BFL

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) mokslininkai, komentuodami 2011-ųjų knygų derlių, šįmet nustebino pabrėždami ne tiek meninius kriterijus, kiek literatūrinės vadybos stoką. „Lietuvių prozai smarkiai trūksta profesionalaus redagavimo ir literatūrinės vadybos, kuri „žalią“ tekstą padarytų skaitomesnį. Puikus orientyras – tautietės Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų“, parašytas angliškai ir todėl neįtrauktas į mūsų renkamą kūrybingiausių knygų dvyliktuką. Tačiau tai, kaip šis kūrinys buvo redaguojamas, iš anksto galvojant apie patrauklų Lietuvos istorijos faktų pateikimą tarptautinei skaitytojų auditorijai, galėtų būti pavyzdys. Vakaruose rašytojų tekstai po kelis kartus „peršukuojami“, pritaikant juos platesnei skaitytojų auditorijai. Mūsų autoriai ir leidėjai to dar mokosi. Todėl pagrindinė lietuviškų romanų liga – ta, kad jie nėra parengti būti komunikabilūs“, – dėsto instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas.
„Mes iki šiol romantizuojam, kad teisingiausią sprendimą autoriui diktuoja jo talentas. Juk posovietinėje visuomenėje redaktoriai ilgą laiką buvo tapatinami su cenzūra, kurios laisvoje šalyje būtina atsisakyti. Galiausiai teliko redaktoriai, kurie tvarkingai deda kablelius ir brauko nenorminius žodžius, už kuriuos leidykla gali gauti baudą. Todėl rašytojai dalį laiko eikvoja jiems įrodinėdami, kad grožiniame tekste pažeidimai galimi. Beveik nebeliko redaktorių – literatūros agentų, turinčių platesnio literatūrinio konteksto nuovoką“, – antrina LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovė doc. Solveiga Daugirdaitė.
Užsienyje S.Daugirdaitei yra tekę atsidurti literatūros kritikų draugijoje, prie vakarienės stalo diskutuojančioje, kas artimiausiais metais gaus literatūros Nobelio premiją. „Nuo to vakaro prabėgo dešimtmetis, ir galiu paliudyti, kad visos minėtos pavardės iš tikrųjų buvo tos, išskyrus nebent kelis per anksti mirusius kandidatus, tokius kaip estų rašytojas Jaanas Krossas“, – pasakoja docentė.
Taigi elitinis ekspertų sluoksnis, laikantis ranką ant pasaulinės literatūros pulso, egzistuoja. Kodėl tokių žmonių nematyti Lietuvoje?

Vieni kuria, kiti dirba

„Užsienyje sėkmingo kūrinio rašymas kuo toliau, tuo labiau įsivaizduojamas kaip verslas. Bet lietuviai nėra prie to įpratę: čia tebėra gajus kūrybinio įkvėpimo garbinimas. Todėl nėra specialistų, kurie ryžtųsi už autorių kažką nuspręsti. O ir neatsipirktų leidykloms jų vargai per lietuviškus tiražus“, – neslepia „Baltų lankų“ leidyklos vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka.
Jo manymu, būtina skirti du dalykus: autoriaus darbą su redaktoriumi, suteikiant kūriniui vientisumo, ir komercinį teksto „pritempimą“ prie masinio skaitytojo lūkesčių. Antruoju atveju originalus kūrinio variantas kartais sąmoningai gadinamas meniniu požiūriu dėl komercinės sėkmės. „Jeigu autorius su tuo sutinka – nieko smerktina. Tačiau talentingo rašytojo taip paprastai nenukreipsi – jo kūrinys būna vientisas, kaip iškaltas“, – pasakoja leidyklos redaktorius.
Rašytojas Andrius Jakučiūnas taip pat svarsto, kad literatūrinei vadybai tėra vietos komercinės literatūros fronte: „Normalu, kad populiariosios literatūros kūriniai konstruojami atsižvelgiant į būsimą skaitytoją, nes jie vertingi tiek, kiek seksis juos parduoti. Bet sunkiai įsivaizduoju, kaip įmanoma iškastruoti tekstą, turintį savitą stilių. Yra kūrėjų, kurie kuria meną, ir autorių, kurie dirba darbą. Kas dirba darbą, puikiausiai gali mąstyti, kam bus parduota knyga, už kiek ir kaip jų daugiau parduoti. O kurdamas kalbi apie tai, kas tau svarbu, – taip svarbu, kad negali būti niekam pritaikyta.“
Prozininkas ir publicistas priduria, kad nėra kategoriškai nusistatęs prieš redaktoriaus ranką – rengdamas savo knygas spaudai iš jų gavo nemažai vertingų patarimų. „Rašydamas taip suaugi su literatūrine medžiaga, kad prarandi objektyvų žvilgsnį ir nebesugebi pamatyti akivaizdžiai beprasmiškų dalykų“, – savo kailiu patyręs prisipažįsta A.Jakučiūnas.

Vargas su pūstažandėmis

Humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Sprindytė tvirtina „dirbančių“ literatūrai pastebinti vis daugiau. „Jaunesni autoriai iš kūrybos jau daro amatą, bet tas paviršutiniškas darymas juos ir išduoda. Yra vertinančių kūrinio konstrukcijos grožį kaip tokį, bet mano kartai labiau įprasta, kai literatūra kalbina žmogų ir apeliuoja į jo egzistencines problemas“, – neapsimetinėja autoritetinga literatūros kritikė.
Ji skeptiškai vertina knygas, kurias pati vadina pūstažandėmis: „Jos tiesiog prašyte prašosi redaktorių. Jeigu pats autorius nesugeba išbraukyti pasikartojimų, turėtų padėti kvalifikuotas specialistas. Pasisakau už kūrinius, turinčius aiškią struktūrą, idėjas, koncepciją, o ne iš visokių pakraštėlių sušluotus trupinius.“
Nemotyvuotai ištęstiems pasakojimams nepritaria ir S.Daugirdaitė. „Jeigu Herkaus Kunčiaus romanas „Lietuvis Vilniuje“ būtų nors trečdaliu sutrumpintas, knyga atrodytų daug šmaikštesnė. Tą patį galėtume pasakyti apie Aleksandros Fominos romaną „Mes vakar buvom saloje“. Apskritai knygų, kurioms reikėtų rūpestingos redaktoriaus rankos, kasmet daugėja. Mečio Laurinkaus „Elektrai“, mano nuomone, irgi pritrūko būtent geros vadybos“, – teigia literatūrologė.

Kaip parduoti Lietuvos istoriją

Mokslininkai sutaria, kad lietuvių literatūroje mada tampa šiuolaikiškai interpretuoti Lietuvos istoriją. Bet ir čia autorių tyko pernelyg „išvaikščiotos“ teritorijos: tarkim, seniai įgrisęs tautinių simbolių arba sovietmečio realijų parodijavimas.
Kaip sėkmingai parduoti Lietuvos istoriją? Pasak S.Daugirdaitės, tokių pavyzdžių jau turime: „Užsienyje tai R.Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų“, lietuviškai – Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“. Vaikų literatūroje turime Nomedos Marčėnaitės „Lėlę“. Nors kritikai paprastai būna skeptiškai nusiteikę prieš televizijos žvaigždžių rašymus, ši istorija nėra prastesnė už JAV lietuvės siūlomą: mergaitė, kurios mama emigravusi, gyvena kaime ir ten atranda lėlę, kurios tikroji šeimininkė buvo ištremta į Sibirą. Tad istorinės tapatybės matmuo jau regimas netgi vaikų literatūroje.“
Kūrybingiausių knygų dvyliktuko lyderėmis, turinčiomis daugiausiai šansų būti apdovanotoms Knygų mugės metu, šįmet vadinamos Andriaus Jakučiūno, Donaldo Kajoko, Romualdo Granausko ir Undinės Radzevičiūtės knygos.
„Pačių prieštaringiausių nuomonių sulaukė A.Jakučiūno romanas „Lalagė“: vieno vertintojo nuomone, tai „kalbos tobulybės paieškos“, o kito – „kalbos mirtis“. Erotinis geismas šioje knygoje verbalizuojamas iki tokio lygio, kad tampa anksčiau mūsų literatūroje neišpuoselėtu atradimu“, – tvirtina J.Sprindytė.
„Mūsų dvyliktukas – tai pastanga pasakyti, kas galėtų būti rimta literatūra. Nei pardavimo tiražai, nei knygynų dešimtukai jos paieškose nieko nelemia – tai sutampa tik ypač laimingais atvejais. Klasikinis tokio atvejo pavyzdys literatūros istorijoje būtų Vladimiro Nabokovo „Lolita“, – primena S.Daugirdaitė.

Kūrybiškiausių 2011 m. lietuvių literatūros knygų dvyliktukas
1. Ilzė Butkutė. „Karavanų lopšinės“: eilėraščiai
2. Zita Čepaitė. „Emigrantės dienoraštis“: esė
3. Audronė Girdzijauskaitė. „Nutolę balsai“: portretų metmenys
4. Romualdas Granauskas. „Trys vienatvės“: novelių romanas
5. Andrius Jakučiūnas. „Lalagė“: apsakymų vainikas
6. Antanas A. Jonynas. „Kambarys“: eilėraščiai
7. Donaldas Kajokas. „Kurčiam asiliukui“: eilėraščiai
8. Laurynas Katkus. „Sklepas ir kitos esė“: esė
9. Valdemaras Kukulas. „Saulėlydis mano giesmė“: eilėraščiai
10. Sigitas Parulskis. „Prieš mirtį norisi švelnaus“: trumpų tekstų knyga
11. Undinė Radzevičiūtė. „Baden Badeno nebus“: istorijos
12. Algis Skačkauskas. „Eilėraščiai, rašyti anatomijos pamokoje“: eilėraščiai Šaltinis: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Rūta Šepetys. „Tarp pilkų debesų“ (Between Shades of Gray)
Debiutinis lietuvių kilmės amerikiečių rašytojos romanas išleistas jau trisdešimtyje šalių. Jį perskaityti galima net 25 kalbomis – tarp jų japonų ir kinų. Romanas, kurio tiražai kartojami ir už kurį pelnyta keliolika reikšmingų apdovanojimų bei nominacijų JAV ir Prancūzijoje, Italijoje netgi įtrauktas į mokykloms rekomenduotinų knygų sąrašą. Šiuo romanu susidomėjo net Holivudas. Iki šiol nė vienai parašytai istorijai apie Lietuvą nėra nutikę nieko panašaus.
Romane autorė jautriai ir įkvėptai pasakoja šiurpiais tikrovės įvykiais pagrįstą mirčiai, badui ir šalčiui pasmerktų, tačiau nenugalėtų Lietuvos tremtinių istoriją, prasidėjusią su sovietų armijos okupacija. Penkiolikmetės romano herojės išgyventi ir paliudyti šiurpūs mūsų istorijos puslapiai sukrečia ne tik viskuo aprūpintus, sočius amerikiečius ar Vakarų europiečius, bet ir lietuvių vaikus. Iki šiol lietuviškų knygų lentynoje nebuvo taip paprastai ir patraukliai jaunajai kartai sukurto pasakojimo apie mūsų tėvų ir senelių tremtį, su niekuo nepalyginamus jų išgyvenimus.
Rūta Šepetys – šių metų Vilniaus knygų mugės garbės viešnia. Kartu su ja į Vilnių atvyksta ir romaną „Between Shades of Gray“ išleidusios vienos didžiausių pasaulio leidyklų „Penguin Group“ atstovė iš Niujorko Tamra Tuller, kuriai, rašytojos nuomone, tenka itin daug nuopelnų sėkmingai populiarinant knygą pasaulyje.
Šaltinis: Tarptautinių kultūros programų centras

Vidutinis grožinės literatūros tiražas Lietuvoje (tūkst. egzempliorių)
2009 m. 1,6
2010 m. 1,7
2011 m. 1,5
Vidutinis lietuvių grožinės literatūros tiražas (tūkst. egzempliorių)
2009 m. 0,9
2010 m. 1
2011 m. 1
Šaltinis: Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centras