"Veido" archyvas

Prieš dvejus metus paremti Gruzijos prezidentą M.Saakašvilį atskubėjo Lenkijos, Ukrainos, Lietuvos, Estijos prezidentai ir Latvijos premjeras

Po Rusijos karo prieš Gruziją NATO pradėjo kurti Baltijos valstybių gynybos planus, o ES – tiesti dujotiekį į Kaspijos regioną.

Sukako dveji metai nuo Rusijos ir Gruzijos karo, tapusio pirmu atveju per du dešimtmečius nuo Sovietų Sąjungos žlugimo dienos, kai Kremlius pabandė ginkluota jėga išplėsti savo įtaką į tai, kas buvo priimta laikyti Vakarų interesų sritimi.

Karas ne pagal planą

Karas Gruzijoje buvo trumpas ir chaotiškas, parodęs, kad abi konflikto pusės buvo nepasirengusios tam, kas įvyko. Nagrinėjant prieškarinę informaciją gana aiškiai matyti, kad Rusija buvo beveik įsitikinusi, jog Gruzija nedrįs jėga atsakyti į Rusijos kariuomenės įsiveržimą.

Juoba kad 2008-ųjų pavasarį ir vasarą tankiai su JAV pareigūnais kontaktavęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis nuolat gaudavo signalų, jog Vašingtonas tikrai neparems Pietų Osetijos ir Abchazijos problemos sprendimo jėga. Tad Kremliuje įsivaizduota, kad be šūvio įvykęs Gruzijos separatistinių teritorijų užėmimas būsiąs viešas Gruzijos vadovybės pažeminimas rinkėjų akyse su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis M.Saakašviliui ir jo komandai.

Savo ruožtu Tbilisis iki paskutinio momento akivaizdžiai netikėjo, kad Rusija, tegu nuolat rengianti ginkluotas provokacijas Pietų Osetijoje savo marionečių rankomis, ryšis ir tiesioginei bei atvirai karinei intervencijai į valstybę, kuri tuo metu rengė intensyvias konsultacijas su Vakarais dėl narystės NATO. Juk nuo NATO viršūnių susitikimo Bukarešte, kuriame oficialiai pažadėta, kad Ukraina ir Gruzija taps Aljanso narėmis, iki karo pradžios praėjo vos keturi mėnesiai.

Abipusis Maskvos ir Tbilisio įsitikinimas, kad “anie neišdrįs”, galiausiai baigėsi penkių dienų karu. Vienas jo padarinių – kad Rusija oficialiai, nebesimaskuodama, išplėtė savo įtaką Užkaukazėje, sukurdama dvi pseudonepriklausomas valstybes Abchaziją ir Pietų Osetiją, kurios nedelsiant pasiprašė įkurdinti jų teritorijoje Rusijos karines bazes. O Pietų Osetija, kurios visa ekonomika laikosi iš Rusijos biudžeto dotacijų, netgi paprašė priimti ją į Rusijos sudėtį, taip iš pradžių gerokai sugadindama Maskvos diplomatų žaidimą. Mat sunkoka įtikinti kitas valstybes pripažinti nepriklausomybę šalies, kuri viešai skelbiasi nenorinti tokia būti.

Tolesnė įvykių raida vargu ar buvo tokia, kokią planavo Kremlius. Pirmiausia premjero Vladimiro Putino svajonė “pakarti Saakašvilį už kiaušų”, apie ką jis atvirai pasakė taikytojo vaidmenį prisiėmusiam Prancūzijos prezidentui Nicolas Sarkozy, taip ir liko neįgyvendinta. Nors M.Saakašvilio populiarumas ir susvyravo, nors opozicija, kurią dabar jau atvirai remia Rusija, sugeba rengti kelias dienas trunkančias daugiatūkstantines demonstracijas, prieš porą mėnesių įvykę savivaldos rinkimai parodė, kad dauguma gruzinų remia prezidentinę partiją. Svarbiausia, kad tie rinkimai vyko absoliučiai demokratiškai, tad su Rusija draugauti mėgstantys didžiųjų Europos Sąjungos valstybių politikai prarado savo pagrindinį argumentą, kuriuo jie remdavo savo šaltą požiūrį į M.Saakašvilį ir Gruziją.

Antra, ir tikriausiai svarbiausia: karas prieš Gruziją pakeitė Europos Sąjungos ir NATO požiūrį į Rusiją. Tai, žinia, skamba paradoksaliai, ypač matant, kad ES lyderiai po nedidelio pernykščio atšalimo laikotarpio dabar vėl, kaip iki karo, glėbesčiuojasi su V.Putinu ir ypač jo įpėdiniu prezidentu Dmitrijumi Medvedevu. O NATO, kuriam laikui įšaldęs bendradarbiavimą NATO ir Rusijos taryboje, pernai vasarą jį vėl atkūrė. Naujasis Aljanso generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas nuolat, esant progai ir be progos, kalba apie tai, kad NATO nėra Rusijos priešas, bet atvirkščiai – nori bendradarbiauti. Tačiau tai žodžiai, už kurių slypi Lietuvoje iki galo dar neperprastas Europos diplomatijos dvilypumas – maloniai sakant viena, daryti visai ką kita.

Du pavyzdžiai. Bet kuris Lietuvos kariškis, diplomatas ir aukštesnio lygio politikas patvirtins: iki Rusijos karo prieš Gruziją NATO būstinėje net neverta buvo prasižioti apie Baltijos šalių, taigi ir Lietuvos, gynybos planus.

Atsirado Lietuvos gynybos planai

Ketverius metus visateise Aljanso nare tapusios Lietuvos atstovams buvo aiškinama, kad NATO teritorijos gynyba – tai šaltojo karo atgyvena, kad Rusija – nekelianti jokio pavojaus, nebent nedidelių nepatogumų dėl žlugusių imperinių ambicijų, partnerė. Po “rugpjūčio tankų”, kaip šmaikščiai, pagal analogiją su “rugpjūčio patrankomis”, žymėjusiomis Pirmojo pasaulinio karo pradžią, intervenciją Gruzijoje pavadino Maskvos karo analitikai, viskas pasikeitė.

“Galiu tiesiai pasakyti: jei ne Rusijos karas prieš Gruziją, jokių NATO parengtų Baltijos šalių gynybos planų nebūtų, – sakė “Veidui” vienas Aljanso būstinės Monse koridorius gerai pažįstantis Krašto apsaugos ministerijos pareigūnas. – Iki tol mes netgi neoficialioje aplinkoje (ką jau sakyti apie oficialius pokalbius) negalėdavome prasižioti apie Rusijos keliamą pavojų. Juk NATO ir Maskvą siejo “strateginė parterystė”. Tačiau 2008-ųjų rugpjūtį Aljansas sukluso. Nors ir nekeisdamas Kremliui draugiškos savo viešosios retorikos, NATO parengė Baltijos šalių gynybos planus. Iš pradžių – vadinamuosius šešėlinius, o dabar jau ir oficialius”.

Žinia, tai nebuvo taip lengva, kaip atrodo. Lietuvos draugai NATO laikėsi dviejų, visiškai priešingų, pozicijų, kaip turėtų elgtis oficialusis Vilnius, kad karinės gynybos nuo iš Rytų gresiančios agresijos planai gimtų kaip galima greičiau. Vienų teigimu, labai naudingi buvo aukšto rango Lietuvos politikų, ypač prezidentės Dalios Grybauskaitės, oficialūs pasisakymai per NATO šalių vadovų susitikimą. Mat tai iš karto pakeldavo problemą į aukščiausią lygį ir nebeleisdavo jos nuleisti negirdomis.

Kiti, ypač Vokietijos, kariškiai nuolatos savo kolegų iš Lietuvos bei mūsų politikų prašydavo jokiais būdais nekalbėti apie Rusijos grėsmę, nes tai išgirdęs Berlynas galįs sugriauti visą reikalą. Panašios linijos laikėsi ir amerikiečiai, nes Baltijos šalių gynybos planai sunkiai derėjo su prezidento Baracko Obamos pradėta santykių su Rusija “perkrovimo” politika.

Vis dėlto šiųmetės plataus masto NATO pratybos Baltijos šalių oro, vandens erdvėse bei sausumoje, per kurias tikrintos sunkiosios technikos permetimo ir gabenimo vietos geležinkeliais galimybės, rodo, kad Aljansas rimtai įvertino Rusijos grėsmę.

Ką gavo Rusija

Beje, pats atnaujintas NATO bendradarbiavimas su Rusija kol kas labai primena žaidimą į vienus vartus. Aljansas gavo galimybę permetinėti savo karinius krovinius į Afganistaną per Rusijos teritoriją, tai yra daug greitesniu ir saugesniu maršrutu nei per Pakistaną. Mainais už tai NATO užmerkia akis, kad Rusija toliau nevykdo Stambule prisiimtų įsipareigojimu, pavyzdžiui, išvesti savo kariuomenę iš Moldovos. Bet šių įsipareigojimų Rusija nevykdė jau dešimtmetį ir vargu ar artimiausiu metu būtų vykdžiusi, jei NATO ir būtų to reikalavęs.

Žinoma, galima teigti, kad mainais už tai Rusija gavo galimybę išplėsti įtakos erdvę į Užkaukazę ir Ukrainą. Bet NATO ir Gruzijos bendradarbiavimo taryba niekur nedingo, pasirengimo narystei planai tebeegzistuoja. Žinia, per NATO susitikimus su gruzinais daugiausiai šneka Baltijos šalių atstovai, o didžiosios Europos valstybės santūriai tyli. Tačiau tokia yra realybė, į kurią privalu atsižvelgti. Visi supranta, kad kol kas nėra jokių galimybių iškrapštyti Rusiją iš okupuotų Gruzijos teritorijų, lygiai kaip kažkada nebuvo jokių galimybių iškrapštyti Sovietų Sąjungą iš okupuotų Baltijos valstybių. Svarbiausia, kad Rusijos marionetinės Pietų Osetijos ir Abchazijos vyriausybės nebus pripažintos, o Gruzijos ir NATO bendradarbiavimas nebus nutrauktas, kaip netrukus gali nutikti NATO ir Ukrainos bendradarbiavimui.

Forsuota “Nabucco” statyba

Antrasis pavyzdys – Europos Sąjungos požiūris į alternatyvų apsirūpinimą Kaspijos jūros dujomis per “Nabucco” dujotiekį. Dešimtmetį šis projektas, turintis aplenkiant Rusiją atvesti į Europą Kazachstano, Turkmėnijos, Irano ir Azerbaidžano dujas, negalėjo išeiti iš teorinių svarstymų stadijos. Europos Sąjungą visiškai tenkino esamas bendradarbiavimas su Rusija, ypač prasidėjus “Nord Stream” projekto įgyvendinimo darbams, o Rusijai žadant analogišką “South Stream” projektą ir pietinei Europai.

Lietuvoje gerai pamename įvairius tiek Vilniuje, tiek Lenkijoje vykusius tarptautinius forumus, kuriuose kalbėta apie Kaspijos jūros naftos ir dujų alternatyvą Europos energetiniam saugumui užtikrinti. Tačiau visos kalbos taip ir likdavo kalbomis – iki Rusijos “mažo pergalingo karo” Gruzijoje, per kurią, beje, ir turi eiti “Nabucco” vamzdynas, kaip jau eina alternatyvus Baku–Tbilisio–Ceichano naftotiekis, tiekiantis į Europą Kaspijos naftą.

Nepraėjo nė dvejų metų po karo, o pirmas konkretus “Nabucco” vamzdžių užsakymas jau padarytas. Kad to būtų pasiekta, Europos Komisijai reikėjo suderinti Vokietijos, Austrijos, Vengrijos, Bulgarijos, Rumunijos, Turkijos, Gruzijos, Azerbaidžano, Turkmėnijos vyriausybių ir privačių kompanijų interesus, visa tai darant nuolatinio ir agresyvaus Rusijos trukdymo fone.

Akivaizdu, kad toks Europos Komisijai neįprastai didelis darbo greitis buvo stimuliuotas Rusijos grėsmės. O juk vienas pagrindinių, gal net svarbesnis, nei nuversti M.Saakašvilį, Rusijos karo prieš Gruziją tikslų buvo siekis parodyti Vakarams, kad naftos ir dujų tiekimo maršrutai per Kremliui nepatinkančią valstybę yra nesaugūs. Tad galima teigti, kad laimėjusi karą Rusija pralaimėjo taiką.