Šiemet smarkiai padidėjęs seisminis aktyvumas Viduržemio jūros teritorijoje gresia pasauline katastrofa.

Ispanijai priklausančių Kanarų salų paplūdimiai, kuriuose dar prieš kelis mėnesius lepinosi turtingi poilsiautojai, dabar primena negyvenamas salas. Nuolatiniai ir vis stiprėjantys žemės drebėjimai privertė evakuoti salų gyventojus, o turistai čia jau senokai nebeįleidžiami, tad smėlėtose pakrantėse klaidžioja tik laukinės katės, ieškančios nugaišusių žuvų.

Seisminis aktyvumas Kanarų salose prasidėjo liepos 19 d. Tą dieną mažiausią Kanarų salą – El Hierą supurtė pirmasis, nestiprus žemės drebėjimas. Tačiau tai buvo tik ledkalnio (o gal tiksliau – ugnikalnio) viršūnė. Nuo to laiko iki praėjusios savaitės Kanarų salų archipelago teritorijoje užregistruoti net 10 833 įvairaus intensyvumo (1–3 balų) žemės drebėjimai.

Praėjusį trečiadienį „Nacionalinės geografijos“ institutas (NGI) Kanarų salose vėl užfiksavo 4 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimą, kurio epicentras buvo 20 km gylyje po vandeniu netoli Fronteros salos. Tai tik vienas iš 40 pastarosiomis dienomis šiaurinėje salyno pusėje užfiksuotų žemės drebėjimų, nors ir pats galingiausias.

NGI mokslininkai teigia, kad šis seisminis chaosas nežada nieko gero. „Stulbinamas žemės drebėjimų skaičius ir padidėjęs anglies dvideginio kiekis salų teritorijoje yra tipiški naujo seisminio aktyvumo etapo požymiai, o juk dar tebesitęsia pirmoji jo „sesija“, – aiškina NGI specialistai, priduriantys, kad gresia ugnikalnių išsiveržimai, ir ne tik Kanarų salose, kur pūškuoti ir akmenimis spjaudytis pradeda ir La Palmos saloje esantis Taburjentės ugnikalnis, paskutinįkart išsiveržęs 1920 m., ir Piko de Malpaso ugnikalnis El Hiero saloje.

Mokslininkai pastebi, kad seisminis aktyvumas šiuo metu intensyvėja visoje Viduržemio jūros teritorijoje, o tai veikia ir viso regiono ugnikalnius. Pavyzdžiui, šiemet Ispaniją supurtė stiprus žemės drebėjimas, o tai, pasak Italijos nacionalinio geofizikos instituto atstovo Domenico Patane’o, išjudino Italijai priklausančioje Sicilijos saloje stūksantį ugnikalnį Etna, šiemet išsiveržusį net du kartus.

Gresia pasaulinė katastrofa?

Pastarieji seisminiai įvykiai Viduržemio jūros regione verčia prisiminti prieš dešimtmetį „BBC Horizon“ laidoje vykusią dviejų geologų diskusiją apie Kanarų saloms ir visam pasauliui gresiančią geologinę katastrofą.

Simonas Day ir Billas McGuire’as dar 2000-aisiais tikino, kad La Palmos salai artimiausią dešimtmetį gresia katastrofa: čia laukiama žemės drebėjimų ir ugnikalnio išsiveržimo, kuris „perplėštų“ salą perpus, o vakariniu šlaitu į Atlanto vandenis nuslinktų uolienų ir akmenų lavina. Šimtai tūkstančių tonų salos grunto galėtų sukelti katastrofą, šalia kurios šių metų pavasarį Japonijos rytinę pakrantę nuniokojęs cunamis atrodytų tikras menkniekis.

Pasak geologų, La Palmos salos uolų lavina sukeltų megacunamį – vandens bangą, kurios aukštis siektų nuo 600 iki 900 metrų. Didžiulė banga Atlanto vandenyno paviršiumi nuvilnytų maždaug 1 tūkst. km/val. greičiu. Tokiu atveju Kanarų salos akimirksniu būtų nuplautos nuo planetos paviršiaus, po valandos šimtų metrų aukščio cunamio banga pasiektų vakarinius Afrikos krantus, o po 6–8 valandų judanti keliasdešimties metrų aukščio vandens siena atvilnytų į Karibų jūrą, nuplautų nuo žemės paviršiaus Antilų salas ir užtvindytų rytinę JAV pakrantę nuo Majamio ligi Niujorko. Šiek tiek silpniau cunamis smogtų Lotynų Amerikai, taip pat Vakarų Europos valstybėms Ispanijai, Portugalijai, Didžiajai Britanijai.

Ar toks kraupus scenarijus realus? Yra nemažai mokslininkų, palaikančių šią teoriją ir manančių, kad prieš dešimtmetį iškelta hipotezė pildosi, deja, gana tiksliai. „Vulkaninės kilmės Kanarų salyne prasidėję seisminiai pokyčiai labai grėsmingi, ir cunamio, didesnio ar mažesnio, tikimybė yra labai padidėjusi. Ar tai būtų megacunamis, abejotina, tačiau vandens banga gali būti gana aukšta, o kadangi ji pasiektų net kelių žemynų pakrantes, tai taptų pasauline katastrofa“, – apibendrina Sautamptono okeanologijos centro mokslininkai dr. Russellas Wynnas ir dr. Dougas Massonas.