Konstitucija ir Konstitucinis Teismas yra tos dvi kliūtys, dėl kurių mūsų politikoje dar nėra galutinai įsigaliojusi seimokratija ir partokratija.

ūsų politikai neturi galimybės nuspręsti visko taip, kaip būtų naudinga tik jiems, siekiant vienokių ar kitokių asmeninių ar partinių tikslų, tiesiog susitardami ir susiderėdami užkulisiuose. Praėjusią savaitę Konstitucinis Teismas Seimui dar kartą sudavė per rankas. Seimo įstatymu Konstitucijos pakeisti nepavyko. Apkaltos būdu pašalintam prezidentui teks palaukti savo galimybės tapti Seimo nariu ir vėl prisiekti.

Visa kritika, kad Konstitucinis Teismas blogai perskaitė Konstituciją ir iš piršto laužė galimybę šiurkščiai Konstituciją pažeidusiam ir priesaiką sulaužiusiam asmeniui, apkaltos būdu pašalintam iš prezidento, Seimo nario ar teisėjo posto, daugiau nebeleisti prisiekti, yra ne tik mažai ko verta, bet ir pavojinga. Piliečiai turi turėti teisę konstituciniu būdu iš politikos pašalinti savo įgaliojimus viršijusius, korumpuotus, nesąžiningus politikus.

Tik neišsilavinęs mulkis ar koks pernelyg susireikšminęs asmuo, kuris pats vienas norėtų atlikti KonstitucinioTeismo funkciją, gali stebėtis konstitucinės dvasios egzistavimu. Dar XVIII a. Charles’is Luis de Montesquieu kalbėjo apie įstatymų raidę ir jų dvasią, o šiandien tai įprastas teisinis terminas, norint atskleisti giluminę lakoniško Konstitucijos teksto prasmę.

Lietuvos Konstitucinio Teismo apkaltos jurisprudencija visa savo apimtimi (išskyrus galimybės užimti postą, kuriame reikia prisiekti, laiko trukmę) yra legitimizuota kitoje Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje, kurioje Rolando Pakso bendražygis Algirdas Drakšas teisėsi su Lietuva (2012 m. liepos 31 d. Strasbūro teismo sprendimas), pateikdamas savo skundus ir kaltindamas Lietuvą bei jos institucijas valstybiniu perversmu. Teismas šioje byloje pažymėjo, kad apkaltos procesas buvo tinkamas bei teisiškai nepriekaištingas ir apgynė tik A.Drakšo teisę į privatumą dėl jo telefoninių pokalbių atskleidimo žiniasklaidos priemonėms iki teismo proceso (tai tikrai nedaro garbės Valstybės saugumo departamentui, kuris taip ir nenustatė, kas nutekino informaciją ir padarė nusikaltimą). Bet teismas pabrėžė, kad tokie pokalbiai turėjo būti paviešinti teismo procese, nes prezidento aplinkos žmonių kalbos turinys buvo toks, kurį visuomenė turi teisę žinoti, ir suvokti, kokia buvo R.Pakso aplinka.

Po R.Pakso pašalinimo iš prezidentų ir Lino Karaliaus pašalinimo iš Seimo narių politikai savo kailiu pajuto, kad Lietuvoje yra realus jų pašalinimo iš politinio olimpo mechanizmas. Ar galima pagrįstai teigti, kad Lietuvoje pamažu pradeda formuotis politinė valia, siekianti sunaikinti juos tramdantį Konstitucinį Teismą? Kokia rizika, kad kitos kadencijos Seimas gali ryžtis tokiai konstitucinei reformai? Jei Seime valdančiąją daugumą formuoti galimybę turės R.Pakso, Viktoro Uspaskicho ar Neringos Venckienės partijos, tokia rizika bus reali.

Tik po Konstitucinio Teismo nutarimo priesaika įgavo reikšmingą konstitucinę prasmę: priešingai nei eiliniai partiniai ir politiniai pliurpalai, ji nesąžiningiems politikams gali turėti pražūtingų pasekmių. Už pliurpalus niekas neatsako. Jų net reikia, jie formuoja svarbų politinį pliuralizmą. Bet priesaika nėra nei pliurpalai, nei pliuralizmas – tai konstitucinis institutas. Ją duodant reikia suprasti jos reikšmę. Ją sulaužius gali būti išmestas už viešojo, politinio gyvenimo borto. Tai labiausiai ir kelia nerimą politikams (gaila, kad jau ne tik populistams, bet ir tradiciniams dešiniesiems bei kairiesiems). Jie norėtų turėti savo galutinį žodį. Bet tada Lietuva nebebūtų XXI a. demokratija – tai būtų seimokratija, arba Seimo ir partijų diktatūra.

Jei piliečiai nenori būti galutinai panardinti į politinį jovalą, reikia suprasti ir saugoti savo Konstituciją ir jos įpareigotą ją aiškinti bei interpretuoti nepriklausomą Konstitucinį Teismą. Akademinės teisininkų bendruomenės lyderiai Lietuvos Konstituciniame Teisme yra tas stabdis, ta atsvara, kuri politikams peržengus Konstituciją duoda per rankas ir primena jų įgaliojimų ribas.

Politiškai nepriklausomi teisėjai yra svarbi valdžių padalijimo grandis, kuri net tautos išrinktiems politikams neleidžia šiurkščiai pažeisti Konstitucijos ir sulaužyti priesaikos.

Kaip atsitiko, kad pragyvenus 22 nepriklausomos valstybės metus daliai Lietuvos visuomenės ir didelei daliai Lietuvos politikų nebereikia Konstitucijos? Per ilgas darbas ir gyvenimas valdžios olimpe sukelia keistus reiškinius. Nuo per didelės valdžios apsvaigsta galva, ir valdžioje esantieji pradeda manyti, kad virš jų – tik žydras dangus. Jiems nereikia ne tik Konstitucinio Teismo – jiems nereikia ir laisvos spaudos (ji naikinama apkraunant nepakeliamais žiniasklaidos įmonėms mokesčiais), ir apskritai jokių nepriklausomų bei laisvų žmonių. Mat tokie pavojingi, jie nesutinka nuleidę galvas linksėti ir pritarti įvairiems politiniams marazmams, jie užduoda nepatogius klausimus, priima nepalankius sprendimus ar apskritai nori būti palikti ramybėje ir nesutinka romiai eiti keliais, kuriuos nurodo politikai. Lietuvos politikai trokšta paklusnių veršių, apie kuriuos dar valstybės atkūrimo aušroje kalbėjo to meto finansų ministras Romualdas Sikorskis. Noras pažeminti ir nutildyti Konstitucinį Teismą yra pavojingas reiškinys.

Kodėl atsitinka taip, kad išsiskiria atskiros valstybės (šiuo atveju Lietuvos)

Konstitucinio Teismo ir didelį valstybių junginį apimančios tarptautinės organizacijos paskirto teismo (šiuo atveju Europos Žmogaus Teisių Teismo) žmogaus teisių apsaugos jurisprudencija? Europos Taryba vienija 47 valstybes. Jų demokratijų amžius ir kokybė labai skiriasi. Kas ginčysis, kad Didžiosios Britanijos ir Lietuvos demokratijos kokybė, jos gylis ir pažeidžiamumas yra skirtingo laipsnio? Kas Lietuvoje gali sugriauti jaunos demokratinės valstybės kuriamą demokratiją, tas Didžiojoje Britanijoje atrodytų visai nepavojinga, nes ši šimtus metų demokratijos gyvavimą skaičiuojanti valstybė jau pergyvenusi įvairius išbandymus.

Kiek yra Lietuvoje abejojančiųjų, kad paksų, karalių ar sacharukų eliminavimas iš politikos yra daug svarbesnis nei panašių veikėjų eliminavimas Didžiojoje Britanijoje? Lietuvoje tokių “politikų“ veiksmai gali padaryti vienokios žalos šalies demokratijai, o Didžiojoje Britanijoje – kitokios. Todėl visiškai suprantama, kad Lietuvos Konstitucijoje mūsų Konstitucinis Teismas įžvelgė būtinybę šiurkščiai Konstituciją pažeidusius ir priesaiką sulaužiusius asmenis pašalinti iš politikos visam laikui.

Tai pasaulyje nėra unikalu. Apkaltos būdu iš posto pašalintas JAV prezidentas niekada nebegalėtų užimti jokio posto valstybės tarnyboje. Jis ten niekada nebegalėtų dirbti net gaisrininku. Strasbūro teismas, ieškodamas visai Europai bendro žmogaus teisių apsaugos standarto, tokią konstitucinę bausmę laikė per griežta. Mūsų Konstitucija gali būti pagrįstai laikoma griežtesne. Norint tapti humaniškesniems reikia ją keisti. Ir tam reikia Seimo konstitucinės, o ne eilinio įstatymo dvasios.