Mūsų šalyje jau tikrai daug visokių kontrolierių ir saugotojų, manančių, kad jie gelbėja Lietuvą, nors kartais gal geriau būtų, jei Lietuva išsigelbėtų nuo jų.

Mūsų valstybė, nors ir iš lėto, vis dėlto lipa pažangos laiptais. Tačiau kai kurios sritys ne tik nejuda į priekį, bet netgi regresuoja. Ir dažnai visokie stabdžiai būna kontroliuojančios ar leidimus išduoti turinčios institucijos, o kalbant dar tiesiau – visokiausiai paveldosaugininkai, paminklosaugininkai, žemėtvarkininkai, archeologai, planuotojai ir inspektoriai, konsultantai, vertintojai ir neva viešojo intereso gynėjai, higienistai, priešgaisrininkai ir kitokie derintojai.
Vilniaus mero Artūro Zuoko teigimu, 2003 m. Karaliaus Mindaugo tiltas buvo pastatytas per metus, įskaitant visus leidimus, derinimus ir statybos darbus, bet dabar tokio paties tilto statyba užtruktų mažiausiai trejus metus. “Nes dabar viso ko karalienė yra procedūra. Ir, beje, ilgai besitęsianti procedūra. Todėl šiandien bet ką pastatyti užtrunka kur kas ilgiau nei prieš dešimtmetį”, – aiškina A.Zuokas.
Panašiai kalba ir nekilnojamojo turto plėtotojas Arvydas Avulis: “Nors politikai nuolat pabrėžia, kad visas procedūras mūsų šalyje stengiamasi supaprastinti, iš tiesų per 15 metų jokio paprastinimo aš nepastebėjau. Kaip tik viskas vyksta priešinga linkme. Tarkime, kai buvo apskritys, žemėtvarkininkai dirbo kur kas sparčiau, nei dirba dabar.”
Ir ši bėda kamuoja ne tik sostinę. Statybų verslininkai teigia, kad visokiausi derinimai ilgai užtrunka daugelyje regionų. O pajūryje ką nors pastatančius verslininkus apskritai galima laikyti stebukladariais. Tarkime, Neringoje pastatyti sanatoriją – tokia misija šios žemės gyventojams neįmanoma. Nors tai ne gamykla ir ne sąvartynas, nors tai padidintų Neringos patrauklumą ir sukurtų nemažai naujų darbo vietų, Lietuvoje jos atsiradimas tiesiog neįmanomas. Lygiai taip pat neįmanoma ir gauti leidimo nukirsti kelis medžius šalia Nidos oro uosto. Geriau jau jis stovės nenaudojamas, bet šešios pušys ir toliau žaliuos. Normaliame krašte vietoj dešimties nukirstų medžių būtų galima įsipareigoti, tarkime, už kilometro pasodinti šimtą ar penkis šimtus medžių, o pas mus negalima.
Formaliai aiškinama, kad visos tos procedūros ir visi tie kontrolieriai labai pasitarnauja kovoje su korupcija. Tačiau žvelgiant į Lietuvos realijas tuo patikėti labai sunku: įvairiausi statiniai kaip kilo, taip ir tebekyla neleistinose vietose. O štai normaliems, nekorumpuotiems žmonėms ir verslo įmonėms bet ką pasistatyti vis sunkiau ir tai užtrunka vis ilgiau. Be to, tai leido suklestėti visokiausių konsultantų, žemėtvarkininkų ir vertintojų verslui. Jie dabartine sistema tikrai patenkinti.
Ir dar. Kai vis dėlto kyla skandalų, rasti atsakingų ir kaltininkų Lietuvoje praktiškai nepavyksta. Atsakomybė paprasčiausiai išplaunama: kai tiek daug visokių vertintojų ir kontrolierių, tai padaryti visai nesunku.
Kai kurie politiniai ar visuomenės veikėjai iš neva Lietuvos saugojimo sugebėjo susikurti kovotojų įvaizdį, išpopuliarėti ir net patekti į Seimą ar miestų savivaldybių tarybas. Omenyje turiu tokius veikėjus, kaip Naglis Puteikis, Aurelija Stancikienė ar kiti panašūs rėksniai. Jie mano, kad gelbėja Lietuvą, nors kartais gal geriau būtų, jei Lietuva išsigelbėtų nuo jų. Minėtiems N.Puteikiui ir A.Stancikienei siūlyčiau visą mėnesį kasdien pavaikščioti po Vilniaus Šnipiškių rajoną, ir jeigu jiems patiks tai, ką ten pamatys, tada jie gali tęsti savo veiklą.