Karjeros laipteliais – nuo pameistrio iki generalinio direktoriaus

Į klausimą, ar niekada nebuvo atsidūręs „galvų medžiotojų“ taikinyje, kitaip sakant – bandomas pervilioti vadovauti kuriai nors kitai Lietuvos arba užsienio įmonei, Arnoldas Šileika atsako tiesiai: „Kai „medžiotojai“ perskaito, kiek metų dirbu toje pačioje įmonėje – patys susivokia, kad neturi šansų. Esu tikras Vakarų laivų gamyklos (VLG) patriotas, iškart po studijų pradėjęs karjerą joje nuo žemiausios – meistro padėjėjo pakopos. Vėliau tapau vamzdžių cecho meistru, perėjau į medienos apdirbimo cechą, ten dirbau viršininko pavaduotoju. Grįžau į vamzdžių cechą viršininku. Po to buvau paskirtas gamybos direktoriumi ir galiausiai – generaliniu direktoriumi“, – nuosekliai karjeros laiptelius vardija A.Šileika.
Nors VLG vadovauja jau dešimtmetį, permainų sako nepasiilgstantis – jų buvę užtektinai. 1969 m. pradėjusią veikti įmonę, skirtą didelio tonažo žvejybinių laivų remontui, teko perorientuoti į Vakarų rinkas, pritaikyti laivų statybos veiklai. 2001 m. VLG įsigijo Estijos koncernas „BLRT Grupp“. 2010 m. tas pats koncernas įsigijo Baltijos laivų statyklą Klaipėdoje, kuri buvo sujungta su VLG antrine įmone ir tapo Vakarų Baltijos laivų statykla. „Ramaus gyvenimo tikrai nebuvo. Juokauju, kad generalinio direktoriaus kėdėje praleistus metus gyvenime turėčiau skaičiuoti daugindamas iš dviejų“, – tikina pašnekovas.

Valdo dvidešimt tris įmones

Dvidešimt trijų VLG priklausančių įmonių veiklos diapazonas labai platus: nuo Vakarų Baltijos laivų statyklos iki „Vakarų buities“, siūlančios apgyvendinimo ir patalpų valymo paslaugas. „Visų savo įmonių konkurencingumą vertiname pagal teikiamų paslaugų kokybę ir kainą, domimės, kokios analogiškos paslaugos siūlomos išorėje. Nė viena VLG įmonė negali būti rami dėl savo ateities: jau buvo tokių, su kuriomis teko atsisveikinti“, – pasakoja A.Šileika.
Yra buvę ir taip, kad kartą uždarytos įmonės atgimdavo iš naujo: taip atsitiko, pavyzdžiui, su prieš keletą metų darbo pritrūkusia senus laivus metalo laužui pjaustančia „Vakarų refonda“. Šiuo metu, susiformavus rinkoje laivyno pertekliui, įmonės atsisako vis „jaunesnių“, nė dviejų dešimtmečių netarnavusių laivų, kurių nei išlaikyti, nei modernizuoti dėl susitraukusių naujų laivų statybos kainų nebeapsimoka. Todėl laivų pjaustytojams vėl išaušo darbymetis.
Norėdami sparčiau perimti pasaulinę patirtį, VLG steigia bendras įmones su garsiais užsienio partneriais. Tokia taktika ne tik suteikia prieigą prie naujų technologijų, bet ir leidžia įsilieti į tarptautinius tinklus, įgyti klientų pasitikėjimo. Naujausias pavyzdys – kartu su Suomijos bendrove „Cargotec“ rudenį įsteigta krovinių valdymo ir aptarnavimo sprendimų įmonė „McGregor BLRT Baltic“.
O štai bendradarbiavimas su Norvegijos laivų statykla „Fiskerstrand Verft AS“ leidžia laivų statybos užsakovams pasinaudoti itin palankiomis šios šalies eksporto rėmimo sąlygomis. Be to, lietuviams, kurie patys nieko panašaus pasiūlyti negali, būtų sunku konkuruoti su turtingose Europos šalyse – Vokietijoje, Olandijoje, Ispanijoje veikiančiomis laivų statyklomis.

Baltijos šalyse – stambiausi, Europos masteliu – maži

Nenuostabu, kad stambiausiai Baltijos šalyse laivų statybos ir remonto bendrovei vadovaujantis A.Šileika yra ir Lietuvos laivų statytojų ir remontininkų asociacijos prezidentas. Ši asociacija prieš keletą metų tapo Europos laivų statyklų asociacijų bendrijos (CESA) nare. Šiuo metu CESA užsibrėžė didinti savo vaidmenį pasaulinėje rinkoje, kurią iškraipo nesąžininga konkurencija Pietryčių Azijos valstybėse, subsidijuojančiose ten strategine laikomą pramonės šaką. Siekdama sustiprinti pajėgas, CESA nuspręsta jungti su Europos laivų įrenginių gamintojų taryba (EMEC). Naujoji organizacija nuo šiol bus vadinama EMITA – Europos jūrinės pramonės ir technologijų asociacija. Ji turėtų svariau atstovauti jūrinės pramonės interesams ir ES institucijose, kuriant palankesnę sektoriui politiką.
„Šiaip ar taip, galiu pasidžiaugti, kad Europos laivų statytojai išlaikė savo konkurencingumą, ypač sudėtingų specializuotų laivų bei kruizinių laivų statybos rinkoje. Nors Pietryčių Azijos (pirmiausia Pietų Korėjos ir Kinijos) statyklos gviešiasi ir tokių užsakymų, tačiau techninė mintis, inžinerinis potencialas, moksliniai tyrimai ir inovacijos kol kas yra mūsų pranašumas“, – tvirtina A.Šileika.
Europos šalių laivų statytojai šiuo metu užima maždaug penktadalį pasaulio rinkos. Jų metinis pardavimas, įskaitant tiek komercinių, tiek karinių laivų statybą, siekia 35 mlrd. eurų. Europoje veikia pusantro šimto stambių laivų statyklų, jose triūsia 120 mln. žmonių.
Vakarų laivų gamyklos apyvarta 2011-aisiais buvo 430,7 mln. Lt. Iš jų 290 mln. Lt (arba 67 proc.) gauta iš laivų statybos ir remonto veiklos. „Savo vadovų komandai aiškinu: matote, kokie Europos mastu esame mažučiai. Tad norėdami išlikti ir apsirūpinti užsakymais, privalome judėti, žvalgytis, būti stiprūs derybininkai ir geri komersantai. Man pačiam jau netgi planuoti darbotvarkę darosi sudėtinga: dažnai ryte nenumanai, kur atsidursi vakare“, – prisipažįsta dažnai keliaujantis A.Šileika.

Pranašumas – inžinerinė kompetencija

Klaipėdiečiai paklūsta bendroms Europos tendencijoms ir orientuojasi į vienetinius laivus: keleivių ir automobilių pervežimo keltus, vilkikus, jūrines platformas, žemsiurbes. Tokie laivai projektuojami pagal konkretaus užsakovo poreikius. O tai reikalauja tiek inžinerinės kompetencijos, tiek solidžių projektavimo pajėgumų, tiek atidaus visų procesų valdymo, būtino, kad laivas būtų pastatytas laiku ir kokybiškai.
„Rizikų apstu, ypač tuomet, kai statome „iki rakto“. Esi atsakingas už viską: pradedant brėžiniais, baigiant techniniais parametrais, kuriais pasižymės į vandenį nuleistas laivas. Ir visuose etapuose privalai valdyti kilusias rizikas“, – tvirtina VLG generalinis direktorius.
Naujų jūrinių žvejybinių laivų niekam nereikėjo gerą dešimtmetį, tačiau šiuo metu jų paklausa didėja. Vakarų Baltijos laivų statykla su Skandinavijos žvejais pasirašė sutartis dėl septynių žvejybinių tralerių statybos. Dar didesnis potencialas regimas Rusijoje, kur žvejybiniai laivai nestatomi jau ketvirtį amžiaus.
Kartu su partneriais Norvegijoje baigtas statyti suskystintomis dujomis varomas keltas „Boknafjord“ irgi neliks vienišas: laukiama patvirtinimo dėl dar dviejų panašių keltų statybos. Tokių keltų paklausą stabdo tai, kad uostuose trūksta laivų pildymo suskystintomis dujomis stočių, tačiau Skandinavijoje jau pradedami diegti šiam tikslui skirtų suskystintas dujas transportuojančių baržų projektai. Todėl ekologiškesnius degalus naudojančių laivų poreikis turėtų didėti.
CESA aktyviai rėmė Tarptautinės jūrinės organizacijos MARPOL konvencijos, ribojančios sieros junginių kiekį Baltijos ir Šiaurės jūrose plaukiojančių laivų degaluose, pataisas. Nuo 2015 m. į šiame regione esančius ES šalių uostus įplaukiantiems laivams teks pereiti prie ekologiškesnių degalų arba pasirūpinti specialiais išmetamųjų dujų valymo įrenginiais. Tokius įrenginius, pagamintus Suomijos koncerno „Wartsila“, laivuose siūlosi instaliuoti ir klaipėdiečiai. Procesą stabdo tai, kad laivų savininkai tebekovoja dėl šiam tikslui skirtos europinės paramos: mat ekonominio nuosmukio nualintos laivybos kompanijos nebepajėgios tiek investuoti į turimus laivus, kad šie atitiktų griežtus konvencijos reikalavimus.

Motoriniai dviračiai Darbėnuose

VLG yra viena iš Jūrinio slėnio steigimo iniciatorių, nes suinteresuota tuo, kad Klaipėdos universitetas rengtų aukštos kvalifikacijos inžinierius. Įmonė įsteigė septynias vardines stipendijas šio universiteto studentams. „Tačiau diplomuotus specialistus tenka ilgokai mokyti darbo vietoje, todėl galvojame apie bendras studijų programas, kurias vykdant dalyvautų ir mūsų gamyklos darbuotojai. Taip pat siūlome įvesti naujas studijų programas, pavyzdžiui, pradėti rengti energetinių jėgainių eksploatavimo, priežiūros ir remonto specialistus. Jų stinga ir laivuose, ir krante“, – tvirtina A.Šileika.
Jo brolis dvynys Vaidotas Šileika vadovauja VLG kaimynystėje veikiančiam Klaipėdos konteinerių terminalui. Vadovų posėdžiuose sutikę vieną iš dvynių, uosto senbuviai ligi šiol nedrįsta pirmieji kreiptis vardu: paprasčiausiai bijo apsirikti.
Abu broliai Šileikos kartu baigė vidurinę mokyklą Darbėnuose. „Kaip ir daugelis to meto berniukų, mėgom techniką. Tada buvo populiarūs motoriniai dviračiai, juos ir mėgindavome visaip patobulinti. Netgi varžybose tekdavo dalyvauti“, – prisimena V.Šileika.
Pirmūnai dvyniai nebuvo – pasak Vaidoto, „buvo normalūs mokiniai“. Tik vietoje ilgam nė vienas nenustygdavo, todėl pamokas vedantiems mokytojams kartais sukeldavo rūpesčių.
Kartu dvyniai įstojo ir į tuometį Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultetą. „Per atvirų durų dienos renginius susižavėjome įdomiu pasakojimu apie laivų mašinų ir mechanizmų specialybę. Todėl ten ir pasirinkome studijuoti“, – pasakoja V.Šileika.
Pasak jo, brolis Arnoldas – kompetentingas ir pareigingas vadovas, sugebantis tinkamai pristatyti įmonę ir nepriimantis neapgalvotų sprendimų. Abiejų darbo diena prasideda šeštą valandą ryto, o kada baigiasi – priklauso nuo darbotvarkės. Netgi laisvalaikiu susitikę dvyniai neretai kalbasi apie darbą.
Kurio vadovo duona skalsesnė – krovos ar laivų statybos įmonės? Ar A.Šileikai niekad nebuvo kilusi pagunda su broliu susikeisti vietomis? „Manyčiau, sunkiau dirbti laivų statybos srityje: čia mažiau pastovumo, daugiau rizikos ir dinamikos. Ne veltui sakoma, kad laivo statyba pagal projekto sudėtingumą ir valdomų procesų skaičių prilygsta raketos statybai“, – primena VLG vadovas.

„Veido“ dosjė

Arnoldas Šileika, Vakarų laivų gamyklos generalinis direktorius. Gimė 1965 metais. Užaugo Darbėnų miestelyje Kretingos rajone. Baigė Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultetą (dabar – Klaipėdos universitetas). 1989 m., iškart po studijų, meistro padėjėju pradėjo karjerą toje pačioje Vakarų laivų gamykloje, kuriai vadovauja jau dešimtį metų. Yra Lietuvos laivų statytojų ir remontininkų asociacijos prezidentas.
Pomėgis: tris kartus per savaitę žaidžia tenisą.
Žmona Diana – choreografė ir floristė, šiuo metu vadovauja nuosavam gėlių salonui. Sūnus Mažvydas baigia verslo vadybos studijas Didžiojoje Britanijoje, duktė Kotryna – gimnazistė.