65-asis Kanų festivalio Žiuri komisija ilgai diskutavo, paskutinę akimirką keitė sprendimus, nesuformulavo vieningos nuomonės, bet finale nuėjo pačiu lengviausiu keliu ir nugalėtoju paskelbė patį populiariausią filmą.

Dviejų insultų į mirties patalą paguldytos moters agoniją tikroviškai iliustruojanti slogi drama ”Meilė” austrų režisierių Michaelį Haneke delegavo į šlovingąjį Kanų čempionų septintuką. Po du kartus ”Auksinę palmės šakelę” nuskynė amerikietis Francisas Fordas Coppola, bosnis Emiras Kusturica, japonas Shohei Imamura, švedai Bille Augustas, Alfas Sjobergas bei broliai Lucas ir Jeanas-Pierre’as Dardenne’ai iš Belgijos. Tačiau dar niekam anksčiau nepavyko pakartoti laimėjimą Kanuose taip greitai - Michaeliui Haneke užteko vos trejų metų. Pirmąją ”Auksinę palmės šakelę” jis gavo už dramą ”Baltas kaspinas” 2009 m. festivalyje ir vėl triumfavo su sekančiu filmu, kurį pats vadina labai asmenišku.

Stipria, bet nelygia konkursine programa pamaloninęs Kanų festivalis dažnai garsėja kontroversiškais sprendimais ir aiškiai pastebimu favoritizmu išrinktiesiems režisieriams. Jeigu Kanai laikysis keistos tradicijos apdovanoti savus, tai ”Auksinės palmės šakelės” vertė gali nuvysti, o nugalėtojai bus lengvai prognozuojami ir ištrins nenuspėjamumo intrigą. Gaila, kad italų režisieriaus Nanni Moretti (jis taip pat yra laimėjęs su ”Sūnaus kambariu”) vadovaujami vertintojai užlipo ant tos pačios bangos ir nesugebėjo pagauti naujų vėjų. Jų priimtas verdiktas yra pagrįstas asmeniškumais ir kompromisais. Galima daryti išvadą, kad šiemet prestižinių prizų dalybos pavirto tiesiog sporto varžybomis, kai nugalėtoją nulėmė balsų dauguma.

Žiuri prezidentas atvirai pripažino, kad nė vienas sprendimas nebuvo priimtas vienbalsiai, o kiti rinktinės nariai vardijo savuosius favoritus, kuriems pritrūko palaikymo. ”Meilės” tikrai neįmanoma pavadinti pačiu geriausiu Kanų festivalio filmu, nes jis nenustebino ypatingomis naujovėmis, o tik meistriškai pakartojo ne sykį matytą situaciją ir vėl tyrė tą pačią dilemą - kaip santykius įtakoja mylimo žmogaus patiriamas skausmas ir kiek sutuoktinis geba aukotis kasdieninei priežiūrai.

Svarbiausia, kad ”Meilės” siužeto vystymas ir dramatiška kulminacija lyg du vandens lašai sutampa su pernai Kanų festivalio paralelinėje programoje sužibėjusiu islandų režisieriaus Runaro Runnarsono filmu ”Vulkanas” (jis buvo rodomas ”Scanoramos” programoje). Keisčiausia, kad apie akivaizdžius panašumus tylėjo ir Žiuri narius nuo reikalingos informacijos saugojo Kanų festivalio kasdieninė spauda.

Nerealus dosnumas

Absoliučiai netikėtu, logiškai nepaaiškinamu ir nesąžiningu sprendimu 65-ojo Kanų festivalio antroji vieta atiteko italų režisieriaus Matteo Garrone satyrinei tragedijai ”Realybė”. Lengvai pasiekiamos šlovės troškimo ir TV realybės šou organizatorių pažadų link beprotybės stumiamo žuvų pardavėjo istorija buvo įvertinta prasčiausiais reitingais ir negatyviomis recenzijomis. Po apdovanojimų ceremonijos Kanuose pasklido argumentuotas gandas, kad Nanni Moretti šelmiškai pasinaudojo dviejų balsų teise ir ištraukė iš kortų kaladės savo ”tūzą”, kai dauguma narių nepritarė jo siūlymui skirti Didįjį žiuri prizą meksikiečių režisieriaus Carloso Reygadaso ”Už šešėlių, šviesa”. Kas galėtų paneigti, kad jis tiesiog atsidėkojo draugui prodiuseriui Domenico Procacci? Kiek Žiuri narių girdėjo informaciją, kad Nanni Moretti dramediją ”Turime popiežių!” padėjęs finansuoti specialistas prodiusavo ir ”Realybę”, kurios bilietų pardavimus padidins prestižiškiausio pasaulyje festivalio įvertinimas. Šis akmuo krenta ir į Kanų festivalio daržą, kad nesužiūrėjo interesų konfliktų ir akivaizdžių sąsajų tarp pasirinktų vertintojų ir nominuotųjų apdovanojimams.

Aktorių šedevrai

Šiemet lietumi permirkę ir apsiniaukę Kanai nustebino galingomis aktorių olimpinėmis žaidynėmis. Tai buvo lygių ir stiprių varžovų kova. Konkursiniai filmai pasižymėjo fenomenaliais, prikaustančiais, įtaigiais ir drąsiais vaidmenimis, tad vertintojai turėjo bent po 3 kandidatus. Danas Madsas Mikkelsenas nepaliko abejingų mergaitės prasimanymais seksualiniu tvirkinimu neteisingai apkaltinto vaikų darželio auklėtojo vaidmenimi dramoje ”Medžioklė”. Šis sprendimas sulaukė griausmingiausių ir nuoširdžiausių ovacijų, nors favoritu vis dėlto buvo laikomas veteranas Jeanas-Loisas Trentignantas.

Geriausios aktorės titulą Žiuri pagrįstai padalino rumuno Cristiano Mungiu religinės dramos ”Už kalnų” duetui ir iškėlė ant pjedestalo niekam nežinomas debiutantes. Per interviu režisierių užkerėjusi žurnalistė Cosmina Stratan ir profesionali teatro aktorė Christina Flutor niekuomet nevaidino kine, bet virtuoziškai perteikia dviejų buvusių meilužių lemtingą susitikimą stačiatikių vienuolyne. Knygoje detaliai išnagrinėtas realus ir tragiškas 2005 m. nutikimas apie jauną merginą pražudžiusias egzorcizmo apeigas įkvėpė parašyti sudėtingos apimties scenarijų, kuris C.Mungiu atnešė antrąjį Kanų medalį.

Nepanašūs į kitus

Žiuri rinktinėje dirbęs stilingasis dizaineris Jeanas-Paulas Gaultier išdavė, kad prancūzų režisieriaus Leoso Caraxo išradingam ir originaliam reginiui ”Dieviški motorai” iki apdovanojimo pritrūko tik vieno balso. Po oficialaus seanso publika plojo kūrybinei grupei apie 15 minučių, tačiau vertintojų nuomonės kardinaliai išsiskyrė. Absurdiškas humoras, mistifikuotas stilius, ironiškas siurealizmas, vaizdingiausios Paryžiaus panoramos fone atliekama Kylie Minogue liūdna daina ir chameleoniškos aktoriaus Deniso Lavanto provokacijos paverčia filmą išskirtiniu, bet ne kiekvienam priimtinu. 11 skirtingų personažų per 24 valandas įkūnyjantis artistas meistriškai keičia išvaizdą Paryžiaus gatvėmis riedančiame baltame limuzine, atlieka vis beprotiškesnes paslaptingosios organizacijos užduotis ir gyvena už kitus žmones. ”Dieviškus motorus” verta pamatyti, kad patikėtumėte drąsiomis kvailystėmis.

Prieštaringai įvertintas, minias papiktinęs ir nesuprastas meksikiečio Carloso Reygadaso eksperimentas ”Už šešėlių, šviesa” nusipelnė apdovanojimo, kuris paskatins didesnį norą pamatyti, išbandyti asmeninius kantrybės aruodus ir išgliaudyti režisieriaus mįsles. Kito tokio filmo Kanuose tikrai nebuvo. Tiek daug diskusijų niekam nepasisekė išprovokuoti. Režisierius naudoja keturkampį ekraną, filmuoja skirtingais formatais, sąmoningai deformuoja vaizdą išplaukusiais neryškumais, eksperimentuoja apšvietimo technologijomis, vaidmenis atiduoda dukrelei ir sūnui, nevengia brutalių kadrų, šokiruoja svingerių sekso ritualais, fiksuoja magiško grožio gamtą ir įjungia platų interpretacijų spektrą.

Kiti vertingi perliukai

“Laukinių Pietų pabaisos”

“Auksinė kamera” už geriausią debiutą tik patvirtino, kad kukliomis lėšomis svajonę įgyvendinęs amerikietis Benhas Zeitlinas neatsitiktinai laimėjo Didįjį prizą prieš keturis mėnesius vykusiame Sandanso nepriklausomame kino festivalyje. Magiška fantazija apie negailestingame skurde gyvenančią 5-erių metų mergaitę ir jos akistatą su priešistoriniais monstrais negali nežavėti mažosios aktorės vaidyba ir jauno režisieriaus išradingumu. Jeigu filmą atstovaujanti studija ”Fox Searchlight” pasistengs ir negailės lėšų, tai nė vienos žinomos pavardės neturintis festivalių atradimas gali maloniai nustebinti per artimiausias ”Oskarų” dalybas.

“Mudas”

Misisipės Deltoje nufilmuota jausminga nuotykių drama susiklosčius palankioms aplinkybėms irgi sugebės atlaikyti ”Oskarų” konkurenciją. Juolab ”Gyvenimo medžio” prodiuserė žino, ką būtina nuveikti dėl nominacijų, o 33-ejų metų talentingasis režisierius Jeffas Nicholsas užsirekomendavo šaunią reputaciją. Akademijos balsuotojai pirmiausiai atkreips dėmesį į žvaigždžių Matthew McConaughey ir Reese Witherspoon nuopelnus, bet didžiausias filmo atradimas yra 15-metis aktorius Tye Sheridanas.

“Ne”

Dažnas festivalių svečias čilietis Pablo Larrainas jau gali rezervuotis nominaciją ”Oskarui” už geriausią užsienio šalies filmą. Trečią kartą jis grįžta prie skausmingiausios temos ir vaizduoja gyvenimą generolo Augusto Pinocheto priespaudoje. 1988 m. rinkimus į prezidento postą diktatorius pasiūlė pakeisti referendumu, kai išvargintiems piliečiams tektų balsuoti ”Taip” arba ”Ne”. Meksikietis Gaelis G.Bernalis vaidina reklamų kūrėją ir viešųjų ryšių specialistą, kuris ryžtasi ironiškai reklamuoti demokratiją, šarmingai agituoti prieš tūkstančius žmonių pražudžiusį rėžimą ir 15 metų jau valdantį Pinochetą. Tačiau jam reikia žaisti pagal diktatoriaus sugalvotas taisykles, leidžiančias per 27 dienas nemokamai ištransliuoti televizijose tik 15 minučių. Filmas užburia specifiniu stiliumi, sukuriančiu žiūrėjimo iš vaizdajuostės įspūdį ir autentiškai analizuojančiu laikotarpį.

Lietuviško repertuaro šturmuotojai

Penki 65-ojo Kanų festivalio konkurso filmai jau ruošiasi premjeroms mūsų repertuare.

“Mėnesienos karalystė”

Šis filmas - nuostabi dovana dailininkams, dizaineriams, svajotojams, patrakėliams, jauniems įsimylėjeliams, absurdiško humoro mylėtojams.

“Virš įstatymų”

Šis filmas turi beveik viską, ko reikia pramoginiam reginiui: padoriai vaidinantys žinomi aktoriai, susišaudymai, gaudynės, brutalios skerdynės, viskio kontrabandos ypatumai, makabriškas humoras ir romantiški nesusipratimai.

“Kelyje”

Užpainiota, ištęsta ir dramatiška Jacko Kerouaco kultinio romano ekranizacija masins egzotiškais peizažais, vaizduotę kaitinančiomis karštomis sekso scenomis, džiazo skambesiais, laisvės pojūčiu ir pagirtina aktorių vaidyba. Šį filmą stipriau pamėgs mąstantys ir skaitantys žiūrovai.

“Kosmopolis”

Be sustojimų kalbantis (net sekso scenose) klaustrofobinis ir monotoniškas trileris nesuveikia ir nepateisina didelių lūkesčių. Jeigu į seansą netyčia užsuktų ”Saulėlydžio” gerbėjos, tai neišlaikytų nuobodžios ekskursijos link pasaulio pabaigos.

“Kogano sandėris”

Net Brado Pitto populiarumas neišgelbės solidaus arthauzinio anti-trilerio, kuriame dominuoja mafijos kodekso taisyklės, spalvingų veikėjų monologai ir finansinės krizės atmosfera, bet beveik nėra tokiems filmams būtino veiksmo ir įtampos.

07 26-07 31 Jūratė Jarulytė „Svetimšalio išbandymas”. Galerijoje „Meno parkas” (Rotušės a. 27)