Rolando Pakso kandidatavimas prezidento rinkimuose, referendumas žemės pardavimo klausimais ar valdininkų algų atstatymas – pastaruoju metu Konstitucinis Teismas tarė galutinį žodį teise itin didelio rezonanso dilemose. Ar kritika kai kuriems iš šių sprendimų argumentuota? Kaip atsitinka, kad tą patį Teismo nutarimą abi konflikto pusės sugeba suprasti kaip savo pergalę? Galų gale, ar Konstitucinis Teismas tikrai mato, kaip kad derėtų, ne tik Konstitucijos raidę, bet ir dvasią?

To klausiame konstitucinės teisės autoriteto 1999 – 2008 m. Konstitucinio Teismo teisėjo, dabar Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto prof. Vytauto Sinkevičiaus.

VEIDAS: Nors Konstitucinis Teismas ką tik pareiškė, kad stojimo į Europos Sąjungą sutarties nesilaikymas de facto prieštarauja Lietuvos Konstitucijai, tačiau Vyriausioji rinkimų komisija balsuodama nesustabdė referendumo dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams, nors tai prieštarauja mūsų europiniams įsipareigojimams. Kaip teisiniu požiūriu vertintina tokia situacija?

V.S.: Teisiniu požiūriu situacija tikrai yra neįprasta ir gana sudėtinga. Prisiminkime, kad Konstitucinis Teismas 1994 m. viename iš nutarimų yra suformulavęs tokią nuostatą: jei yra surinkta 300 tūkst. piliečių parašų, referendumas turi būti skelbiamas ir jo paskelbimas negali būtų saistomas jokiomis kitomis sąlygomis ir jokių institucijų sprendimais.

Tačiau užpraėjusią savaitę Konstitucinis Teismas pateikė konstitucinių pataisų darymo taisykles, kurių viena sako, kad negalima padaryti tokių konstitucinių pataisų, kurios paneigtų Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kylančius iš Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Kitaip tariant, teismas pasakė, kad norint nustatyti kitokią taisyklę, nei kylančią iš Lietuvos įsipareigojimų būnant Europos Sąjungos nare, prieš tai reikia išspręsti narystės Europos Sąjungoje klausimą. Taigi pagal aktą dėl narystės Europos Sąjungoje žemė gali būti parduodama užsieniečiams, to negalima drausti, tačiau konstitucine pataisa norima nustatyti priešingai. Konstitucinis Teismas pasakė, kad taip negali būti, nes Konstitucijoje negali būti dviejų skirtingų taisyklių, kurių viena leistų, kita tą patį draustų.

Vyriausioji rinkimų komisija atsidūrė tokioje situacijoje, kai parašai referendumui iš esmės surinkti, tačiau paskelbtos ir Konstitucinio Teismo suformuluotos Konstitucijos keitimo taisyklės. Maža to, Konstitucinis Teismas netiesiogiai pasakė, kad turi įgaliojimus tirti Konstitucijos pataisų atitiktį Konstitucijai ir turi teisę pripažinti jas prieštaraujant Konstitucijai. Vadinasi, Teismas netiesiogiai pasakė, kad jei tokia Konstitucijos pataisa, kuri nustatytų draudimą užsieniečiams pirkti žemę, bus padaryta, Teismas pripažins ją prieštaraujančia Konstitucijai. Vadinasi, turime situaciją, kai visi suprantame, kad referendumas yra beprasmis, nes jo rezultatas bus niekinis: net jei žmonės pritars neleisti parduoti žemės užsieniečiams, tai bus pripažinta prieštaraujančiu Konstitucijai.

VEIDAS: Jei referendumui niekinis, bet parašų jam surinkti bus pakankamai, kas turi teisinį galią jį sustabdyti?

V.S.: Dabar iš tiesų labai svarbus klausimas, kuri institucija gali oficialiai konstatuoti, kad toji siūloma Konstitucijos pataisa, prieštarauja Konstitucijai, ir kas gali priimti sprendimą sustabdyti tokį referendumą, kuris iš esmės beprasmiškas, nes jo rezultatas vis tiek bus pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

VRK priėmė sprendimą toliau tikrinti parašus. Turbūt dabar vienintelis būdas išspręsti klausimą, ar galimas toks referendumas – dar kartą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Jei VRK patvirtins, kad 300 tūkst. rinkėjų parašų, atitinkančių reikalavimus, surinkta, Seimas turės priimti nutarimą ir paskelbti referendumą. Tą Seimo nutarimą, kuriuo bus skelbiamas referendumas, galima bus apskųsti Konstituciniam Teismui prašant ištirti, ar jis neprieštarauja Konstitucijai, ar nėra pažeidžiamos konstitucinių pataisų darymo taisyklės, apie kurias Konstitucinis Teismas ką tik pasakė nagrinėdamas Seimo narių klausimą dėl Lietuvos banko. Kreipimuisi pakanka 29 parlamentarų parašų.

Konstitucinis Teismas gali atsakyti, ar gali referendumas būti vykdomas iš anksto žinant, kad juo pateiktas klausimas prieštarauja Konstitucijai. Toks būtų teisinis klausimo sprendimas ir tokiu būdu gautume oficialų atsakymą, ar toks referendumas gali įvykti ar ne. Kad VRK nutarė toliau tikrinti parašus, tai savaime negarantuoja, jog referendumas tikrai įvyks, nes jei Konstitucinis Teismas pasakytų, kad negalima skelbti tokių referendumų, nors ir yra surinkti parašai, referendumas ir neįvyktų. Atsižvelgdamas į savo pastarąjį nutarimą Konstitucinis Teismas tuo pačiu galėtų pakoreguoti ir savo 1994 m. doktriną.

VEIDAS: Bet jei VRK būtų sustabdęs referendumo iniciatyvą, ar nebūtų apkaltintas Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl referendumų nesilaikymu?

V.S.: Tokiu atveju VRK sprendimas galėjo būti skundžiamas Vyriausiajam administraciniam teismui. Tokiu atveju gal ir šiame etape šis teismas galėjo pasakyti savo žodį.

VEIDAS: Vis dėlto ar teisūs tie, kurie mano, kad VRK turi teisę tiesiog neregistruoti referendumo iniciatyvos, jei ir be Konstitucinio Teismo buvo aišku, kad Konstitucijoje įrašyta prievolė laikytis ES duotų įsipareigojimų?

V.S.: Grįžtame prie to paties klausimo – kas gali pasakyti, kas prieštarauja Konstitucijai. Ar VRK turi tokią teisę? Teisinio aiškumo, kas, kokiame etape ir kokį sprendimą gali priimti, stokojama. Šią spragą gali užpildytu Konstitucinis Teismas, jei į jį bus kreiptasi dėl žemės pardavimo referendumo. O pagrindo kreiptis tikrai yra. Juolab susiduriame su klausimu, ar reikia išmesti milijonus į balą, žinant, kad referendumas, net jei rinkėjai palaikys siūlomą nuostatą, vis tiek bus pripažintas antikonstituciniu ir bus niekinis. Konstitucinis Teismas yra vienintelė institucija, kuri gali šiuo klausimu įnešti aiškumą.

VEIDAS: Rolandas Paksas džiaugiasi, kad Konstitucinis Teismas atvėrė jam kelią kandidatuoti prezidento rinkimuose, neva europinę teisę iškeldamas aukščiau nacionalinės. Ar tikrai taip?

V.S.: Konstitucinio Teismo nutarime nėra nė vieno žodžio, ką kalba jūsų nurodytas asmuo ir jo partija. Konstitucinis Teismas apskritai nenagrinėjo santykio tarp Konstitucijos ir ES teisės – tik pasakė, kad jei pagal Konstituciją Lietuva prisiėmė įsipareigojimus, kylančius iš Lietuvos narystės Europos Sąjungoje, tuos įsipareigojimus reikia vykdyti ir negalima nustatyti taisyklių, kurios tuos įsipareigojimus paneigtų.

Buvo pareikšta vieno Konstitucinio Teismo teisėjo nuomonė, kad teismas atidavė prioritetą Europos Sąjungos teisės viršenybei. Tačiau toks požiūris, manau, neturi jokio konstitucinio pagrindo, nes Lietuvos pareiga laikytis įsipareigojimų Europos Sąjungai kyla ne iš Europos Sąjungos teisės, o iš pačios mūsų Konstitucijos: tauta referendumu priėmė sprendimą, kad Lietuva stoja į Europos Sąjungą, tuo pačiu nutardama, kad Lietuva prisiima visas pareigas, visus įsipareigojimus, kylančius iš šitos narystės.

Be to, kandidatai į Lietuvos Respublikos prezidentus registruojami, jei atitinka numatytus reikalavimus pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, o ne pagal kokį tarptautinio teismo sprendimą. Europos žmogaus teisių teismas ar kiti tarptautiniai teismai apskritai neturi teisės nagrinėti tokių klausimų. Ir šiuo konkrečiu atveju Žmogaus teisių teismas atmetė kaip nepriklausantį jo jurisdikcijai prašymą tirti, ar nebuvo pažeistos asmens teisės uždraudžiant jam kandidatuoti į Lietuvos Respublikos prezidento pareigas, nes Žmogaus teisių konvencija garantuoja asmens teisę būti renkamam į įstatymų leidžiamąją, bet ne į valstybės vadovo instituciją.

Teiginiai, kad Konstitucinis Teismas atvėrė kelią ar sudaro prielaidas registruoti asmenį kandidatu į Lietuvos Respublikos prezidentus, remiantis Europos Sąjungos teise, jos viršenybe neturi jokio teisinio pagrindo. Konstitucinio Teismo nutarime nėra tokių teiginių ir nėra tokių sąvokų.

VEIDAS: O kokia būtų teisinė situacija, jei Seimas būtų priėmęs konstitucinę pataisą, atveriančią R.Paksui kelią kandidatuoti rinkimuose, o sekančią dieną Konstitucinis Teismas būtų paskelbęs, kad tokia pataisa antikonstitucinė?

V.S.: Konstitucijos pataisa įsigalioja ne anksčiau kaip praėjus mėnesiui po jos priėmimo. Jei Seimas būtų balsavęs už pataisą, o Konstitucinis Teismas per tą mėnesį pasakęs, kad ji antikonstitucinė, ji negalėtų įsigalioti. Bet tam tikros teisinės sumaišties, žinoma, būtų.

Konstitucinis Teismas nagrinėjo kitą klausimą – ar Konstitucijai neprieštarauja jos 125-ojo straipsnio pataisa, susijusi su Lietuvos banku. Jos esmė – ar Seimo komitetas gali pakeisti iniciatorių – ketvirtadalio Seimo narių pateiktą tekstą. Teismas pasakė, kad negali, kitaip tariant, suformulavo taisyklę, kuri turi būti taikoma ir Konstitucijos 74-ojo straipsnio pakeitimo dėl kandidatavimo į prezidento pareigas atveju. Bet akivaizdu, kad ta pataisa, jei būtų buvusi padaryta, būtų antikonstitucinė. Ja negalima būtų remtis, nes negalima eiti į prezidento rinkimus remiantis antikonstitucine Konstitucijos pataisa.

VEIDAS: Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas po šio nutarimo reiškė apmaudą, kad Konstitucinis Teismas paverčia Seimą pašto dėžute. Būta politikų nepasitenkinimo ir po Teismo pozicijos, kad Seimas neturi teisės reikalauti generalinio prokuroro ataskaitos. Ar šiuose Teismo sprendimuose neįžvelgiate Seimo galių menkinimo?

V.S.: Seimo nariai neturėtų užmiršti, kad jie, prieš pradėdami eiti šias pareigas, prisiekė gerbti Konstituciją ir įstatymus, o Konstitucijoje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Konstitucinis Teismas aiškiai pasakė, kokios yra konstitucinių pataisų darymo taisyklės, ir jos privalomos Seimui ir kiekvienam jo nariui. Teigti, kad Seimas padaromas pašto dėžute, – galbūt daugiau emocija, bet ji nėra grindžiama jokiais teisiniais argumentais.

VEIDAS: Ar nėra pagrindo kalbėti, kad bręsta priešprieša tarp Seimo ir Konstitucinio Teismo?

V.S.: Pastaraisiais metais Seimas nemažai bylų Konstituciniame Teisme pralaimi, ir iš kai kurių Seimo narių, kitų pareigūnų pasisakymų matyti, kad bandoma įteigti visuomenei nuomonę, kad jis nuolat sprendžia ne taip, kaip reikia, pasėti tam tikrą nepasitikėjimą. Bet taip kenkiame visai teisinei sistemai, valstybės autoritetui, taip smukdoma pagarba teisei. Negalima dėl savo politinių, asmeninių, grupinių, partinių ambicijų kelti tam tikrą sumaištį, menkinant Konstitucinio Teismo nutarimus.

VEIDAS: Po Konstitucinio Teismo nutarimo dėl aukštų valdininkų ir teisėjų algų pasigirdo nuomonių, kad biudžeto klausimai neturėtų būti šio Teismo vertinimo objektas. Kaip vertinate tokią nuomonę?

V.S.: Konstitucinis Teismas veikia pagal įgaliojimus, kurie nustatyti Konstitucijoje, o pagal ją jis turi tirti visų įstatymų, taip pat ir susijusių su biudžetu, ekonominiais dalykais atitiktį Konstitucijai. Ar reikia apriboti jo įgaliojimus? Manau, ne, nes tada atsirastų labai didelė sritis, kurios teisinis reguliavimas nepakliūtų į konstitucingumo kontrolę ir tai atrištų rankas politinei valdžiai nepaisyti Konstitucijos siekiant savo trumpalaikių tikslų.

Pavyzdžiui, buvo nustatytas toks reguliavimas – nemokėti policininkams už viršvalandžius. Tai taip pat susiję su biudžeto lėšomis. Jei Konstitucinis Teismas neturėtų įgaliojimų tirti tokio klausimo, kas apgintų jų teises? Konstitucinis Teismas turi teisę ir pareigą ginti visų asmenų teises. Siaurinti jo įgaliojimus Lietuvos sąlygomis, kai čia tokia menka teisinė ir ypač politinė kultūra, būtų neteisingas žingsnis.

VEIDAS: Pastaraisiais metais Konstitucinis Teismas svarstė itin daug rezonansinių, visuomenę audrinančių klausimų. Gal tai bręstančio Konstitucijos peržiūros poreikio ženklas?

V.S.: Konstitucijos stabilumas yra didelė konstitucinė vertybė, nes ji leidžia prognozuoti valstybės, visuomenės raidą – politinę, ekonominę socialinę. Todėl Konstituciją reikia keisti tik tada, kai tai neišvengiama ir ne tik šios dienos, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje, tada, kai tokia pataisa kyla iš objektyvaus poreikio, o ne kažkokių politinių ar kitokių interesų.

Neretai tai, kas atrodo neišspręsta Konstitucijoje, gali išspręsti konstitucinė doktrina, kitaip tariant, Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstituciją gali pritaikyti jos nuostatas šių dienų poreikiams – tekstas yra nekeičiamas, bet jis įgyja platesnę prasmę, o naujoji išplėtota konstitucinių nuostatų samprata atitiks naujus visuomenės, valstybės, asmens poreikius. Vadovaujantis tokiu požiūriu nematau kažkokių Konstitucijos nuostatų, kurios trukdytų dabartinei visuomenės ir valstybės raidai, neleistų apginti žmogaus teisių ir laisvių.