Kambodžos simboliu tapęs senovinis šventyklų miestas Ankoras yra svarbiausia, tačiau toli gražu ne vienintelė dėmesio verta kryptis šioje Pietryčių Azijos šalyje.

Kambodža šiandien kupina kontrastų: šalia – skurdas ir prabanga, besišypsantys vietiniai ir primušto šuns žvilgsniu žvelgiantys elgetaujantys vaikai, šalies simboliu tapęs išpuoselėtas senųjų šventyklų miestas Ankoras ir purvina, chaotiška sostinė Pnompenis. Ar verta šią šalį įtraukti į savo kelionių žemėlapį? Tikrai taip, nes Kambodžoje gyvenantiems khmerams, nors ir nelepinamiems istorijos vingių, gamtos ir civilizacijos stebuklų atseikėta su kaupu. O kur dar skanus maistas, vietos gyventojų draugiškumas ir mažos kainos.
Svarbiausia vykstant į šią Pietryčių Azijos šalį nepamiršti dviejų dalykų: atidumo, nes, kaip ir daugumoje šio regiono šalių, prekeiviai bandys nuplėšti kuo daugiau, ir šypsenos, kuri padės tiek derantis dėl kainos, tiek bendraujant su vietiniais.

Šalies pasididžiavimas – šventyklų miestas Ankoras

Khmerų pasididžiavimas ir svarbiausias turistų traukos objektas – aštuntojo pasaulio stebuklo vardo vertas senovinių šventyklų miestas Ankoras, 9–15 mūsų eros amžiuje buvusi khmerų imperijos sostinė. Kasmet jį aplanko apie du milijonus turistų.
Visam Ankorui apžiūrėti nepakaks nei dienos, nei dviejų, nes patogūs asfaltuoti keliukai jungia keliolika skirtingų, tarp šimtamečių medžių pasislėpusių šventyklų. Daugelis čia važiuoja pasisamdę triračius motociklus tuktukus arba automobilius, bet mes į Ankorą vykome dviračiais. Nuo Siem Reapo miesto, tapusio baze į šventyklų pasaulį ketinantiems leistis keliautojams, iki Ankoro yra aštuoni kilometrai. Žinoma, plieskiant saulei nuo dviračio tyrinėti Ankoro miestą buvo iššūkis, bet viską atpirko galimybė lėtai sukti ratus senoviniame mieste tarp vešlių medžių ir sustoti pakeliui vos panorėjus: nufotografuoti skurdžių lūšnelių su kieme lakstančiais nuogais vaikais ar vietinių „kolonėlių“ – prie kelio sėdinčių prekeivių, siūlančių į butelius supilstyto benzino, pašerti šalimais maklinėjančių beždžionių čia pat nusipirktu keistu vaisiumi ar stabtelėti prie vietinio turgelio.
Pažintį su Ankoro miestu reikia pradėti nuo jo karūnos perlo – Ankor Vato šventyklos komplekso, pavaizduoto net Kambodžos vėliavoje ir ant pinigų banknotų. Iš tolo trimis galingais bokštais pasitinkanti senovinė šventykla, pagyvinta aplink augančių palmių žaluma, priverčia stabtelėti ilgiau. Tai didžiausias religinis kompleksas pasaulyje, tad įėjus vidun galima valandų valandas naršyti tarp akmeninių sienų po įvairiausius užkaborius ir griuvėsius, laipioti aptrupėjusiais stačiais laiptais, tikintis išvysti ką nors neįprasta, ar gėrėtis smilkalais apdėta miniatiūrine šventyklėle, tyrinėti išlikusius reljefus, vaizduojančius dievybes, demonus bei karo scenas su drambliais.
Be Ankor Vato šventyklos, Ankoro mieste būtina pamatyti dar mažiausiai dvi unikalias šventyklas. Viena jų yra Bayon, kuri nustebins didžiuliais akmeniniuose bokštuose iškaltais ciniškai besišypsančiais veidais. Atrodo, kad tie veidai žvelgia iš kiekvieno kampo, nes čia jų net 216.
Kita šventykla, kuri leis pasijusti tarsi filme apie džiunglėse slypinčiuose senoviniuose miestuose lobių ieškančius archeologus, vadinasi Ta Prohm. Joje iš tiesų filmuota tokia juosta – “Kapų plėšikė Lara Kroft”. Dar šios šventyklos prieangyje pajunti gamtos galią: milžiniškos šimtamečių medžių šaknys tarsi plieniniai vijokliai apraizgiusios šventyklos sienas, bokštus, užlipusios ant stogo ir perskyrusios koridorius. Vaizdas toks nematytas ir paslaptingas, kad nesunkiai galėtum įsivaizduoti ir čia pat po medžio šaknimis, šventyklos rūsyje, slypintį lobį.
Po įspūdžių pilnos dienos grįžus į Siem Reapo miestą taip pat yra ką veikti: galima pasilepinti valandos masažu vos už tris dolerius, apsilankyti suvenyrų ir vietinio kolorito pilname naktiniame turguje ar išbandyti nacionalinę virtuvę – kad ir paragauti apkepintų skėrių, kuriuos su pasigardžiavimu kremta pirkėjų laukiantys šių „skanėstų“ pardavėjai.
Siem Reapas dažnam keliautojui tampa ir stotele, norint pamatyti minų muziejų ar dar vieną lietuvio akiai neįprastą vaizdą – netoliese esančius plaukiojančius kaimus, kurių namai iškilę ant vandens skalaujamų medinių polių.

Poilsis negyvenamose salose

Po intensyvios galingų khmerų valdovų įkurto Ankoro miesto apžiūros verta atsipūsti. Nusprendėme tai padaryti populiariausiame Kambodžos pajūrio kurorte Sihanukvilyje, o kad šis kurortas tikrai populiariausias, netrukus įsitikinome. Penktadienio pavakare nusprendę iš Pnompenio nusigauti į Sihanukvillį aplakstėme visas ten vežančias autobusų kompanijas, tačiau niekur nebuvo likę nė vienos laisvos vietos. Teko iš ryto vykti pirmuoju autobusu – net septintą valandą ryto šia kryptimi išjudėjo du pilni tos pačios kompanijos autobusai.
Sihanukvilis garsėja balto smėlio paplūdimiais, palei pakrantę išsimėčiusiomis salomis ir paplūdimiu nusidriekusia restoranų bei barų alėja. Vis dėlto norint ramaus poilsio savaitgalį čia geriau nevykti: populiariausi paplūdimiai sausakimši ir nuo turistų, ir nuo vietinių, gatvės prekeiviai ir elgetos neleidžia nė akimirkai atsikvėpti, o muzika netyla iki ryto. Tik sekmadienį vakare paplūdimiai ištuštėja, o prekeivių ir elgetų šiek tiek apmažėja. Beje, norint išvengti įkyruolių galima vykti į tolimesnius neurbanizuotus arba viešbučių bei aukštesnio lygio restoranų prižiūrimus paplūdimius – už gultus mokėti nereikės, užteks įsigyti gėrimo.
O didžiausia ramybė maudantis šiltoje jūroje ar gulint balto smėlio paplūdimyje laukia netoliese esančiose negyvenamose salose, iki kurių triaukščiai laivai turistus plukdo beveik kasdien. Prie salų esančių koralų rifų turų organizatoriai surengia paviršinį nardymą, praplukdo pro brangiausią Kambodžos viešbutį mažytėje saloje, o norintiems pabėgti nuo civilizacijos pasiūlo pernakvoti salose esančiose ekologiškose trobelėse.
Atvykus į Kambodžą reikėtų nepraleisti progos pasivažinėti bambukiniu traukinuku Batambange ir apsilankyti Kampote – prancūzų kolonijiniame mieste, kuris atvykėlį prisijaukina savo architektūra, lėtu tempu ir žaliųjų pipirų plantacijomis. Skanaudami gardų kambodžietišką maistą žalių Kampoto pipirų kekę savo lėkštėje radome ne kartą, o iki Kambodžos pilietinio karo be šių pipirų neišsiversdavo ir joks save gerbiantis Paryžiaus restoranas.

Tragiška istorija khmerų nepalaužė

Tailandas šiandien skelbiasi esąs besišypsanti šalis, tačiau aplankius daugelį Pietryčių Azijos šalių šį titulą norisi skirti Kambodžai. Su šilta šypsena tave priims viešbutyje, palydės vietiniai gyventojai gatvėje ar tuktuko vairuotojai. Nors, kaip ir daugelyje šio regiono šalių, tuktuko vairuotojas už pavėžėjimą užsiprašys trigubos kainos, derėsis jis su šypsena ir be jokio nuožmumo, kaip kitose šalyse.
Net keista, kad šypsena tapusi šios šalies gyventojų palydove, turint galvoje, kiek khmerai yra prisikentėję. Nuo 9 iki 15 amžiaus khmerų imperija dominavo regione, vėliau Kambodžą kolonizavo prancūzai, o 1953 m. šalis paskelbė savo nepriklausomybę. Tačiau jau po dviejų dešimtmečių prasidėjo tai, ką galima vadinti kruviniausiu laikotarpiu Kambodžos istorijoje. 1975 m. į valdžią atėjo karinis komunistinis judėjimas “Raudonieji khmerai”, ėmęsi protu nesuvokiamos ir šalį visiškai nustekenusios reformos. Jie siekė paversti Kambodžą milžinišku agrariniu kooperatyvu, todėl bene visi miestų gyventojai buvo priversti palikti namus ir apsigyventi darbo stovyklose kaimuose, kur turėjo dirbti iki 15 valandų per parą, o gyvasčiai palaikyti tegaudavo pavandenijusios ryžių košės.
Šalies inteligentai buvo išžudyti. Manoma, kad vos per trejus “Raudonųjų khmerų” valdymo metus buvo nužudyta, mirė nuo bado bei ligų mažiausiai 1,7 mln. gyventojų. Be to, “Raudonieji khmerai” visoje Kambodžoje prikaišiojo minų, tad daugybė žmonių joms sprogus buvo smarkiai sužaloti, prarado galūnes.
Šį kruviną tarpsnį primenančių sužalotų žmonių viešint Kambodžoje neįmanoma nepamatyti – daugybė jų elgetauja gatvėse. Elgetų skaičius šioje šalyje iš tiesų pribloškia. Pnompenio gatvėje sustojus prie raudonos spalvos šviesoforo automobilį ar tuktuką apipuls gailiai žvelgiantys vaikai, prigulus paplūdimyje populiariame Sihanukvilio kurorte kas minutę atropos, atšliaus luošiai, o trumpam sustojus autobusui bet kuriame mieste prie durų išsirikiuos paliegę seniai. Keisčiausia, kad net esant tokiai armijai elgetų vietiniai krapšto smulkius banknotus ir dalija nuskriaustiesiems. Nors dauguma gyvena skurdžiai, dalytis tuo, ką turi, atrodo, yra khmerų gyvenimo dalis.
Galbūt dėl to, kad khmerai su atvykusiais svečiais dosniai dalijasi ir savo šypsenomis, viešnagė šioje šalyje palieka vien malonius prisiminimus.

Faktai apie Kambodžą

Sostinė: Pnompenis.
Gyventojų skaičius: 15 milijonų.
Piginis vienetas – rialas, bet doleris toks paplitęs, kad jais galima ne tik atsiskaityti viešbučiuose ar kavinėse, bet ir išsiimti iš bankomatų.
Korupcija: Kambodžoje kyšiai plačiai įsišakniję. Pagal „Transparency International“ korupcijos suvokimo indeksą Kambodža užima 164 vietą iš 182-iejų.
Maistas: garsus nacionalinis khmerų patiekalas amoc: banano lape kepta žuvis su kokosais ir citrinžolėmis. Tačiau Kambodžoje gyventojai valgo viską – keptus svirplius, ančiukų embrionus, skrudintus tarantulus.

Kainos (JAV doleriais)

Valanda tradicinio khmerų masažo    3
Dvivietis kambarys viešbutyje su vonia ir tualetu    9–20
Bilietas autobusu iš sostinės Pnompenio į pajūrio kurortą Sihanukvilį (185 km)    5
Kambodžos viza mėnesiui (darantis atvykus oro uoste)    20
Bilietas į senovės šventyklų miestą Ankorą    20
Pietūs kavinėje    6–8