių aktų Energetikos ministerija iki šiol nesugebėjo paruošti. Kaip aiškina VKEKK narys Vygantas Vaitkus, vienas jų – AEI gamybos skatinimo tvarkos aprašas turėtų apibrėžti įstatymo taikymą atskiroms gamintojų grupėms – pavyzdžiui, tiems, kurie leidimus elektrinių statybai gavo iki įstatymo įsigaliojimo. Atviras klausimas išlieka ir dėl dvigubos paramos (fiksuoto tarifo taikymo bei paramos elektrinių statybai) teikimo teisėtumo.
Kol kas nėra apibrėžtos ir AIEĮ numatomų vykdyti aukcionų zonos, kurios, pasak D.Korsakaitės, Lietuvoje žada būti trys. „Kadangi nėra zonų, negali vykti įstatymo reikalaujami aukcionai, o tai reiškia, kad galingesnių nei 30 kilovatų žaliųjų elektrinių savininkai šįmet negali pridavinėti gaminamos energijos už skatinamąją kainą“, – aiškina VKEKK pirmininkė.
Dėl šios priežasties dabar sparčiausiai vystomos smulkios, namų ūkių poreikius atitinkančios jėgainės, kurių statybos ir veiklos reglamentavimas yra aiškiausias. O stambesnių jėgainių parkų vystytojai lūkuriuoja. „Manyčiau, racionaliausia būtų žengti žingsnelį atgalios ir panaikinti aukcionus iš AEI gaminamai energijai, nes sukūrėme tokį mechanizmą, kurio niekur kitur pasaulyje nėra. Kaip tai veiks Lietuvoje, nesunku prognozuoti: kadangi pajėgių vietinių investuotojų nedaug ir jie vieni kitus pažįsta, nesunkiai susitars tarpusavyje, kam kuriame aukcione dalyvauti. Tačiau aukcionų sistema atbaidys galimus investuotojus iš Vakarų – tai jau dabar pastebime teikdami verslo konsultacijas“, – neslepia M.Nagevičius.
O gal toks ir yra slaptas aukcionų sistemos tikslas – atbaidyti užsienio investuotojus? „Veido“ pašnekovas pataiso, kad žinant AEI ir atominės energetikos šalininkų tarpusavio konkurenciją labiau tikėtinas sąmoningas žaliosios energetikos vystymosi stabdymas: kaip tik todėl Energetikos ministerija niekaip nesugeba parengti būtinų AIEĮ poįstatyminių aktų.

Bazinė elektra – atgyvenęs požiūris?

AEI balansavimo išlaidos auga proporcingai AEI energijos gamybai ir elektros kainoms rinkoje.
„Vėjo energetika Lietuvoje jau dabar tampa konkurencinga. Problema – jos balansavimas, tačiau Lietuvoje turime Kruonio hidroakumuliacinę jėgainę, kuri tam skirta“, – primena V.Jankauskas.
L.Balsys vėjo energijos balansavimo problemą siūlo spręsti vokiečių pavyzdžiu – šalia vėjo jėgainių įrengiant atitinkamos galios biokuro ar biodujų elektrines, išlyginančias generavimo netolygumus. „Be to, balansavimo funkcijas, esant pakankamiems perdavimo linijų pajėgumams, iš dalies atlieka ir birža, kurioje elektros visada yra. Kalbos apie būtiną bazinės elektros generavimą – tai labiau senosios kartos energetikų įsivaizdavimas, kad viena stambi elektrinė tolygiai gamina energiją, o visos kitos aplink ją šokinėdamos derinasi. Toks požiūris jau atgyvenęs“, – tvirtina Žaliosios politikos instituto direktorius.
Priminus valdininkų argumentus, jog be bazinės energijos pajėgumų mes nei „NordPool Spot“ biržoje, nei kontinentinės Europos tinkluose nebūtume itin laukiami, L.Balsys prašo parodyti konkrečias direktyvas, reglamentuojančias minimalų naujų biržos ar kontinentinio tinklo narių bazinės generacijos lygį. „Bent jau aš tokių dokumentų nesu regėjęs“, – drąsiai pareiškia pašnekovas.
ES struktūrinių fondų parama 2014-2020 m. laikotarpiu greičiausiai neprilygs dabartinėms apimtims. Ar reali Lietuvoje AEI jėgainių plėtra be ES paramos? „Šiuo metu subsidijavimas reikalingas, bet vėliau jo reikšmė sumažės, nes technologijos pinga, o energijos kainos rinkoje kyla.
Danijoje, pavyzdžiui, galioja reikalavimas vėjo parkų vystytojams penktadalį elektrinės akcijų skirti vietos gyventojams – tada jiems vėjo jėgainės nebetrukdo. Mes irgi galėtume pasinaudoti šia patirtimi. Nėra racionalu elektros energiją siuntinėti dideliais atstumais, trečdalį jos pakeliui prarandant tinkluose: elektrą, kaip ir šilumą, protingiau gaminti šalia vartotojų“, – akcentuoja S.Paulauskas.
Apie tai, kad parama žaliajai energetikai ateityje neišvengiamai turės mažėti, konferencijoje bylojo ir vokiečių energetikos ekspertai. Fiksuotas žaliosios energijos supirkimo tarifas Vokietijoje garantuojamas 20 metų, tačiau lygiagrečiai planuojamas ir subsidijavimo degresijos mechanizmas, numatantis, kad išmokų tarifai gamintojams nuosekliai mažės kiekvienais metais. Tuo būdu siekiama, kad parengti projektai būtų įgyvendinami kuo sparčiau ir tuo pačiu sumažėtų projektų kaštai. Bazinius tarifus peržiūrėti mažinimo linkme numatoma 2018 m. Vokietijos AEI sektoriuje sukurta 370 tūkst. darbo vietų. Į žaliąją energetiką vis dažniau atkreipia dėmesį šios šalies pensijų fondai, po finansinės krizės ieškantys naujų patikimų ilgalaikio investavimo nišų.

Maksimali vėjo energijos gamyba Lietuvoje buvo pasiekta 2011 m. gruodžio 19 d. 16 val. ir siekė 161,45 MW. Rekordinė vėjo energetikos dalis bendrame elektros suvartojime užregistruota pernai gruodžio 27-ąją 4 val. ryto ir siekė 22,14 proc., arba 159 MW nuo 719 MW. Pernai Lietuvoje dievulis vėjo nepagailėjo, todėl jėgainės išnaudojo vidutiniškai 30 proc. savo instaliuotos galios (pastarųjų penkerių metų vidurkis – 26,4 proc.).

VIAP lėšų biudžeto struktūra (proc.) 2011-2012 m.
2011 m.
„Lietuvos energija“ 57
Termofikacinės elektrinės 14
Strateginiai objektai 15
Atsinaujinanti energetika 14
2012 m.
„Lietuvos energija“ 55
Termofikacinės elektrinės 16
Strateginiai objektai 12
Atsinaujinanti energetika 17

VIAP kaina (ct/kWh)
2010 m. 4,73
2011 m. 6,01
2012 m. 7,04

Atsinaujinančios energijos rinkos struktūra pagal instaliuotą galią (MW) 2010-2011 m.
Vėjo jėgainės 161 185
Hidroenergija 126 127
Biokuro elektrinės 33 50
Saulės elektrinės 0,02 1

Atsinaujinančios energijos rinkos struktūra (proc.) pagal instaliuotą galią 2011m.
Vėjo jėgainės 51
Hidroenergija 35
Biokuras 13,8
Saulės elektrinės 0,2

Šaltinis: „2011 m. energetikos sektoriaus plėtros apžvalga“, VKEKK

Atsinaujinančios elektros energijos gamybos dalis (proc.) bendroje ES šalių elektros energijos gamybos struktūroje 2010 m.
Austrija 64
Latvija 57
Švedija 55
Suomija 36
Slovėnija 26
Italija 21
Vokietija 17
Prancūzija 14
Lietuva 9
Lenkija 3
Estija 3
Šaltinis: „Eurelectric Power Statistics“

AEI temos grafikai

VIAP lėšų biudžeto struktūra (proc.) 2011–2012 m.
2011 m.
„Lietuvos energija“ 57
Termofikacinės elektrinės 14
Strateginiai objektai 15
Atsinaujinančių išteklių energetika 14
2012 m.
„Lietuvos energija“ 55
Termofikacinės elektrinės 16
Strateginiai objektai 12
Atsinaujinančių išteklių energetika 17

VIAP kaina (ct/kWh)
2010 m. 4,73
2011 m. 6,01
2012 m. 7,04

Atsinaujinančios energijos rinkos struktūra pagal instaliuotą galią (MW) 2010–2011 m.
Vėjo jėgainės 161 185
Hidroenergija 126 127
Biokuro elektrinės 33 50
Saulės elektrinės 0,02 1

Atsinaujinančios energijos rinkos struktūra (proc.) pagal instaliuotą galią 2011 m.
Vėjo jėgainės 51
Hidroenergija 35
Biokuras 13,8
Saulės elektrinės 0,2

Šaltinis: „2011 m. energetikos sektoriaus plėtros apžvalga“, VKEKK

Atsinaujinančios elektros energijos gamybos dalis (proc.) bendroje ES šalių elektros energijos gamybos struktūroje 2010 m.
Austrija 64
Latvija 57
Švedija 55
Suomija 36
Slovėnija 26
Italija 21
Vokietija 17
Prancūzija 14
Lietuva 9
Lenkija 3
Estija 3
Šaltinis: „Eurelectric power Statistics“