Karas Artimuosiuose Rytuose tampa baisiausia pasaulio grėsme. Tačiau nors visi tą grėsmę suvokia, kai kurie politikai, regis, sąmoningai aštrina situaciją.

Pernai Iranas buvo vadinamas tik hipotetiniu priešu, o apie jo atakas iš esmės nebūta nė kalbos. Tik rengtos ataskaitos apie šios šalies turimus ar neturimus branduolinius ginklus ir diskutuota, kas būtų, jeigu būtų. Tačiau kai Jungtinės Tautos (JT) pranešė, kad Teheranas tobulino branduolinių ginklų gamybai reikalingas technologijas, visas pasaulis sujudo.
Nuo to laiko padėtis Artimuosiuose Rytuose tik aštrėjo, o šiemet reikalai pakrypo labai grėsminga linkme. JAV ir Izraelio politikų žodyne atsirado terminas „puolimas“, Iranas ėmė vartoti terminą „atsakas“ ir skaičiuoti turimas raketas, jei prireiktų atsakomojo smūgio prieš JAV, Izraelį ar kitą Vakarų valstybę.
Kaip tik praėjusią savaitę Irano laikraštis „Kayhan“ pranešė, kad Iranas galimam atsakui yra parengęs 11 tūkst. raketų, kurios būtų nukreiptos į bet kurią atakuojančią valstybę – nesvarbu, ar tai Izraelis, ar JAV, ar bet kuri kita šalis.
Leidinio „Foreign Affairs“ ekspertai neabejoja: jeigu Izraelis ar JAV smogs Teheranui, pasaulis neabejotinai sulauks labai rimto karinio konflikto. Akivaizdu, kad tai supranta ir Vakarų bei Izraelio politikai. Tačiau, paradoksas, būtent jie eskaluoja šitą temą ir, regis, tyčia provokuoja situacijos aštrėjimą.
Pavyzdžiui, Izraelyje netyla viešos diskusijos, ar Jeruzalei derėtų organizuoti smūgį prieš Irano branduolinę programą. Ir šios diskusijos – stebėtinai atviros. Politikai dažnai tiesiog viešai aptarinėja galimo antpuolio detales. Pernai Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu ir gynybos ministras Ehudas Barakas nuolat ginčijosi su šalies žvalgybos „Mossad“ vadovu Meiru Daganu – pačiu įtakingiausiu Izraelio operacijos Irane priešininku.
Pastarasis ketinimus bombarduoti Iraną ne sykį yra pavadinęs „idiotiškais“, nes, jo vertinimu, Izraelis vienas kažin ar sugebėtų įtikinamai smogti šiai valstybei, tačiau tiek premjeras, tiek gynybos ministras nuolat kartojo, kad Iraną reikia pamokyti kartą ir visiems laikams.
Lygiai taip pat ekspertai su politikais ginčijasi ir JAV. Politikai, pavyzdžiui, JAV prezidentas Barackas Obama, neretai pabrėžia, kad neblefuoja, ir smūgis Iranui gali būti neišvengiamas. Politologai, priešingai, bando visomis išgalėmis politikus nuo šio žingsnio atkalbėti. Mat visi blaiviai mąstantys žmonės suvokia, kad Irano ataka yra beprotiškas ir labai rizikingas sumanymas, kuris geruoju nesibaigtų nė vienai pusei, juo labiau kad motyvas – neva Irano turimas branduolinis ginklas – yra tik teorinis, o jokių tikrų įrodymų iki šiol taip ir nerasta.

Pasekmės – katastrofiškos

Akivaizdu, kad smūgio Iranui pasekmės būtų tiesiog kraupios, gal todėl apie jas ne tiek daug ir kalbama. Ir ekonominiai padariniai, pavyzdžiui, smarkiai kylančios naftos kainos, tikrai nėra pati didžiausia grėsmė. Juk jei Iranas iš tiesų turi branduolinį ginklą (teoriškai – maždaug keturias branduolines galvutes), tai šios šalies ataka galėtų reikšti pirmą pasaulio istorijoje branduolinį karą. Gal dėl to apie tai per daug ir nekalbama, nes scenarijus, kuris susidėlioja įsivaizdavus realią, o ne teorinę Irano ataką, – katastrofiškas visai planetai.
Pavyzdžiui, jei Izraelis suduotų smūgį Irano branduoliniams įrenginiams, Iranas, o greičiausiai dar ir Sirija bei Libanas, atsakytų panaudodamas konvencines bombas arba cheminius, biologinius ar radiologinius ginklus. Tuomet Izraelio atsakas šioms valstybėms ir kartu Pakistanui, ko gero, būtų branduolinis. Kas vyktų toliau? Pasipiktinęs Pakistanas galbūt smogtų Izraeliui atgal ir suduotų išankstinį smūgį Izraelio sąjungininkei ir Pakistano priešei Indijai, kuri savo ruožtu neliktų skolinga Pakistanui. Izraelis tikriausiai irgi neapsiribotų tik trijų savo priešių puolimu. O tada jau galimų scenarijų būtų daugybė.
Politikai, regis, nelinkę galvoti apie rytojų – jiems svarbu daryti spaudimą, blefuoti, grasinti ir demonstruoti raumenis. Liūdna, bet maždaug dešimt galingų pasaulio politikų, įskaitant du minėtus Izraelio vadovus, JAV prezidentą B.Obamą, Irano lyderį Mahmoudą Ahmadinejadą ir saujelę kitų, dorai nesuvokia, ką jų blefas gali reikšti septyniems milijardams pasaulio gyventojų.