"Scanpix" nuotr.

JAV ir Rusija pranešė, kad nuo savaitgalio Sirijoje turėtų įsigalioti paliaubos. Tai ne pirmas kartas, kai pranešta apie planuojamas paliaubas, bet iki šiol ten vyksta karas, kuris per beveik 5-erius metus jau nusinešė virš 250 tūkst. gyvybių.

BBC pateikia 8 faktus apie karą Sirijoje

1. Protestuotai virto kruvinu pilietiniu karu

2011-ųjų kovą Sirijos pietuose kilo protestai po to, kai buvo suimti ir kankinami paaugliai, užrašę revoliucinius šūkius ant mokyklos sienos. Saugumo pajėgos prieš protestuotojus panaudojo šaunamuosius ginklus ir nužudė kelis jų. Tai tik įaudrino protestus visoje šalyje. 2011-ųjų liepą šimtai tūkstančių sirų išėjo į gatves reikalaudami prezidento Basharo al-Assado atsistatydinimo. Opozicijos šalininkai pradėjo ginkluotis ir perimti tam tikrų Sirijos miestų kontrolę.

2. Visų karas prieš visus

Smurtas peraugo į pilietinį karą, kai opozicija pradėjo formuoti karines brigadas. 2012 m. mūšiai pasiekė sostinę Damaską ir antrą pagal dydį miestą Alepą. 2013 m. JT pranešė, kad žuvo 90 tūkst. žmonių. 2015 m. šis skaičius išaugo iki 250 tūkst. Tai išvirto ne tik į  opozicijos karą prieš B.al-Assado režimą, bet į visų karą prieš visus: šiitai prieš sunitus, islamistai prieš nuosaikiuosius, kurdai ir t.t.

3. Karo nusikaltimai

JT nustatė, kad visos konflikto pusės įvykdė karo nusikaltimus, tarp jų – žudynės, kankinimai, prievartavimai ir žmonių grobimai. JT Saugumo Taryba pareikalavo, kad visos konflikto pusės nenaudotų ginklų civilių gyvenamose vietovėse, tačiau iki šiol miršta tūkstančiai jų. Dauguma civilių žuvo per režimo aviacijos atakas.

4. Cheminio ginklo panaudojimas

2013-ųjų rugpjūtį žuvo šimtai žmonių, kai raketos su nervus paralyžiuojančių dujų užtaisais nukrito Damasko priemiesčiuose. Vakarai išpuoliu apkaltino B.al-Assado režimą, o šis – sukilėlius.

JAV pagrasinus karine intervencija, B.al-Assadas sutiko perduoti sunaikinimui Sirijos cheminio ginklo arsenalą. Tačiau 2014 m. balandį ir liepą buvo užfiksuoti cheminio ginklo panaudojimo atvejai prieš sukilėlius. “Islamo valstybė” (ISIS arba “Daesh”) taip pat kaltinama savos gamybos cheminio ginklo naudojimu.

5. Humanitarinė krizė

Daugiau nei 4,5 mln. žmonių išvyko iš Sirijos nuo konflikto pradžios, dauguma jų – moterys ir vaikai. Didžiausia pabėgėlių koncentracija – kaimyninėse valstybėse (Libanas, Jordanija ir Turkija). Maždaug 10 proc. sirų pabėgėlių siekia prieglobsčio Europoje. 6,5 mln. sirų neteko savo namų Sirijoje. Pasak JT, reikia 3,2 mlrd. dolerių, kad būtų suteikta pagalbą 13,5 mln. žmonių, tarp kurių 6 mln. yra vaikai. 70 proc. Sirijos gyventojų neturi vandens. Vienas iš trijų badauja ir daugiau nei 2 mln. vaikų negali lankyti mokyklų. Situaciją blogina kariaujančios pusės, kurios neleidžia humanitarinei pagalbai pasiekti civilių gyventojų.

6. Islamistų iškilimas

Sukilėlių grupuotės smarkiai pasikeitė nuo konflikto pradžios. Dabar, taip vadinamos, nuosaikiosios opozicijos pajėgos smarkiai nusileidžia islamistams ir džichadistams. ISIS, pasinaudodama suirute, užėmė dideles teritorijas Irake bei Sirijoje ir 2014 m. birželį paskelbė apie kalifato įkūrimą. 2014-ųjų rugsėjį JAV vadovaujama koalicija pradėjo oro antpuolių prieš “Daesh” kampaniją, tačiau sąjungininkai stengiasi nesuteikti pranašumo B.al-Assado režimui. 2015 m. rudenį į konfliktą įsitraukusi Rusija – atvirkščiai, aviacijos smūgiais atakuoja Vakarų remiamus sukilėlius ir taip bando palaikyti B.al-Assado režimą.

7. Derybos dėl taikos

Nei vienai pusei nesugebant laimėti, tarptautinė bendruomenė teigia, kad tik politinis konflikto sprendimas įmanomas Sirijoje. Kol kas to įgyvendinti nepavyko.

8. Didysis žaidimas

Sirijos karas – tai ne tik Sirijos vidaus reikalas. Iranas ir Rusija intensyviai remia B.al-Assado režimą. Iranas išleidžia milijardus tiekdamas ginkluotę, naftą ir karinius patarėjus. Rusija vykdo karinės aviacijos kampaniją prieš B.al-Assado priešus. Sirijos režimą taip pat palaiko Libano šiitų ekstremistai iš “Hezabollah”.

Sunitų dominuojamą opoziciją remia Turkija, Saudo Arabija, Kataras ir Jordanija. Taip pat JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia