"Veido" archyvas

Konkurencija tarp šeimoje augančių dviejų ar daugiau atžalų yra normalus ir sveikas reiškinys, tačiau kartais ši konkurencija įgyja fizinei ar emocinei sveikatai (kartais net gyvybei) pavojingų požymių: smurtą, kerštą, patyčias, nevaldomą agresiją ir pan. Todėl reikia stabdyti ir kontroliuoti ne pačią konkurenciją (“tu privalai nepykti ant savo brolio, nes jis dar toks mažas”), o agresyvią konkurencijos išraišką (“aš suprantu, kad tave labai supykdo brolis, kai ima tavo daiktus iš stalčiaus, bet mušti broliuko negalima, geriau sugalvokim, kaip padaryti, kad jis nepasiektų tavo žaislų).

O jeigu nesikištume?

Didžiausią problemą tėvams kelia brolių ir sesių konkurencinės kovos, kurios dažniausiai pasireiškia konfliktais. Vaikams susikivirčijus tėvai sutrinka, supyksta, bando konfliktą sustabdyti arba patys įsivelia į nesibaigiantį ginčą – kas teisus, o kas – kaltas? Tikrai nėra svarbu išsiaiškinti, kuris vaikas kaltas, o kuris – ne, kuris pradėjo pirmas, o kuris – tik gynėsi. Daug svarbiau su vaikais pasikalbėti, kuo būtent jie yra nepatenkinti ir kaip kiekvienas iš jų jaučiasi.

Psichologai pataria, kad susipykus broliams ir sesėms tėvams vertėtų kuo kantriau ir ramiau laukti, kol jų atžalos patys išspręs konfliktą. Aišku, viena ausimi reikėtų girdėti, kas tame “karo lauke” vyksta ir būti budriems, tačiau įsikišti reikėtų tiktai tada, kai į kovą pasitelkiami “ginklai”: kumščiai, sunkūs ar aštrūs daiktai ir pan. Jeigu tėvams pavyksta išlikti ramiems ir nepulti spręsti vaikų ginčų, ilgainiui jų atžalos įgyja puikių konflikto sprendimo įgūdžių, išmoksta derėtis ir bendradarbiauti, išsiugdo aukštą savivokos jausmą, išmoksta išsakyti savo nuomonę, išklausyti kito ir apginti savo ribas.

Dažnai konflikto metu kuris nors vaikas atbėga ieškoti mamos ar tėčio užtarimo ir pagalbos. Kaip tada pasielgti tėvams? Reikėtų su vaiku pasišnekėti, ar jis pats negalėtų išspręsti ginčo, ką jis pats gali pasakyti broliui ar sesei, kad konfliktas pasibaigtų? Jeigu tėvai tuojau pat bėgs padėti “vargšeliui”, jis niekuomet ir neišmoks apsiginti, pakovoti už save, bus priklausomas ir nepasitikės savimi.

Kaip sušvelninti konkurenciją

1. Leiskite kiekvienam vaikui turėti asmeninę erdvę. Tegu kiekvienas vaikas šeimoje turi nors po mažytę tik jam skirtą vietelę: stalą, spintelę, dėžę, atskirą stalčių, jeigu yra galimybė – savo kambarį. Būtų puiku, jeigu į jo erdvę be leidimo negalėtų patekti brolis ar sesė, kad vaikas galėtų užrakinti ar kitaip apsaugoti savo nuosavybę.
2. Suteikite progą vaikams išsikalbėti ar kitaip išreikšti nemalonius jausmus vienas kitam. Konkurencija tampa nevaldoma ir agresyvi tada, kai broliai ar sesės neturi progos išsakyti vienas kitam pykčio, susierzinimo, nuoskaudos ar kitų panašių jausmų. Todėl visaip skatinkite juos išsikalbėti, kokiu vienas kito elgesiu jie nepatenkinti. Neišsigąskite ir nenutildykite vaiko, kai jis įniršęs išrėžia: “Aš nekenčiu brolio, norėčiau jį užmušti; arba kad jis susirgtų ir numirtų!” Tegu išsišneka, nes tik taip jis gali išreikšti nemalonius jausmus, o jeigu jam šnekėti bus uždrausta, veikiausiai vaikas griebsis veiksmų: įkąs broliui, užgaus jį ar kitaip nuskriaus.
3. Kalbėkite apie savo nemalonius jausmus. Jeigu jus erzina ar pykdo tam tikras vaiko elgesys – pasakykite tai garsiai, kad brolis ar sesė išgirstų ir taip pat galėtų laisviau reikšti savo nepasitenkinimą. Pavyzdžiui, kai jūsų kelių mėnesių mažylis nesustodamas verkia jau kokią valandą, atvirai prisipažinkite, girdint jo broliui ar sesei: “Mane taip erzina šitas rėkimas, atrodo, nebegaliu daugiau tverti.” Tai girdėdami kiti vaikai savęs nekaltins ir nesijaus baisiai nusidėjusiais, kai pyks ant verkiančio broliuko.
4. Skirkite nedalomą dėmesį kiekvienam vaikui. Bent kartą per savaitę pabūkite tik dviese su kiekvienu vaiku: išeikite pasivaikščioti, pažaiskite jo mėgstamą žaidimą, nueikite į žaidimų aikštelę ar kiną ir pan. Svarbiausia – kad tuo metu būtumėte tik jūs ir vaikas, aplink nebėgiotų ir jums netrukdytų brolis ar sesė.
5. Nesureikšminkite vaikų konfliktų. Priimkite kaip savaime suprantamą dalyką konkurencinę kovą tarp brolių ir sesių, nepanikuokite, kai jie susipyksta, kažko nepasidalija ar prasivardžiuoja. Žinokite, kad tik jūsų ramybė, kantrumas, supratingumas gali sustabdyti įsisiautėjusį vaikų konfliktą. O kartais – humoro jausmas: “Oho, na ir vaizdingai tu čia jį pavadinai – knysliagalvis! Gal galėčiau pasiskolyti ir kada nors taip pavadinti savo brolį?”
6. Skatinkite vaikus pastebėti vienas kito patrauklumą. Kuo dažniau pasikalbėkite su vaikais, kuo juos brolis ar sesė žavi, patinka, ką įdomu ir malonu kartu su juo veikti: “Matai, kaip Saulė kantriai dėlioja dėlionę – mudu su tavimi seniai jau būtume spjovę… O jei ne Lukas, visi vaikai tavo gimtadieny būtų susipykę, bet jis sugebėjo išspręsti ginčą.” Jeigu vaikai gražiai žaidžia kartu ir sutaria – pagirkite, paskatinkite jų norą bendradarbiauti, padėti vienas kitam.
7. Papasakokite apie savo vaikystę. Prisiminkite, kaip jūs sugyvendavote su broliais, seserimis (jeigu buvote vienturčiai, galima pasakoti apie santykius su pusseserėmis, pusbroliais). Kaip ir dėl ko jūs pykdavotės, kaip išspręsdavote konfliktus, kaip į jūsų ginčus reaguodavo tėvai? Galbūt jus skaudino, kai tėvai kišdavosi ir palaikydavo garsiau rėkiantį? Papasakokite, kaip sykį jie nubaudė jūsų sesę, nors jūs širdy žinojote, kad visai ne ji buvo kalta… Taip pat verta papasakoti ir malonias akimirkas, išgyventas būnant su broliais ir sesėmis, ką jums kartu patikdavo veikti, kuo jums broliai, sesės patiko. Dažnai vaikai susimąsto papasakojus, kaip vaikystėje tėtis su broliu nekentė vienas kito, bet dabar pirmi skuba vienas kitam į pagalbą ištikus nelaimei: “Ar pameni, kaip dėdė Gintas paskolino visas santaupas, kai tėčiui nesisekė verslas? Mes irgi padarytume lygiai tą patį.” Arba kaip mažoji sesė buvo jums it inkaras prie kojos – ak, kaip ji trukdė siautėti su vyresniais draugais, bet būtent ji padėjo jums auginti jūsų papurgalvius.